Balandžio 7 dieną “Transparency International” Lietuvos skyrius savo internetiniame puslapyje viešai paskelbė, jog visus žiniasklaidos padėtimi besidominčius kviečia dalyvauti išskirtinėje renginių ciklo ”Žurnalistų pusryčiai” diskusijoje “Pusryčiai Nr. 9: Esminiai žurnalistikos principai ir žodžio laisvė“. Skelbimas skambėjo viliojančiai: vakaras – su autoritetingu Rusijos žurnalistu Vladimiru Pozneriu. Įspūdinga biografija galintis pasigirti Vladimiras Pozneris, kurį laiką buvęs Sovietų valdžios veidu Vakarų žiniasklaidoje, viename interviu yra paminėjęs: “Galiuosi, kad geriausius metus iššvaisčiau užsiimdamas propaganda“.
Skelbime taip pat buvo tvirtinama, jog pagrindinė V.Poznerio pranešimo ir devintųjų “Žurnalistų pusryčių“ diskusijos tema – žodžio laisvė šių dienų žiniasklaidoje. Šios viso regiono žurnalistams aktualios problemos analizė išryškina kitus nepatogius klausimus: ar suderinama žurnalisto tapatybė ir patriotiškumo idealai, kam žurnalistai yra atsakingi, kas yra pagrindinė – jei ne vienintelė – žurnalisto pareiga?
Renginys įvyko Atviros Lietuvos fondo salėje Didžioji g. 5-400 nuo 17 iki 19 val. Tokios temos man tikrai įdomios. Būčiau mielai dalyvavęs toje vakaronėje, mielai būčiau pateikęs klausimų ponui V.Pozneriui, mielai būčiau parengęs kiek įmanoma išsamesnį interviu, mielai būčiau padėkojęs TI Vilniaus skyriaus vadovybei už įdomų sumanymą. Bet diskusijoje vis tik nedalyvavau. Liaudiškai tariant, “nedalyvavau iš principo”. Visai ne dėl to, kad už įėjimą būtų reikėję mokėti. Atvirkščiai. Organizatoriai pabrėžė, jog įėjimas – nemokamas. Tad dėl ko ignoravau balandžio 7-osios renginį? Ogi todėl, kad skelbime buvo parašyta: “diskusija vyks anglų kalba”.
Visoje Lietuvoje, ne tik sostinėje, daugėja renginių, kurių organizatoriai nepasirūpina diskusijų vertimu į lietuvių kalbą ir tuo pačiu, man regis, grubiai pažeidžia Lietuvos įstatymus dėl lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Man, Lietuvos piliečiui, gyvenančiam Lietuvoje, nebūtina žinoti jokių kitų kalbų, išskyrus savo gimtąją kalbą – lietuvių. Lietuvos Konstitucija garantuoja, kad visa informacija visoje Lietuvoje pateikiama lietuvių kalba ir tik po to, esant būtinybei, verčiama į kitas kalbas. O čia – viskas atvirkščiai. Ir ne bet kur, o Lietuvos sostinėje. Ir ne kokioje nors “šaraškino kontoroje”, o “Transparency International” Vilniaus skyriuje.
Visoje Lietuvos teritorijoje bet kokių viešų seminarų, koliokviumų, diskusijų ar linksmybių organizatoriai privalo savo renginius taip parengti, jog man, lietuviui, nekiltų jokių keblumų dėl kalbos barjero. Tiksliau tariant, informaciją Lietuvoje pirmiausiai būtina skelbti lietuviškai ir tik paskui, esant būtinybei, angliškai, kinietiškai ar rusiškai. Deja, net kai kurie mūsų politikai, sakykim, buvęs prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ar premjeras Andrius Kubilius, išvykę į Vakarus, kur reikia ir kur nereikia su užsienio politikais kalba angliškai, o ne lietuviškai. Puiku, jei mūsų politikai moka daug užsienio kalbų. Niekas nesiginčija, toks žinojimas – itin vertingas. Tačiau tuo pačiu negalima pamiršti ir nacionalinės savigarbos klausimų. Mano supratimu, Lietuvos politikai, Europos Sąjungos tribūnose kalbantys ne lietuviškai, o angliškai, demonstruoja ne tiek savo tobulą anglų kalbos mokėjimą, kiek didžiulę nepagarbą lietuvių kalbai ir didžiulę nacionalinės savigarbos stoką. Kitaip tariant, ir patys žeminasi, ir žemina Lietuvą. Juk Europos Sąjungos taisyklės aiškiai byloja, jog visos ES kalbos yra vienodai gerbiamos ir toleruojamos. Žvelgdamas į Europos Parlamentą regiu labai ryškų skirtumą: kitų valstybių atstovai dažniau kalba savo gimtosiomis kalbomis nei angliškai. Čia tik mes, lietuviai, 50-imt metų norom – nenorom pataikavę rusų kalbai, nūnai labai noriai pataikaujame anglų kalbai.
Niekaip nesuprantu, kodėl mes savo pačių rankomis lietuvių kalbą stumiame į pašalį? Niekaip negaliu suvokti, kodėl lietuvis Vilniuje negali išklausyti į lietuvių kalbą išverstų žinomo žurnalisto V.Poznerio samprotavimų? Mums, lietuviams, matyt, jau pats metas masiškai ignoruoti visas Lietuvoje rengiamas diskusijas, kurių organizatoriai nepasirūpina vertimu į lietuvių kalba. O galbūt net bausti tuos organizatorius, kurie lietuvių kalbą Lietuvoje laiko podukros vietoje. Kalbu labai rimtai. Man atrodo, jog tokį akibrokštą, kokį surengė „“Transparency International” Vilniaus skyrius balandžio 7-ąją, savigarbos nepraradusi valstybė įvertintų solidžia pinigine bauda.
Tuo pačiu negaliu neprisiminti, kaip maloniai buvau nustebintas, bendraudamas su Vilniuje įsteigtu Baltijos – Turkijos kultūrų akademijos (Balturka) prezidentu Ismet Biner. Toji turkiška akademija įkurta tam, kad Lietuvoje populiarintų turkų kalbą ir turkišką kultūrą visame Baltijos regione. Kai buvau pakviestas į Balturkos organizuotą diskusiją, ar įmanomas taikus dialogas tarp Islamo ir Vakarų civilizacijos, man pirmiausiai buvo pasiūlytas pranešimų vertimas į lietuvių kalbą. Ir tik po, tarsi tarp kitko, renginio organizatoriai priminė, jog pranešimus aš taip pat galiu išklausyti anglų, rusų ir turkų kalbomis. O kai po renginio paprašiau papildomo komentaro, čia pat priėjo turkų jaunuolis, lietuviškai kalbantis beveik be akcento, ir viską, ką man pasakojo Balturka vadovas I.Biner, vertė į lietuvių kalbą, nors mes su ponu I.Biner galėjome laisvai susišnekėti, pavyzdžiui, ir rusiškai. Taigi turkams, žinojusiems, jog esu lietuvis, nekilo nė menkiausių abejonių, kokia kalba jiems su manimi derėtų kalbėti Lietuvoje.
Štai tokiuose renginiuose dalyvauti – didelis malonumas.
Nuotraukoje: autoritetingas Rusijos žurnalistas Vladimiras Pozneris.
2010.04.09
