Prabėgo Laisvės gynėjų 20-mečio minėjimo “Mūšis už Tautų laisvę” dienos. Visą savaitę šventėme Pergalės dieną. Fotografijų parodos Seime ir mokyklose, iškilmingi vakarai ir koncertai, jubiliejinis “Gyvybės ir mirties kelias”, moksleivių viktorinos, kraujo donorystės akcija, atminimo lentos prie pastatų, menančių Kruvinąjį sekmadienį, Sausio 13-osios atminimo medaliai, atminimo laužai, pilietiškumo pamoka mokyklose, Šv.Mišios bažnyčiose, pagaliau iškilmingas Lietuvos vėliavos spalvų juostos (200 metrų) nešimas nuo Katedros aikštės Gedimino prospektu į Nepriklausomybės aikštę, kur vyko baigiamasis Laisvės gynėjų dienos 20-mečio minėjimo “Mūšis už Tautų laisvę” renginys, su prezidentų kalbomis, su sveikinmais ir saliutais.
Labai gerai, kad dėmesys buvo nukreiptas į moksleivius, apie Sausio 13-ąją žinančius ne iš savo patirties. Minėtų renginių poveikį jiems sunku pervertinti. Priblėsusi Tėvynės meilės liepsna šiomis dienomis vėl nušvietė Lietuvos padangę, nepaisant niūrios kasdienybės, kurioje daug klaidų, išdavysčių, savanaudiškumo…
Labai gerai šiomis dienomis pasirodė Lietuvos televizija ir radijas. Beje, kaip ir tada, prieš 20 metų. Viename renginyje Seime kelių kartų žurnalistai prisiminė didvyriškus Sausio įvykius, ypač televizijos žurnalistai. Dalyvavo ir Michailas Pustobajevas, Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš dokumentinių filmų “Garbės teismas” ir “Agresijos kronika”, kur kruvinosios nakties įvykius ekrane lydi šio karinio eksperto komentarai. Visi renginio dalyviai gavo po M.Pustobajevo knygą “Agresijos kronika” – apie tą patį, ką visą savaitę matėme Lietuvos televizijos ekranuose, parodose, girdėjome per radiją, susirinkimuose ir konferencijose.
“Prisimenantiems tas dienas ir mėnesius, vienaip ar kitaip dalyvavusiems tuomečiuose įvykiuose ši knyga ne tik skausmingai atgaivina aną įtampos kupiną laiką, bet ir užduoda keistą egzistencinį klausimą – koks tvirtass turėjo būti laisvės siekis, kad nesidairant būtų einama prieš didžiulę karinę mašiną… Anuomet divizijų, pulkų judėjimo, generolų planų nežinojome – tai su archyvaro kruopštumu atskleidžia M.Pustobajevas, bet grėsmę, kad geležinis kumštis bet kada gali užkristi, puikiai suvokėme. Ir vis dėlto ne drebėjome, o dainavome”, – rašo knygos vertėjas L.Gadeikis.
Pabaigai siūlome publicisto Jurijaus Rosto straipsnį, išspausdintą “Literaturnaja gazeta” 1991 m. sausio numeryje, M.Pustobajevo knygoje “Agresijos kronika” skelbiamą vietoj epilogo.
Jie šaudė į tave!
Skaitytojau, tai į tave šaudė Vilniuje. Tai tave žudė Tbilisyje. Ir Baku. Ir Čekoslovakijoje, ir Novočerkaske, ir Afganistane, ir Vengrijoje.
Ir jeigu dar neužmušė, tai ne dėl to, kad tu pasilenkei. Tiesiog dar neatėjo tavo automato serijos laikas. Dar nepaaugo kaimyno vaikaitis, kad pribaigtų tave, ir tavo sūnų, kad nuleistų kaimynui kraują. Bet jie auga. Jie bręsta abejotinos taikos sąlygomis, besąlygiškai vykdydami komandas viršininkų, su lampasais ir be jų, kurie daro mūsų vaikus savo užmačių bendrininkais, iš piliečių verčia juos parankiniais. Vyresnieji irgi buvo vaikai, kažkada juos įtraukė į reikalą. Šitie dabar prižiūrėtojai.
Visuomenei, gyvenančiai pagal kolektyvinės atsakomybės principą, nereikia nei įstatymo, nei valios. Jos ideologai kartą po kartos pasiima sau į bendrininkus. Jie nuodija sąmonę, stumdami į nusikaltimus ir saugodami nuo įstatymo atpildo.
Kas nubaustas už tūkstančius užmuštų Afganistane?
Kas nubaustas už žuvusius Tbilisyje?
Kas nubaustas už kraują Baku, Prahoje, Novočerkaske, Budapešte?
Kas bus nubaustas už kruvinąją naktį Vilniuje?
Vadinasi, nauji vaikai ir suaugusieji bus įtraukti į šitą siaubingą ratą. Vadinasi, dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių, laisvų nuo teisingo sąžinės teismo, stos su tais, kurie žino apie jų dalyvavimą tamsiuose sandoriuose. Juos sies bendra baimė būti demaskuotiems – beje, esant mūsų socialinei struktūrai, tai būtina sąlyga daryti politinę karjerą.
Ponai. Kas tai per valstybė, kur tiktai padaręs sandorį su sąžine (ir žinodamas, kad tavo nuodėmę žino kiti) gali lipti hierarchijos laiptais?
Liaukitės darę iš bendrapiliečių bendrininkus. Paslėpkite automatus! Išeikite iš Lietuvos, neįeikite į Leningradą, Maskvą, Kijevą, Vorkutą… Ir tu, skaitytojau, pažiūrėk į savo sūnų. Tai jis šaus į tave. Nenuleisk žvilgsnio, nuleisk jo ranką. Mums nereikia nei negyvėlių, nei nusikaltėlių.
Leiskite išaugti nors vienai kartai sąžiningų žmonių, ir jie išgelbės savo šalį. Kiekvienas – savo.
Vytauto Visocko nuotr.
2011.01.15
