Žvalgybos enciklopedija: Italijos “Raudonosios brigados” ir KGB


Print

2003 metų kovo 3 dieną traukinyje “Roma-Florencija” buvo sulaikyti du žmonės, kurie, pasak Italijos policijos, priklauso “Raudonosioms brigadoms”. Tai Dezdemona Ljočė ir Mario Galezi.

Įtariamieji areštuoti atsitiktinai, tikrinant traukinio keleivių bilietus. Sulaikymo metu M.Galezi priešinosi ir nušovė policininką. Šiuo metu Italijoje ieškoma per 140 žmonių, kurie priklauso “Raudonosioms brigadoms”. Kas tos “Raudonosios brigados”? Kodėl jos atsirado? Ar jų praeityje neglobojo visagalė Sovietų Sąjungos KGB?

“Raudonosios brigados” (“Brigade Rosso”) atsirado 20-ojo amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, po kurį laiką spaudoje vykusių karštų diskusijų apie proletariato revoliuciją.

“Raudonosios brigados” (RB) ketino platinti politinius lapelius, deginti automobilius, rengti diversijas įmonėse, grobti pareigūnus ir rengti vadinamuosius “proletariato” teismus. Pirmieji sprogimai nugriaudėjo “Pirelli” gamykloje. Tai įvyko 1970 m. lapkričio 28 dieną.

Tada RB ypač nekentė sumaniai besiverčiančių įmonių vadovų. Pirmą kartą visoje šalyje RB išgarsėjo 1971 m. sausio 25 dieną, po to, kai susprogdino tris sunkvežimius. Tų pačių metų kovo mėnesį jos pagrobė žymų “Sit-Simens” valdininką Idalgą Mačiarinį. Po kurio laiko jis buvo paleistas su šūkiu ant kaklo: “Suduok vienam, kad pasimokytų šimtas”.

1972-aisiais RB sudegino šešis automobilius, 1973-aisiais pagrobė profsąjungų bosą Bruną Labatą, kuris po keturių valandų aptiktas prirakintas prie firmos “Fiat Miraftori” vartų. Tais pačiais metais nukentėjo dar keli bosai, o 1974-aisiais – ir Genujos teisėjas Marijo Sosis, kuris laisvę atgavo po pagrobimo paleidus aštuonis politinius kalinius.

Aktyviausiai RB veikė Milane, Turine, Genujoje. Jų organizatorius ir įkvėpėjas – Renatas Kurčas.

Renatas Kurčas gimė 1942 m. neturtingoje šeimoje. Mokėsi katalikiškajame koledže, paskui – universitete, studijavo sociologiją. Diplomo negavo. 1961 m. jis jau buvo neofašistinės grupuotės “Naujoji tvarka” aktyvistas. 1965 m. įstojo į studentų katalikiškąją organizaciją “Universitetinė santarvė”. 1967 m. įkūrė organizaciją “Alternatyvusis universitetas”. 1969 m. vedė Margaritą Kagol ir persikėlė į Milaną, kur įkūrė “Sostinės politinį komitetą”. Jį pavadino “Kairiąja proletariato grupe”. R.Kurčo idėjų šaltinis – Marksas ir Mao.

Iki suėmimo 1974 m. R.Kurčas aktyviai dalyvavo teroristinėje veikloje. Jį išdavė S.Džirotas. Tačiau nelaisvėje R.Kurčas buvo neilgai: jį išlaisvino žmona, į kalėjimą įėjusi su trimis ginkluotais “brigadininkais”. Į laisvę išėjęs R.Kurčas ėmė grobti žmones dėl išpirkos. 1976 m. sausio 18 d. vėl buvo sučiuptas ir po kelerių metų Turine nuteistas ilgam kalėjimui.

“Raudonosios brigados” intensyviausiai reiškėsi 1977 – 1981 metais. Tada terorui vadovavo M.Moretis. 1977 m. jo draugai nužudė tris žmones, o kitais metais – jau šešiolika. Didžiausią pavojų jie kėlė RB veiklą demaskuojantiems žurnalistams ir advokatams. Nuolat buvo atakuojami valdžios atstovai. Nuo 1971-ųjų iki 1980-ųjų Italijoje teroristai nužudė 15 prokurorų ir teisėjų.

1978 m. kovo 16 d. buvo pagrobtas Aldas Moras. Šiuo pagrobimu “Raudonosios brigados” stengėsi priversti vyriausybę derėtis, o tai būtų reiškę “Brigadų” pripažinimą pilnaverčiu politiniu oponentu.

“Moro byla” tiesiog sukrėtė Italiją. Žymus politikas slaptavietėje buvo kalinamas 55 dienas, paskui žiauriai nužudytas. Jo lavonas rastas automobilyje pačiame Romos centre. Beje, Moro žmogžudystę iki šiol gaubia daug paslapčių. Jau tada kilo įtarimas, kad Moro byla susijusi su JAV Centrine žvalgybos valdyba. Iki šiol neaiškus ir Italijos specialiųjų tarnybų vaidmuo šioje byloje. Ypač kai paaiškėjo, kad tais metais joms vadovavo asmenys, glaudžiai susiję su masonų lože “P-2”, Italijoje rengusia dešinįjį perversmą.

Po Moro nužudymo “brigadininkai” ėmėsi masinių akcijų – užpuldavo mokyklas, universitetus, transporto priemones. Pirmasis iš brigadininkų “atgailą” atliko P.Pečis, žymus RB veikėjas. Po P.Pečio bendradarbiavimo su teisėsauga per kelias savaites buvo sučiupta 300 teroristų, sunaikintos Turino, Milano, Romos, Venecijos kolonos. Iki 1983 m. buvo iš viso suimta apie 1000 teroristų. Nuo 1982-ųjų iki 1996-ųjų įvyko penki teismo procesai, buvo nuteista dešimtys teroristų; 32 iš jų – iki gyvos galvos. Už grotų atsidūrė ir piktybiškiausias teroristas M.Moretis, kuris prisipažino, jog asmeniškai vykdė nuosprendžius.

Paskutiniojo periodo RB teroro negalima vadinti masiniu. Operacijos kruopščiai rengiamos, kėsinamasi į konkrečius asmenis. Likę laisvėje teroristai kuria naują strategiją, pagal kurią dėmesys kreipiamas į žymius visuomenės veikėjus, ekonomistus, kuriančius ekonomikos rekonstrukcijos programas.

1984 m. RB suskyla į “senius” ir “jaunius”. Skirtumas tarp šių dviejų atšakų – didelis. “Seniai” reikalavo aktyvinti masinę veiklą ir SSSR teritorijoje. Jie rusus laikė tokiais pat priešais kaip ir amerikiečius. “Jauniai” manė kiek kitaip. Jie norėjo aktyvinti terorą visur, tik ne Sovietų Sąjungoje. Blogio imperija, vadinama Sovietų Sąjunga, jiems buvo mažesnis priešas negu JAV.

Apie 1985-uosius laisvėje liko ne daugiau kaip 300 teroristų. Iš jų aktyviai veikė koks šimtas. 1986 m. buvo įvykdyta 20 teroristinių aktų ir viena žmogžudystė. Šie metai laikomi ramiausiais po 1969-ųjų. 1989-eji  – paskutiniai metai, kai “Raudonosios brigados” kėlė pavojų. Manoma, kad šiuo metu RB turi ne daugiau kaip 50 žmonių.

Įdomu tai, kad nė vienas “brigadininkas” neatliko bausmės iki galo. Nuosprendžiai daugeliui buvo sumažinti, kai kurie iš įkalinimo vietų pabėgo, kai kurie išleisti “pablogėjus sveikatai”, buvo amnestuoti, dar kitiems žudikams leista atlikti bausmę namie. Net žiaurusis Moretis keletą dienų per savaitę praleisdavo ne kameroje, o dirbdavo švarų programuotojo darbą ir “užsikaldavo” per mėnesį apie 850 dolerių.

Esama duomenų, kad RB buvo susijusios su sovietinės Čekoslovakijos specialiosiomis tarnybomis. Apie tokią galimybę kalbėta ir anksčiau. Girdi, kai kurie RB nariai buvo rengiami Čekoslovakijoje. Tačiau tikslių duomenų nėra. Net vadinamieji Vaclovo Havelo komisijos dokumentai, perduoti Italijos vyriausybei, į šį klausimą neatsako. Garsiajame “Mitrochino archyve” yra įrodymų, jog versiją apie CŽV dalyvavimą Aldo Moro nužudyme specialiai paskleidė KGB.

O kas Italijoje dedasi šiandien? Žinomas rusų sociologas Aleksandras Tarasovas mano, kad nebuvo jokio “Raudonųjų brigadų” sutriuškinimo. Tiesiog Italijoje kairysis teroristinis pogrindis legalizavosi. Buvo suimta 6 tūkst. žmonių, susijusių su kairiuoju ginkluotu pogrindžiu, tuo tarpu vien “Raudonosioms brigadoms” priklausė ne mažiau kaip 25 tūkst. žmonių (ne visi jie šaudė, daugelis rūpinosi ginklais, transportu, dokumentais, pinigais).

Dauguma šių žmonių iki šiol nežinomi Italijos teisėsaugos organams. Įtariama, kad šiandien jie Italijoje užima svarbius postus, net ministerijose. Būtent tokius kaltinimus teisėsaugai meta Italijos dešinioji spauda. Štai žinomai italų teroristei Silvijai Baraldini, paleistai iš JAV kalėjimo, buvo atsiųstas vyriausybinis lėktuvas, o Romos aerouoste ją pasitiko tuometinis justicijos ministras.

1999-aisiais Italija vėl prisiminė “Raudonąsias brigadas”. Atsitiko tai 1999 metų spalio mėnesį. Ryte Muzoko policijos skyriuje registruotu paštu gautas plastikinis paketas, kuriame vėliau aptikta videokasetė su 150 gramų sprogstamosios medžiagos. Tragedijos išvengta tik atsitiktinai: skyriaus viršininkas tiesiog pajuto nelaimę ir iškvietė ypatingųjų situacijų specialistus. Tą patį mėnesį pačiame miesto centre, už kelių dešimčių metrų nuo garsiosios Domo katedros, aptiktas sprogstamasis užtaisas su laikrodiniu mechanizmu ir 250 gramų sprogmenų. Bomba buvo paslėpta gėlių klomboje. Policija nustatė, kad bomba turėjo sprogti maždaug tuo pačiu metu, kaip ir sprogmenimis užtaisytas laiškas, kuris nesprogo, nes… sudrėko.

Ir tai – ne pirmieji “naujųjų” brigadų aktai. Neseniai “Raudonosios brigados” prisiėmė atsakomybę dėl vyriausybiniams sluoksniams artimo Romos advokato Masimo Dantono nužudymo. Advokatas išėjo iš namų, bet, nespėjęs šaligatviu žengti net kelių žingsnių, trimis šūviais buvo nukautas.

M.Dantonas – žinomas darbo teisės specialistas. Jis tuo metu dirbo Italijos darbo ministro patarėju. Be to, jis buvo aktyvus darbdavių ir profsąjungų atstovų derybų dalyvis, taip pat vienas iš neseniai sudaryto pakto, kurio esmė – nedarbo ir darbo konfliktų problemos, autorių. Jis buvo vadinamojo užimtumo plano vienas iš rengėjų. Būtent šią aplinkybę Dantonui ir prikišo RB. Dantono nužudymo kaltę prisiėmusios “Raudonosios brigados” mano, kad sudaryti susitarimai neišsprendžia socialinių problemų.

RB pagarsėjo ir savo 28 puslapių komunikatu, smerkiančiu NATO agresiją Jugoslavijos atžvilgiu. Nuo 1999 m. balandžio Italijoje vyko protesto demonstracijos. Vieni pirmųjų į Jugoslavijos įvykius reagavo Turino darbininkai, kurie balandžio mėnesį ėmė organizuoti protesto žygius ir keletą stambių streikų. NATO bazės atsidūrė priešų apsuptyje … sąjungininkų valstybės teritorijoje. Užmojis buvo toks didelis, kad Italijos parlamentas priėmė pareiškimą dėl karo veiksmų Jugoslavijoje nutraukimo, ir premjeras buvo priverstas ne tik ginti šią poziciją Briuselyje, bet ir asmeniškai dalyvauti bendrapiliečių gatvių eitynėse.

Nors niekas iki šiol įtikinamai neįrodė, jog raudonuosius Italijos teroristus slapta kursto Maskva, vis dėlto Rusijai “Raudonųjų brigadų” veikla labiau naudinga, nei žalinga. Jei atidžiai įsigilintumėme į RB veiklą, pastebėtume, kad RB nėra pagrobusios, apiplėšusios arba nužudžiusios nė vieno Rusijos pareigūno, biznieriaus ar karininko.

Tuo tarpu nuo RB teroro nukentėjo net du JAV armijos generolai. 1982 metų sausį pagrobtas JAV armijos generolas Džeimsas Donzeras, o 1984-aisiais vasario mėnesį nužudytas JAV generolas Lemonas Chantas – daugianacionalinių pajėgų Sinajaus pusiasalyje direktorius. Įtarimus kelia ir RB nusistatymas prieš beveik visas NATO operacijas. Raudonieji Italijos teroristai piktinasi, kam amerikiečiai bombarduoja Jugoslaviją, o štai Rusijos armijos žiaurumai Šiaurės Kaukaze “Raudonosioms brigadoms” tarsi nė motais.

Į akis krenta ir dar viena keista aplinkybė. “Raudonųjų brigadų” veikla labai panaši į kadaise Rusijos revoliucionierių rengtus pasikėsinimus. Vadinamieji “liaudies vykdytojai” per dešimt metų carinėje Rusijoje sugebėjo surengti 263 teroristinius aktus. Jų “taikiniais” tapo 2 ministrai, 33 generalgubernatoriai, gubernatoriai ir vicegubernatoriai, 16 miesto viršininkų, apskričių viršininkų, policijos viršininkų, 7 generolai ir admirolai, 15 pulkininkų, 8 prisiekusieji patikėtiniai ir 26 slaptieji policijos agentai. Į carą Aleksandrą II-ąjį buvo kėsintasi net 7 kartus.

Amerikiečių istorikės Anos Geifman žiniomis, 1905 – 1907 metais Rusijoje teroristai nužudė apie 17 tūkst. žmonių. Vardan ko? Geresnio, sotesnio, teisingesnio gyvenimo?

Nuotraukoje: “Raudonosios brigados” nepraranda populiarumo  Italijoje. "Raudonųjų brigadų" simbolikos apstu visur.

2014.08.01; 16:16


Prisijunkite prie diskusijos