Steven L. Hall / The Washington Post
„Per 30-imt operatyvinio darbo CŽV metų aš daug kartų girdėjau apmaudžius šūksnius: „Jeigu man negalima naudotis ta informacija, tai kokia iš jos nauda? Kam tada apskritai ją kaupti?“ – prisimena The Washington Post puslapiuose Stivenas L. Holas, kurio specializacija šioje agentūroje – Rusija.
Autorius aiškina: „Paprastai taip šūkalioja ambasadoriai ar nacionalinio saugumo aparato aukšti bendradarbiai Vašingtone, o kartais net žvalgybos tarnybų analitikai, kuriems prieinama iš tikrųjų stulbinanti informacija, slapta gauta iš informatorių ar techninėmis priemonėmis“.
Dar apmaudžiau tais atvejais, kai vyriausybė ir amerikiečiai reikalauja atsakymų į sudėtingus klausimus.
„Būtent tokioje situacijoje mūsų šalis atsidūrė svarstant JAV žvalgybinės bendruomenės versiją, kuri skelbia, kad Rusijos hakeriai bandė paveikti prezidento rikimų eigą Amerikoje“, – rašo autorius.
Holo nuomone, įrodyti platiesiems visuomenės sluoksniams, kad toji versija atitinka tikrovę, bus sudėtinga. „Kibernetinių įsilaužimų ir to, ką apie juos žino Amerikos žvalgybos tarnybos, versijų svarstymas tiesiogiai susijęs su daugybe pačių delikačiausių mūsų profesijos niuansų: kaip geriausiai apsaugoti šaltinius ir metodus, kaip panaudoti slapta gautą informaciją aštriems politiniams klausimams sureguliuoti“, – aiškina autorius.
Jis perspėja: esama rizikos, kad paviešinus techninį potencialą, kuriam sukurti JAV sunaudojo milijonus dolerių ir sugaišo daugybę metų, jis taps bevertis, o informatoriai neteks gyvybės.
Toks pagrindinis prieštaravimas tarp slapto žvalgybinės informacijos rinkimo ir atviros visuomenės. Amerikos žvalgybos tarnybos kurtos tam, kad teiktų žvalgybos duomenis aukštiems valdininkams iš valdžios vykdomosios šakos, „bet viešai skelbti žvalgybinius duomenis, iš esmės, niekada nebuvo numatyta“, pabrėžia Holas.
„Galima suprasti skeptikus, kurie atmes žvalgybos tarnybų raginimus: „Paprasčiausiai patikėkite mumis“, – tuo labiau, kad Amerikos žvalgybos tarnybos ne visuomet daro teisingas išvadas“, – rašo autorius. Idėja teikti žvalgybinius duomenis tik aukštiems valdininkams gali pasirodyti senamadiška.
Bet užsienyje esantys informatoriai supranta, kad rizikuoja. Jeigu jie pajus, kad jų saugumo garantijų nėra arba garantijos bevertės, tai patys atsijos informaciją, kurią perduoda Amerikos žvalgybai, o kartais paprasčiausiai jos nepraneš. Jeigu pagarsinsime techninius metodus, priešininkas skubiai užkirs priėjimą prie paslapčių.
„Abiem atvejais žvalgybinių duomenų srautas nutruks, o ateityje jų gali smarkiai sumažėti. Teks verbuoti naujus informatorius ir atlikti naujus techninius darbus. Tam reikia daug metų ir brangiai kainuoja“, – sakoma straipsnyje.
„Bet ar mes negalime sugalvoti, kaip išslaptinti nors dalį žvalgybinių duomenų apie Rusijos hakerių atakas, nesukeldami pavojaus šaltiniams ir metodams? Kartais galime“, – pripažįsta autorius. Galima pakeisti formuluotes ir praleisti kai kurias detales.
Bet „kai vyriausybę drasko politiniai prieštaravimai ir daugelis nesutarimų pasireiškia viešai, ypač slaptos informacijos nutekėjimo (iš bet kurios politinės barikados pusės) galimybė darosi nepriimtinai didelė“, – sakoma straipsnyje.
„Pakartosiu garsųjį Lenino klausimą: „Ką daryti?“ – rašo autorius. – Viena vertus, žmonėms svarbu suprasti, kad Rusijos hakerių atakos buvo tik dalis žymiai platesnių bandymų paveikti amerikiečių nuomonę dešimtmečiais nudailintais propagandiniais metodais, – pavyzdžiui, skleidžiant apgaulingas naujienas, kurios suteikia vienam kandidatui privalumų prieš kitą“. Kita vertus, jeigu bus paskelbti kokie nors žvalgybiniai duomenys, ta ar kita politinė stovykla manys, kad informacija naudinga jos priešininkams, ir pareikalaus pateikti jai papildomų žinių bei pranešti, kaip šios buvo gautos.
Galimas dalykas, žvalgybos tarnyboms teks paskelbti dalį žvalgybinių duomenų, kuri nebūtų rizikinga informacijos rinkimui. Bet toks variantas nepatiks nei žvalgams, nei tiems, kas reikalauja skelbti plačiau, mano autorius. „Žinoma, dėl tos paskutinės problemos kalti ne rusai, o mūsų pačių suskaldyta politinė sistema“, – priduria Holas.
Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.
2017.01.02; 02:58
