Kodėl lenkų politikai sprendžia lietuvių kalbos problemas?


Print

Prieš kurį laiką Lietuvą vizitavęs buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis (Aleksandr Kwaśniewski), kalbėdamas apie dviejų valstybių santykius, pareiškė, kad šiuo metu juos temdančios smulkmenos, kurias lengva išspręsti.

Tų „smulkmenų“ garbusis svečias neišvardijo.

Bet tikriausiai tarp jų turėjo galvoje ir atkaklią V. Tomaševskio (W. Tomaszewski) vadovaujamų Lietuvos lenkų politikų, remiamų įtakingų Varšuvos valstybininkų su R. Sikorskiu (R. Sikorski) priešakyje, akciją priversti Lietuvos valdžią, kad Lietuvos Respublikos piliečių pasuose lenkų pavardės ir vardai būtų rašomi tik lenkiškai. Jei sutiktume su garbingojo svečio nuomone, jog šio dalyko sprendimas tėra smulkmena, tai derėtų  paklausti jį, kuriai ginčo pusei – lenkų ar lietuvių – šis klausimas vertas visai menko dėmesio.

O gal eksprezidentas tariasi galįs nuspręsti už abi puses? Jeigu paklaustasis būtų kuklus ir atsakytų, jog tai smulkmena pirmiausia lenkams, tai gal tada malonėtų paaiškinti, kodėl lenkų pusė taip atkakliai per fas et nefas (lot. dorais ir nedorais būdais) visais lygiais verčia lietuvius paklusti jų diktatui.

Pasaulio istorijoje turbūt nerasime kito atvejo, kai kuri tauta su tokiu įtūžiu būtų reikalavusi jos tikrinius vardus nepakeistus vartoti juos pasisavinusioje kalboje. Kas ne kas pasakys, kad to nė nereikia reikalauti, nes daug kalbų savaime taip daro. Tačiau atidžiau apsidairykime: argi iš tikrųjų  visos kalbos išlaiko nepakeistą įsigytų vardažodžių rašybą? Paimkime anglų kalbą, kuri, paplitusia nuomone, ypač gerbianti kitataučių pavardes ir vardus. Ar rasite kuriame angliškame tekste (knygoje, laikraštyje, televizijoje) tiksliai lenkiškomis raidėmis parašytas pavardes Dzierżyński, Frąckiewicz, Górski ir t.t.?

Tikriausiai visur trūks diakritinių ženklų. Taip anglų kalba redukuoja ir kitų kalbų raidynus: lietuvių, latvių, čekų, skandinavų, estų, turkų ir kt. Lietuvis Čiužas anglų spaudoje gaus pavardę Ciuzas. Anglams ir kitiems vakariečiams nė į galvą neateis, kad parašius pavardę Pišnius be diakritinio ženkliuko, lietuvis jausis nepatogiai.

Vakarų Europos kalbų istorija suformavo jų vartotojams nuostatą, kad parašytas žodis nebūtinai atspindi jo tarimą. Todėl jie gana dažnai paima daugiau ar mažiau tiksliai gaunamo vardo grafinę formą ir visai mažai rūpinasi to žodžio garsine raiška: ji gali būti gerokai nutolusi nuo originalo. Jiems gerai tinka sena lietuviška patarlė: kaip pasakysi, taip nepagadysi.  O štai kitaip parašęs, gali kalbą pagadinti!­­

Kitas dalykas Vidurio ir Rytų Europos kalbos, kurių rašomosios atmainos, gali sakyti, susiformavo ir įsitvirtino XIX amžiuje ar net XX a.pradžioje. Joms, skirtingai nuo Vakarų Europos kalbų, būdinga, kad rašybai iš pat pradžių buvo iškeltas tikslas įmanomai tiksliau žymėti savųjų žodžių garsyną. Tam buvo sukurta gausybė lotyniškos abėcėlės raidžių modifikacijų. Tad šios kalbos gali palyginti gana artimais ekvivalentais perteikti iš kitų kalbų ateinančių tikrinių žodžių garsus. Tačiau taip padarė šios kalbos ne visai vienodai. Tam būta įvairių priežasčių. Bene svarbiausia priežastimi reikėtų laikyti kitų tautų kultūrinę įtaką.

Pavyzdžiui, XIX a. antrajame ir trečiajame dešimtmetyje, sprendžiant iš vilniečių filomatų laiškų, dar daugelis svetimvardžių lenkų kalboje buvo vartojami sulenkintų. Filomatų rašyta Grodek (ne Groddeck), Bajron, Helwecjusz (ne Helvetius), Walter Skot, Szekspir, Szyller, Wolter. Tačiau jau originalios pavardės Goethe, Glücksberg Varšuvos knygų leidėjas) ir kt. Įdomu, kad tuo pačiu metu Marilė Vereščekaitė (Wereszczak) gydytojo pavardę rašė Müller, o Janas Čečiotas – Miller.

Taigi tais laikais lenkai dar nelaikė kitakalbių pavardžių neatskiriama asmens nuosavybe ar savotišku jo herbu. Tačiau ilgainiui, veikiami vokiečių ir prancūzų praktikos, vis labiau ėmė vartoti originaliąsias pavardes.

Procesas truko ilgai: dar XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje žinomas Vilniaus lenkų veikėjas Stanislavas Mackevičius-Cat (Stanisław Mackiewicz-Cat) karštai priešinosi svetimvardžių originalų vartosenai, gynė reikalą juos lenkinti. Pagaliau lietuvių kalbai ypač nusipelnęs lenkų kalbininkas Janas Otrembskis (Otrębski) savo „Lietuvių kalbos gramatikoje“ nevengė rašyti W.Birżyszka (t. I, 1958, p. 38). Tačiau svetimvardžių rašybos raidą lenkų kalboje paliekame nušviesti šios kalbos specialistams.

Nuosekliausiai įjungė svetimvardžius į savo kalbos sistemą po I pasaulinio karo susikūrusioje nepriklausomoje Latvijoje latviai. Tuo atžvilgiu lietuviai nuo jų atsiliko. Nors svetimvardžių lietuvinimas siekia XVIII a. trečiąjį dešimtmetį, bet po 1918 m., kai susikūrė nepriklausoma valstybė, išryškėjo dvi kryptys.

Nemaža publicistų, rašytojų ir net dalis kalbininkų panūdo sekti Vakarų Europos pavyzdžiu. Čia nemaža lėmė studijavę Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Čekoslovakijoje įvairių sričių specialistai. Šių šalių aukštųjų mokyklų įpratinti, jie ėmė proteguoti originalios rašybos svetimvardžius ir Lietuvoje.

Vis dėlto iki 1940 m. neišnyko nė lietuvinimo kryptis. Antai dienraštis „Lietuvos žinios“ net paskelbė kelis straipsnius dėl reikalo vartoti sulietuvintus svetimvardžius ir pats juos taip rašė. Jie ištisai buvo vartojami pradinių ir vidurinių mokyklų vadovėliuose. Kad ir ne visai nuosekliai, bet tendencija vartoti sulietuvintus svetimvardžius ryški net 1935 m.išleistoje JAV Petro Jurgėlos knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“.

Iki 1948 m. per visas okupacijas, ypač hitlerinės okupacijos metais, dominavo originalių svetimvardžių vartojimas. Išleidus 1948 metais „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“, kuriame buvo pateiktos tik svetimvardžių lietuvinimo taisyklės, prasidėjo apie 50 metų trukusi visuotinai lietuvinamų svetimvardžių epocha.

Kilus Sąjūdžiui, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,  dalis kalbininkų ir publicistų, tarsi užmiršę iki 1940 m. egzistavusią  lietuvinimo praktiką, apšaukė ją „sovietiniu palikimu“ ir ėmė diegti originaliuosius svetimvardžius, mat jie rodą tikrą vakarietišką kultūrą. Jų perraša pakenčiama tik vaikams ir neišprususiems žmonėms skiriamoje literatūtoje.

Tokį požiūrį įtvirtino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) 1997 m. birželio 19 d. nutarimas.  Per tą laiką pasiekta  nemaža „laimėjimų“. Kone visa didžioji periodinė spauda – rėksmingieji dienraščiai, intelektualieji savaitraščiai – svetimvardžius rašo „vakarietiškai“. Kai kurie leidiniai palieka autoriams laisvę: viename straipsnyje svetimvardžiai lietuvinami, kitame – originalūs (neretai su klaidomis), o trečiame straipsnyje suderinti abu svetimvardžių variantai: viena pavardė sulietuvinta, kita – ne.

Ne tik rašyba įvairuoja, bet ir morfologija: vieni leidiniai ir televizijos vyriškosios giminės daiktavardžių vardininkus  rašo su galūnėmis (Uspaskichas), o kiti – be galūnių (Uspaskich). Tokios mišrainės lietuvių kalba, atrodo, dar nėra patyrusi, nebent taip blaškytasi Martyno Mažvydo raštuose. Kiek nuosekliau ir vienodžiau nelietuviškos pavardės ir vardai rašomi lietuviškuose asmens dokumentuose, nors ir čia jau veržiasi naujovės, visų pirma galūnių nedėjimas.

Nepaisant „vakarietininkų“ griausmingų atakų prieš svetimvardžių lietuvinimą, tebėra nemaža leidinių, kurie nebijo būti „atsilikę“ nuo pasaulinės praktikos: tebevartoja iš kitų kalbų imamus svetimvardžius su lietuviškomis galūnėmis ir parašytus lietuviška abėcėle. Ir VLKK dar leidžia pasirinkti, kokius svetimvardžius – originaliuosius ar sulietuvintus – vartoti ne tik vaikų knygelėse.

O pasirinkimas priklauso nuo to, kaip nusprendžia laikraščio ar knygos leidėjas, televizijos programos vadovas. Jei šiems rodosi patogiau vartoti originaliuosius svetimvardžius, tai atsilikėlis jų lietuvinimo šalininkas verčiamas tapti „vakarietininku“. Šiuo atveju jau nepaisoma, kad „vakarietiškoji“ sistema iš tikrųjų kelia daug nepatogumų ir autoriui, ir skaitytojui.

Pamėginkime dar sykį parodyti vieną kitą atvejį tų nepatogumų. Jau ne viena lietuvių karta yra įpratusi rašybą glaudžiai sieti su garsais. Lietuvių kalboje ne visada tas raidės ir garso ryšys išlaikomas. Pavyzdžiui, jo nėra paprastame žodyjedirbti, kur raidė tariama kaip garsas p. Tokių nesutikimų yra ne taip maža, ir iš to kyla daug sunkumų mokiniams, kol jie išmoksta ir įgunda pagal tam tikras taisykles tinkamai rašyti. Tačiau svetimvardžiams, jei jie rašomi originaliąja rašyba, jokių taisyklių nepritaikysi, nemokėdamas tos kalbos.

Nepatogumas didžiausias iškyla ne tiek tada, kai svetimvardį reikia perskaityti (galima jį skaityti ir savąja kalba), o tada, kai jį išgirsti ir reikia užrašyti, įsiminti ir po kurio laiko vėl jį pakartoti. Nemokančiam tos kalbos tai neįmanomas uždavinys. Net ir kiek pramokęs kalbos žmogus dažnai nėra tikras, kad išgirstą  svetimvardį bus užrašęs teisingai. Vokiečių ar anglų kalboje daug vienodai skambančių pavardžių turi skirtingų rašybos variantų.

O štai nemokantis švedų kalbos asmuo per radiją ar televizijoje išgirdo rašytojo pavardę Čelegren(as). Jis taip ir užrašys, bet originalioji pavardės forma – Kjellegren. O radęs taip parašytą pavardę lietuviškame tekste, kaip ją perskaitys? Toks pat nesutapimas iškyla ir girdint Vengrijos miesto Diula vardą, kuris rašomas Gyula.

Kas ne kas pasakys, kad lenkų vardažodžiai tokių drastiškų atvejų neteikia, bet dėl jų originalių formų vartojimo lietuviškuose dokumentuose prieštarauti randame ne vieną motyvą. Pradėkime pirmiausia nuo to, kad nemokančiam lenkų kalbos žmogui sunkumų kelia kitos jos rašybos ypatybės. Vienas ryškiausių būtų skyrimas, kada rašoma dz  (Dzieduszycki), kada   (Niedźwiedź), o kada  (Drążdżewo).

Ne visos Lietuvos spaustuvės ar leidyklos netgi gali turėti šias raides, nors dabartinė technika, rodos, čia galėtų palengvinti jų vartojimą. Remtis kai kurių lietuvių kalbininkų, propaguojančių „vakarietišką“ svetimvardžių traktavimą, kad šie žodžiai nepriklausą lietuvių kalbai, nederėtų Tai tikras blefas! Jei tai būtų tiesa, tai nepriklausančiais lietuvių kalbai reikėtų laikyti ir iš pavardžių kilusius terminus.

Tada ir juos reikėtų rašyti originalia rašyba. Kodėl turėtų skirtis pavardė Džaulis (Joule) nuo fizikos termino džaulis, pavardė Makintošas (originali Macintosh) nuo apsiausto makintošas, pavardė Rezerfordas (Rutherford) nuo radioaktyvumo vieneto rezerfordas (rd) pavadinimo. Beje, vokiečių kalboje tokios rūšies terminai sutampa su pavardėmis: Joule, Watt (Vatas ir vatas), Volt (Voltas ir voltas), tuo tarpu lenkų kalboje terminai jau sulenkinti: wat, wolt.

Šie pavyzdžiai pakankamai aiškiai rodo, kad tikriniai žodžiai, atėję į kitą kalbą, turi paklusti jos dėsniams. Jeigu taip nėra visose kalbose daroma, tai tas priklauso ne nuo svetimvardžių kokių nors „prigimtinių“ ypatybių, ne nuo jų tariamos autonomijos juos priėmusios kalbos sistemoje. Iš esmės imant, jų originali rašyba kitose kalbose išlaikoma dėl ekstralingvistinių veiksnių. Tai ypač būdinga čekų, lenkų, slovakų ir net vokiečių kalboms: jų rašyba leistų gana nesunkiai svetimvardžius transkribuoti, bet to nedaroma dėl visokių šalutinių motyvų.

Svarstant lenkų reikalavimą rašyti lietuviškuose pasuose lenkiškais rašmenimis jų vardus ir pavardes, reikia turėti galvoje, kad to reikalavimo pagrindą sudaro taip pat ekstralingvistiniai motyvai. Iš jų kaip „nekalčiausią“ ir esmingiausią reikėtų pripažinti identifikacijos  poreikį.

Visiškai natūralu, kad Lietuvoje gyvenantis lenkas geidžia identifikuotis kaip lenkas, turėti bendrą pavardės jungtį su savo giminaičiais Lenkijoje ir kitose šalyse, su praeities dokumentais. Lenkas, kurio pavardė Pirsztel, o pagal lietuvišką pasą įrašyta lietuviškai skambanti pavardė Pirštelis, jaučiasi išskirtas iš tautiečių ir atskirtas nuo savo giminaičių Lenkijoje ar JAV.

Ar čia turime neišsprendžiamą dalyką? Manyčiau, kad ne. Reikia tik geros valios. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 metais nustatė, kad Lietuvos piliečio pase yra galimas papildomas asmens vardo, pavardės  įrašas ir jo gimtąja kalba. Čia gali būti įrašomi ir kiti duomenys, pavyzdžiui sutuoktinio pavardė, jei žmonos pavardė kuo skirtųsi. Atrodytų,  belieka naudotis šia galimybe. Mūsų laikų technika įgalina daryti įrašus ne tik lenkiškais, bet ir rusiškais, arabiškais rašmenimis…

Tik, žinoma, ne lietuviško įrašo sąskaita. Antai iki 1940 m. Lietuvos Respublikos išduodamuose užsienio pasuose būdavo įrašoma pavardė lietuviškai: ponia Julija Petkevičienė, o prancūziškame puslapyje (prancūsų kalba tada buvo tarptautinė diplomatinė kalba) būdavo įrašas „Madame Julija Petkevičius“.

Straipsnio išvadai galima pasakyti: spręsti, kaip rašyti lietuvių kalboje vartojamus kitų kalbų kilmės pavardes, vardus ir vietovardžius yra neginčijama ir neribojama tautos ir jos valstybės organų prerogatyva. Įvykdyti  reikalavimą lenkų asmenvardžius rašyti  tik lenkiškai, įteisinti sulenkintus Lietuvos vietovardžius, reikštų, kad lietuvių kalbos problemos sprendžiamos Šalčininkuose ir Varšuvoje veikiančių politikų. Pirmiausia šioje byloje klausykime ne politikierių, bet  neutralių liudytojų – plačiai žinomų lenkų kalbininkų: Bodueno de Kurtenės ( Baudouin de Courtenay;1845-1929), Jano Karlovičiaus (Jan Karłowicz; 1836-1903), Jano Otrembskio (Jan Otrębski;  1889-1971), Viktoro Požezinskio ( Wiktor Porzeziński;1870-1929), Jano Safarevičiaus (Jan Safarewicz;1904-1992), pagaliau Stanislovo Vestfalio (Stanisław Westfal; 1911-1957).

Niekas iš jų nėra nė puse žodžio užsiminęs, jog lietuviai neteisingai elgiasi su kitų tautų vardais ir pavardėmis. Jiems buvo savaime suprantama, kad lietuviai turi teisę ir net prievolę svetimvardžius lietuvinti – pritaikyti prie savo kalbos sistemos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Arnoldas Piročkinas.

2014.03.24; 05:30


Prisijunkite prie diskusijos