Alkas.lt toliau skelbia vieno iš Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovo, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininko Ryšardo Maceikianeco laiškus, parašytus 2010 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Irenai Degutienei bei Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui, apie tikras ir tariamas Lietuvos lenkų problemas.
Jau paskelbėme R. Maceikianeco laišką I.Degutienei, dabar skelbiame laišką G.Steponavičiui.
Deja nuo šių laiškų mūsų valdžios pareigūnai taip pat atsitvėrė tylos siena. Atsakymai iki šiol negauti.
Vilnius, 2010. 11. 10 d.
Švietimo ir mokslo ministrui Ponui Gintarui Steponavičiui
Gerbiamasis Ministre. Kadangi mūsų pasiūlymai dėl svarstomų programų projekto bei pasisakymai konferencijose liko be atgarsio, nutarėme kreiptis į Jus asmeniškai. Labai prašome rasti laiko pasidomėti minimomis problemomis. Manome, kad tik Jūsų sprendimas gali tinkama linkme nukreipti darbą su programų projektais, kad nepilietiška mąstysena nebūtų peršama Lietuvos lenkams jau nuo vaikystės per mokyklines programas.
1. Dėl lietuvių kalbos mokymo
Vaikų, lankančių mokyklas su lenkų mokomąja kalba, tėvai teigiamai vertina pastangas tobulinti lietuvių kalbos mokymą ir remia tam skirtus pokyčius. Jie supranta, kad kalbos geriausia mokytis mokykliniais metais ir kad puikus bet kurios kalbos mokėjimas, o ypač valstybinės, liudija žmogaus kultūros lygį, lengvina bendravimą ir kontaktų užmezgimą tarp žmonių, suteikia didesnių galimybių konkuruoti darbo rinkoje ir geresnių gyvenimo perspektyvų. Mūsų nuomone, menkesnis ir ribotas lietuvių kalbos mokymas mokyklose su lenkų mokomąja kalba turi Lietuvos lenkų diskriminavimo požymių. Tuo labiau, kad tokios palengvintos valstybinės kalbos mokyklinės programos netaikomos jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veikėjų priešinimasis yra suprantamas, nes jie priprato dirbti uždaroje, izoliuotoje visuomenėje. Tuo labiau, kad ypač Vilniaus rajone didelė jų dalis atvyko į Lietuvą tik sovietmečiu, patys nei lietuvių, nei lenkų kalbos gerai nemoka, problemos esmės nesuvokia, nėra teigiamai nusiteikę net Lietuvos valstybingumo atžvilgiu.
2. Dėl gimtosios kalbos ir literatūros programos projekto
Iki šiol Lietuvos mokyklose su lenkų mokomąja kalba, pvz., 11 ir 12 klasėse, t.y. pačiu atsakingiausiu žmogaus asmenybės formavimosi laikotarpiu, vaikai mokosi iš Lietuvoje išleisto vadovėlio „Lenkų XX amžiaus literatūra“. Šis vadovėlis prasideda žodžiais: „Lenkijai atgavus 1918 metais nepriklausomybę…“ Jame Lietuva bei įžymūs rašytojai, kilę iš Lietuvos ir rašantys apie Lietuvą XX a., beveik neminimi. Tiesą sakant, vadovėlio gale keletas puslapių yra skirta poetams, kurie dirbo sovietiniame Lietuvos laikraštyje „Czerwony Sztandar“ („Raudona vėliava“) ir dalis kurių, kaip dabar žinoma, rinko informaciją apie Lietuvos lenkus sovietų slaptosioms tarnyboms. Be to, toks vadovėlio turinys tiesiog pabrėžia, kad Lietuvos lenkų literatūrinė veikla neva prasidėjo tik sovietams „išvadavus“ Lietuvą ir įkūrus laikraštį „Czerwony Sztandar“ ir kad Lietuvos lenkai savo nacionalinį bei kultūrinį identitetą turi sieti tik su kaimynine Lenkija.
Verta paminėti, kad šis vadovėlis išleistas Lietuvoje už jos mokesčių mokėtojų pinigus. Žvelgiant apskritai, mūsų manymu, tas vadovėlis yra labai antilietuviškas, tačiau pagal jį mokoma jau beveik 20 metų. Pagal daugelį temų, autorių ir literatūros kūrinių sąsajų su istoriniais įvykiais ar kultūros reiškiniais Lenkijoje, šis vadovėlis aiškiai skirtas ugdyti Lenkijos piliečiams.
Verta pažymėti, kad beveik tuo pačiu metu, 1996 m., Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su Atviros Lietuvos fondu išleido puikią antologiją lenkų kalba „Litwo, nasza matko miła…“ („Lietuva, mūsų motina brangi…“ ), kurios autoriai – prof. Regina Koženiauskienė (XVI–XVIII a.), amžinatilsį dr. Marija Niedzviedzka (XIX a.) ir prof. Algis Kalėda (XX a.). Vertinga prof. Eug. Ulčinaitės pratarmė. Šioje knygoje pirmą kartą istorijoje į vieną veikalą buvo sudėti tie, kurie buvo kilę iš Lietuvos ir rašę apie Lietuvą lenkiškai. Jų iškiliausių kūrinių, skleidžiančių aukštas žmoniškas vertybes ir didelę meilę Lietuvai, užtektų ne vienai ugdymo programai.
Deja, dabartinis Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos Bendrosios vidurinių mokyklų mokymo programos projektas, kuriame pateiktas į programą įtrauktų rašytojų ir poetų sąrašas, iš esmės nedaug skiriasi nuo iki šiol naudojamos programos. Naujojoje programoje vėl oficialiai siūloma sieti lenkų literatūrą su Lenkijos istorijos, dailės, muzikos, teatro, kino kontekstu, skatinti domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra (2010.09.17 d. „Dialogas“ Nr. 32 (910) atsakymas į mūsų Fondo pasiūlymą sieti ugdymo programą su Lietuvos istorija). Be to, į minėtąjį programos projektą yra įtraukta nemažai nereikšmingų rašytojų iš Lenkijos, kurių kūriniai neformuoja jokių vertybių, o kai kurie tiesiog prieštarauja Lietuvos istoriografijai, apie ką mes jau rašėme Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai savo 2010. 08. 30 d. pasiūlymuose „Dėl projekto „Gimtųjų kalbų vidurinio ugdymo bendrosios programos“.
Susidaro įspūdis, kad kažkam rūpi, jog mokyklų su lenkų mokomąja kalba moksleiviai užaugę mylėtų tik Lenkiją ir Varšuvą ir būtų tos šalies patriotai, tačiau nieku gyvu – ne Lietuvos ir Vilniaus. Tokių programų ir vadovėlių „efektą“ bei žalą jaunimui jau nesunku pastebėti Vilniaus regione.
Esame tos nuomonės, jog kalbos, literatūros ir istorijos programos mokykloms turi būti rengiamos tokiu būdu, kad sudarytų kryptingą visumą. Priešingu atveju mokykla ugdys ne sąmoningą subrendusį valstybės pilietį, o dviveidę asmenybę. Kad to neįvyktų, programos projektą turėtų siūlyti ne ta pati ir vienintelė mokslų daktarė iš Vilniaus pedagoginio universiteto (kaip iki šiol), kurios specializacija yra poetų būrelio prie sovietinio laikraščio „Czerwony Sztandar“ veikla, o komisija, bet darbo grupė, kurios sudėtyje būtų ir Lietuvos istorikai, ir Lietuvos rimti literatūrologai – lenkų literatūros žinovai.
Būtina iš esmės pakeisti sąrašą rašytojų ir jų kūrinių, kuriuos turėtų pažinti mokiniai, ir nuostatą, kad gimtoji lenkų literatūra turi būti siejama tik su Lenkijos istorija ir kultūra. Pagrindą tokiai programai galėtu sudaryti minėtoji antologija „Litwo, nasza matko miła…“ („Lietuva, mūsų motina brangi…“). Problema yra neatidėliotina, nes, patvirtinus naujas programas, Lietuvos lenkų vaikai bus ugdomi ne Lietuvos piliečiais.
Turbūt tik kaip tragišką nesusipratimą reikėtų vertinti faktą, kad 2010 m. kovo 15–16 d. Buivydžiuose įvykusioje XXI lenkų kalbos ir literatūros olimpiadoje, surengtoje mokyklų su lenkų mokomąja kalba moksleiviams, buvo siūloma interpretuoti Kazimiero Pšervos-Tetmajerio eilėraštį „Prie jūros akies“ (taip vadinasi ežeras Tatruose, pasienyje su Slovakija) arba Jaroslavo Ivaškevičiaus (emigracijoje vadinamo Varšuvos komunistinės vyriausybės agentu literatūros reikalams) apysaką „Beržynas“. Tai stebina – argi Lietuvoje nebėra nuostabių ežerų ir nėra kitų įdomių dalykų, kuriuos įamžino rašytojai iš Lietuvos ir kurie būtų verti Buivydžių olimpiados dalyvių plunksnos? Ir ar tokioms interpretacijoms nebūtų labiau tikę kūriniai, sukurti savųjų rašytojų – Juzefo Mackevičiaus, Michalo K. Pavlikovskio, Karolio Vendziagolskio, Stanislavo Mackevičiaus, Sergiušo Piaseckio, Mariano Zdziechovskio, Česlavo Jankovskio, Juzefo Veysenhofo, Zofijos Bohdanovičiovos, Viktoro Trosciankos ir daugelio kitų, kuriais turėtų didžiuotis Lietuva ir Lietuvos lenkai?
Negi gimtoji kalba, apimanti kartu ir literatūrą, neturi būti suvokiama kaip tų vaikų ryšys su Tėvyne ir kraštu, kuriame jie gyvena?
Ir kodėl šiandien, kai Lietuva priklauso Europos Sąjungai, kurioje skatinama regionų visuomenių plėtra ir vertinamas jų kultūrinis palikimas, mokykloms su lenkų mokomąja kalba Ministerija rekomenduoja kaimyninės Lenkijos literatūrą?
Ministerija neatsižvelgia į tai, kad Lietuvoje ir apie Lietuvą su nepaprastai didele meile lenkiškai rašė tikrai daug žymių rašytojų ir poetų, tarp kurių net Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas nėra pati ryškiausia žvaigždė. Tad kodėl iš lenkų vaikų Lietuvoje atimama galimybė pažinti nuostabių rašytojų, aprašiusių jų kraštą jų gimtąja kalba, palikimą, galimybė žadinti ir puoselėti savo sieloje taurų meilės Tėvynei ir gimtinei jausmą?
Gerbiamas Ministre. Tikimės, kad Jūs padarysit visa, kas nuo Jūsų priklauso, kad Lietuvos lenkų vaikai, baigę mokyklą, nebeklaidžiotų, kaip kad klaidžiojo mūsų kartos žmonės, kuriems teko mokytis ir gyventi sovietmečiu.
Pagarbiai: Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas Ryšard Maceikianec.
Skaitykite taip pat: R.Maceikianeco laišką I.Degutienei
2011.01.31
