Aš – iš Vidaus reikalų ministerijos dalinio. Mūsų kuopoje tarnavo 27 ukrainiečių tautybės kariai.
Ir ką dabar man norite pasakyti? Kad jie visi – mano priešai? Priešai tik todėl, kad norėjo gyventi be Janukovičiaus ir Janukovičiaus sukčių bei vagių? Ne, tai politinė konjunktūra verčia mane savo draugus laikyti priešais. Bet aš šiai politinei konjunktūrai nepasiduosiu.
Pastaruoju metu labai dažnai man rašo kompiuteriniai „kariai“, patogiai įsitaisę minkštuose foteliuose. Jie vis reikalauja, kad pareikščiau savo nuomonę apie Ukrainos fašistus. Mano atsakymas jiems – klausimas. Klausimas konkretus: nuo kada mes, rusų kariai, tapome gėrio kariais?
Jei mes, rusų kariai, nešame taiką, teisingumą ir ramybę, tai kodėl mes visąlaik kariaujame ne savo žemėse, o svetur? Kodėl tada mus Lenkijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, Afganistane, Padniestrėje, Čečėnijoje, Gruzijoje, o dabar jau ir Ukrainoje vadina okupantais?
Susimąstykime bent mažumėlę. Ar kas nors iš jūsų, kurie raginate mane ukrainiečius vadinti fašistais, tarnavote ten, kur jums tiesiai į akis rėžė – „lauk iš mano namų, okupante“? Kodėl mes kariaujame su savo pačiais tikriausiais broliais – slavais ukrainiečiais? Visos šios tautos – fašistai?
Kodėl niekas Rusijos nepuola, bet mes vis tiek kariaujame ir kariaujame? Kodėl beveik visi mano ginklo draugai buvo sužeisti ne Rusijos teritorijoje? Kokius tikslus ir kokias idėjas mes giname svetimose žemėse?
Atsipeikėkite. Rusija jau nebeturi sąjungininkų, išskyrus mažytę Baltarusiją ir virtualų „Gondūrasą“.
Nuotraukoje: šio laiško autorius Michailas Vistickis (Михаил Вистицкий).
Informacijos šaltinis – http://politikum.in.ua.
2014.09.06; 05:57
