Koks galėtų būti vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas


Lietuvos Respublikos Vyriausybė norėjo įpiršti antikonstitucinį Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Toks projektas Seimui buvo pateiktas 2010 metų sausio mėnesį. Jo rengėjai savo antikonstitucinį „produktą“ mėgino pateisinti kazuistiniais išvedžiojimais. Dar prasčiau, kad buvo daromi ir teisiniai triukai. Projektą norėta prakišti greitosiomis, nepaisant net Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadų, bet Seimas tą zylionę sustabdė. Projektą pasiūlyta taisyti. Ilgai netrukus, Vyriausybė pateikė kitą variantą, kurio svarbiausias „pataisymas“ buvo dvigubai išplėsta ir papildomai pripainiota preambulė. Pridėta nebūtinų ir šališkų dalykų. Keista, kad projekto preambulė pasidarė pusketvirto karto ilgesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijos įžangą.

Be kitų dalykų, atsirado dvi pastraipos deklaracijų apie konstitucinių tradicijų tęstinumą, „įskaitant valstybinės lietuvių kalbos tęstinumą“, bet nutylimas Konstitucijos 14-tas straipsnis, kad: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Kalbama apie valstybinės lietuvių kalbos principo tęstinumą ir lygia greta laužoma tą principą skelbianti Lietuvos Konstitucija.

Naujajame variante palikti aiškinimai, kad asmenvardis esąs ne kalbos dalykas, o unikalus asmens tapatybės žymuo; taip pat išvedžiojama, kad asmenvardžiai neturi leksinės reikšmės ir todėl nelaikytini kalbos sistemos dalimi (pagal „pataisytą“ variantą – nelaikytini kalbos savastimi). Tai ne kartą ir ne vieno kalbininko paneigti lingvistiniai prasimanymai. Čia to nebedarysiu, tik priminsiu du dalykus: pirma, kad asmenvardžiai yra ir teisės, ir kalbos reikalas ir kad tuos dalykus būtina derinti; antra, kad reikia skirti kalbos reikalavimus, taikomus Lietuvos piliečių asmenvardžiams, kurie įforminami pagal Lietuvos įstatymus, ir užsieniečių asmenvardžius, kuriems galioja kitų šalių įstatymai.

Paties įstatymo pataisytas tik vienas punktas – vietoje 3 straipsnio 5 punkto apie tautinei mažumai priklausančių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis atsirado 2 punktas, pagal kurį visų Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes galima rašyti ir nelietuviškais rašmenimis. Iš esmės tai ta pati ankstesnio varianto nuostata, tik įvyniota į vatą ir taip pateikta visuomenei ir Seimo nariams apgauti.

Buvo suplanuotas ir visai įžūlus papildomas triukas – priimti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, juo panaikinti Konstitucijos nuostatą konkretizuojantį Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) 1991 metų nutarimą ir, nebelikus teisės akto, kuris reglamentavo asmenvardžių rašymą, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl antikonstitucinio įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Toks fokusininkų metodus primenantis planas buvo išdėstytas Vyriausybės aiškinamajame rašte dėl įstatymo projekto ir premjero paskelbtas per televiziją.

Antikonstitucinį projektą Seimas atmetė, vietoj jo po pateikimo priėmė alternatyvinį Seimo narių Ryto Kupčinsko ir Gintaro Songailos projektą, pagal kurį pagrindiniai vardo ir pavardės įrašai dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis, o kitų kalbų grafine forma jie gali būti įrašyti kitų įrašų skyriuje.

Atrodytų, kad toks kompromisinis variantas galėjo būti palankiai sutiktas. Palyginti su dabartine tvarka, jis išplečia asmenų teises ir sudaro sąlygas šalia pilietinio santykio su valstybe parodyti ir asmens tautinę savastį. Bet atmestojo projekto šalininkai pakilo į kovą, tam panaudodami net Lenkijos prezidentą ištikusią tragediją. Iš pradžių prabilo apie prezidentui pateiktą akibrokštą, o po jo žūties ir apie „netinkamą atsisveikinimą“ su juo. Smolensko tragediją sieti su pavardžių rašyba tiesiog nepadoru. O dėl tų sąsajų labiausiai ir kalti patys atmestojo projekto teikėjai. Nereikėjo tą pačią dieną kviesti į Lietuvą Lenkijos prezidento ir tą pačią dieną teikti Seimui svarstyti politinį atspalvį turintį projektą. Nebūtų buvę nei akibrokšto, nei „netinkamo atsisveikinimo“.

Vyriausybė dėl atmesto projekto tuo tarpu tarsi aprimo. Planus jį atgaivinti dabar kuria premjero padėjėjai ir patarėjai. Visuomenę ir Seimą pavardžių rašymo klausimais imasi mokyti politologai ir muzikologai. Be politinių spekuliacijų, girdime ir abėcėlės pamokų. Į lietuvių abėcėlę siūloma įsileisti Q, W ir X, aiškinama, kad kelios nelietuviškos raidės lietuvių kalbos nepagadins.

Jeigu žiūrėsime ne atskirų raidžių, o esmės, pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos dokumentuose nelietuviškais rašmenimis galima suprasti kaip lietuvių kalbos vartosenos siaurinimą. Jei Lietuvos Respublikos piliečio pavardė dokumente rašoma kitos kalbos rašyba, ta kalba vartojama kaip valstybinė, arba oficialioji, kalba. Tokio lenkų kalbos statuso Vilniaus krašte ir siekia lenkai. Tai rodo ir lenkiški viešieji užrašai, kabinami Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, lenkiški gatvių pavadinimai ir vietovardžiai, kurie ne tik užrašomi lenkų kalbos rašyba, bet ir iš esmės lenkinami – iš Juodšilių daroma Czarny Bór, Šalčininkai virsta Soleczniki ir pan.

Oficialiojoje vartosenoje skleisdami tokius vietovardžius, lenkai Vilniaus kraštą nori parodyti kaip lenkišką teritoriją, kuriai reikia suteikti ypatingą statusą. Kai kas ir atvirai prisimena autonomiją, kurią atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo pasiskelbę Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Dabartiniai lenkų reikalavimai labai panašūs į tuos, kuriuos skelbė autonomininkai.

Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose lenkiška rašyba nėra toks paprastas ir nekaltas dalykas, kaip suokia kai kurie mūsų politikai ir žurnalistai. Reikia ne dejuoti dėl Seimo atmesto antikonstitucinio projekto, ne kurstyti aistras ir kurti planus jį atgaivinti, o svarstyti po pateikimo priimtą alternatyvinį projektą.

Iki šiol turėjome tik bendrą šio projekto vaizdą ir apibendrinamąjį vertinimą. Dabar į jį galima pažvelgti reikliau ir nuodugniau.

Principinės yra dvi nuostatos, dėl kurių šiam projektui Seimas ir pritarė. Pirma, patvirtinta dabar galiojanti tvarka vardus ir pavardes dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis. Antra, skelbiamas naujas dalykas – paso kitų įrašų skyriuje asmens pageidavimu jo vardas ir pavardė gali būti įrašomi „pasirinktos kitos kalbos grafine forma“. Papildomieji įrašai išaiškinti trumpai ir konkrečiai, o pagrindinių įrašų tvarką suvaikyti kur kas sunkiau.

Per daug abstraktus pats pirmasis, pagrindinis, asmenvardžių rašymo punktas, teigiantis, kad „dokumentuose asmens vardas ir pavardė rašomi lietuviška vardo ir pavardės forma“. Urmu kalbama apie visus asmenis, neatsižvelgiama, kad jų gali būti įvairios grupės – lietuviai ir kitataučiai, Lietuvos piliečiai ir užsieniečiai, ir dar kitokie. Tiesa, užsimenama apie 5 straipsnyje numatytas išskirtis, bet tas straipsnis apima irgi visų grupių asmenis ir juos pateikia be aiškesnės sistemos. Pageidautina atskiras grupes aptarti aiškiau ir konkrečiau.

Projekte vartojamas painiavą keliantis terminas „lietuviška vardo ir pavardės forma“. Sąvokų apibrėžimas aiškina, kad tai „vardas ir pavardė, parašyta lietuviškais rašmenimis ir turinti lietuvių kalbos asmenvardžių gramatinius požymius“. Betgi „lietuvišką vardo ir pavardės formą“ galima suprasti ir kaip nelietuviško kamieno sulietuvinimą. Sakysim, lietuviška Andžejaus forma bus Andriejus, TomaševskioTamašauskas ar Tamošaitis. Kad nekiltų neaiškumų ir nesusipratimų, termino „lietuviška vardo ir pavardės forma“ reikia atsisakyti, esmė yra asmenvardžių rašymas lietuviškais rašmenimis (arba lietuviška rašyba), prireikus galima paminėti ir gramatinius požymius (arba gramatinimą).

Pagrindiniame punkte reikėtų kalbėti ne apie asmens vardo ir pavardės rašymą „lietuviška forma“, o apie Lietuvos Respublikos piliečių vardo ir pavardės rašymą lietuvių kalbos rašmenimis. Lietuvių vardai ir pavardės turi atitikti lietuvių vardų ir pavardžių darymo ir vartojimo taisykles, t. y. turi būti lietuviškos formos. Nelietuvių Lietuvos piliečių asmenvardžiai sudaromi pagal atitinkamos kalbos taisykles ir turi savo kalbos formą, bet užrašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal tarimą, išlaikant jų autentišką formą. Autentiškas asmenvardžių formas rodo šnekamoji kalba, užrašymas vienos ar kitos kalbos rašmenimis jų nepakeičia.

Reikia pridurti, kad visiškai autentiškos yra pagrindinės, įvardijamosios reikšmės formos, lietuviškuose tekstuose jos (taip pat ir tos, kurios pagrindiniuose įrašuose užrašytos nesugramatintos) vartojamos su lietuviškomis reikiamų linksnių galūnėmis.

Pagal čia aptartus principus vardų ir pavardžių rašymą yra reglamentavęs Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų nutarimas. Jis galioja jau dvidešimt metų, lengvai taikomas praktiškai ir nėra reikalo ką nauja išradinėti. Reikia jo reikalavimus perkelti į įstatymą, jį taikyti visiems Lietuvos Respublikos piliečių dokumentams ir pridėti punktą, leidžiantį įrašus kitomis kalbomis rašyti kitų įrašų skyriuje.

Nuo Lietuvos Respublikos piliečių reikia skirti užsienio valstybių piliečius. Jų vardai ir pavardės įteisinami pagal atitinkamos šalies įstatymus ir įforminami pagal tos šalies kalbos reikalavimus. Oficialiojoje vartosenoje jie visose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, galioja tokie, kokie įteisinti. Lietuvių valstybinės kalbos įstatymas jiems netaikomas. Aptariamajame projekte jiems reikia atskiro straipsnio, skelbiančio, kad kitų valstybių piliečių vardai ir pavardės, užrašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, dokumentuose nurašomi paraidžiui.

Yra tarpinių atvejų: vienas, kai užsienietis įgyja Lietuvos pilietybę, antras, kai Lietuvos pilietis sudaro santuoką su užsieniečiu ir paima jo pavardę. Čia susipina du priešingi, bet teisiškai abu pagrįsti principai, todėl tokių asmenų vardai ir pavardės gali būti rašomi pasirinktinai – kaip Lietuvos piliečio arba kaip užsieniečio.

Be straipsnių, tiesiogiai nustatančių vardų ir pavardžių rašymą, yra keletas kitokių abejotinų ar perteklinių dalykų.

Pirmiausia tokia yra preambulė, matyt, atsiradusi todėl, kad didžiulę įžangą turėjo Vyriausybės teiktas projektas. Stengiamasi išdėstyti savus, kitokius, principus. Jų svarbu laikytis, bet nebūtina viską taip smulkmeniškai įrodinėti ir sunkinti įstatymą. Tokiam įstatymui preambulė iš viso nebūtina.

Įstatymo paskirtis turėtų būti ne vien asmens tapatybę rodantys dokumentai, kaip dabar apibrėžta, bet apskritai vardų ir pavardžių rašymas visuose dokumentuose (1 str.).

Nebūtina aiškinti sąvokas „asmuo“ (ji ir taip aiški) ir „lietuviška vardo ir pavardės forma“ (aiškinimas netikslus, sąvoka nereikalinga) (2 str. 1 ir 2 p.).

Dokumento šaltinio apibrėžime perteklinis dalykas vardyti visus konkrečius dokumentus (2 str. 3 p.).

Prie vardų ir pavardžių rašymo teisinių pagrindų be reikalo minimos tarptautinės sutartys (vardų ir pavardžių rašymas nėra tarptautinių sutarčių objektas) (3 str.).

Asmenų pavardes paprastai gauna vaikai, ne vaikaičiai, greta minėti vaikus ir vaikaičius nėra prasmės (5 str. 1 p.).

Vardų ir pavardžių rašymo įstatyme nebūtina kalbėti apie žyminį mokestį (tai šalutinis, ne asmenvardžių rašymo, dalykas) (5 str. 4 p. ir 6 str.).

Apibendrindami čia išdėstytas pastabas ir atsižvelgdami į kitas vardų ir pavardžių rašymo aplinkybes, galėtume siūlyti tokį pataisytą, paprastą ir aiškų, Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sudaromuose ir išduodamuose asmens ar kituose dokumentuose pagrindinius reikalavimus.

2 straipsnis. Dokumento šaltinis

Dokumento šaltinis – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas arba išduotas asmens ar kitas dokumentas, kuriuo remdamasi kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka sudaro arba išduoda asmens ar kitą dokumentą.

3 straipsnis. Teisiniai vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose pagrindai

Vardai ir pavardės dokumentuose rašomi vadovaujantis šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, taip pat Vardų ir pavardžių rašymo taisyklėmis, kurias parengia Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

4 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymas

1. Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės kompetentingų institucijų sudaromuose ir išduodamuose asmens ar kituose dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.

1. 1. Lietuviški vardai ir pavardės turi atitikti Vardų ir pavardžių rašymo taisykles ir bendruosius lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimus.

1. 2. Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal tarimą, išlaikant autentiškas asmenvardžių formas.

Vardas ir pavardė asmens pageidavimu gali būti rašomi nesugramatinti (be galūnių) arba sugramatinti (su galūnėmis).

2. Asmens pageidavimu jo vardas ir pavardė paso kitų įrašų skyriuje gali būti papildomai įrašomi jo pasirinktos kitos kalbos grafine forma.

5 straipsnis. Vardų ir pavardžių rašymas pagal kitų valstybių piliečių dokumentus

1. Užsienio valstybių piliečių vardai ir pavardės, dokumento šaltinyje įrašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, nurašomi paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis. Dėl techninių priežasčių vardas ir pavardė gali būti nurašomi be diakritinių ženklų.

2. Užsieniečio, įgijusio Lietuvos Respublikos pilietybę, vardas ir pavardė gali būti rašomi lietuvių kalbos rašmenimis, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, arba kitokiais lotyniško pagrindo rašmenimis, kaip užsieniečio.

3. Su užsienio valstybės piliečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens pasirinkimu rašomi lietuvių kalbos rašmenimis arba tais pačiais lotyniško pagrindo rašmenimis kaip ir sutuoktinio pavardė.

Taip pat pasirinktinai, lietuviškais arba kitokiais lotyniško pagrindo rašmenimis, rašomi šių asmenų vaikų vardai ir pavardės.

4. Vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti nelotyniško pagrindo rašmenimis, perrašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal tarimą.

6 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas

Smulkesnę vardų ir pavardžių rašymo tvarką nustato Vardų ir pavardžių rašymo taisyklės, kurias parengia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

7 straipsnis. Teisės akto pripažinimas netekusiu galios

Įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.

8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja…

2010.06.05

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.