Redakcijai Slaptai.lt į rankas pateko 7-asis šių metų „Soversenno sekretno“ numeris. Atsitiktinai pateko.
Savaitraštį padovanojo traukiniu važiavęs plepus rusakalbis bendrakeleivis. Įteikdamas primygtinai ragino „atidžiai viską perskaityti“. Suprask, mes, lietuviai, esame amerikietiškai propagandai neatspari tauta, nė neįsivaizduojame, kas dedasi Ukrainoje…
Rusiškas melas ir dezinformacija
„Dovanos“ neišmečiau į šiukšlių kibirą. Smalsumo vedinas perskaičiau. Atvirai kalbant, net nežinau, kaip apibūdinti savąjį įspūdį. Žodis „nustebęs“ būtų per daug korektiškas. Nejaugi galima taip begėdiškai meluoti?
Didžiausią nuostabą kėlė, žinoma, centrinė publikacija „Amerikanskij sektor“. Neapykanta nuo Rusijos tolstančiai Ukrainai tokia stipri, kad visi laisvę ir nepriklausomybę mylintys ukrainiečiai vadinami tik taip: „banditai“, „nacistai“, „amerikiečių samdiniai“.
Ukrainiečių kariai, „Pravyj sektor“, Maidano mitingų dalyviai kaltinami baisiausiomis nuodėmėmis. Bet ar turi teisę rusakalbiai priekaištauti savo valstybę ginantiems Ukrainos politikams, kariškiams, savanoriams? Jei Ukrainos vadovai nusipelnė kritikos, tai tik todėl, jog rusiškąjį okupantą iš šalies išvyti vylėsi derybų keliu, jog naiviai tikėjo Vokietijos ir Prancūzijos padorumu…
Taip, karo metu kenčia ir civiliai. Sviediniai sprogsta nebūtinai ten, kur norėjo pataikyti šaulys. Tikiu, jog Ukrainos kariai galėjo padaryti klaidų, iš prorusiškųjų teroristų vaduodami savo miestus. Tačiau neabejoju ir tuo, kad Ukrainos kariai vaduoja savo žemes stengdamiesi išvengti kuo mažiau civilių aukų. Ir tikrai nekankina į nelaisvę patekusių Rusijos samdinių, ir tikrai nešaudo į medikus, ir tikrai nebombarduoja gyvenamųjų namų, kur slepiasi moterys, vaikai ir seneliai.
O kad Donecke ir Luchanske šeimininkavę separatistai baugino rusakalbius, norinčius likti Ukrainos sudėtyje, – tikiu. Kad Rusijos kurstomi separatistai gėdingai slėpdavosi civilių objektuose, tokiu būdu apsunkindami ukrainiečių karių operacijas, – neabejoju. Kad Rusijos išlaikomi separatistai savo niekšybes bando pateikti kaip ukrainietiškas, – nieko stebėtino. Kad į Ukrainą siunčiami rusų žurnalistai galėjo rinkti informaciją Rusijos slaptosioms tarnyboms, – nenustebčiau.
Čečėniškos pamokos
Kas suformavo tokią mano nuomonę, jei Ukrainoje esu buvęs tik prieš du dešimtmečius? Taip, paskutiniųjų Ukrainos įvykių savo akimis nemačiau. Tačiau 1994 – 1995-aisiais metais dirbau karo žurnalistu Čečėnijoje, ir puikiai žinau, kaip Rusija žlugdo paklusti nenorinčius kaimynus.
Šių eilučių autorius 1994 – 1995-aisiais metais savo akimis matė, kaip Rusija ciniškai kurstė Čečėnijoje nesantaiką. O kai nepavyko tarpusavyje sukiršinti čečėnų, kai Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas pasirodė per daug kietas strategas net Kremliui, pradėjo atvirą karinę invaziją.
Čečėnijon besiveržiančius rusų tankus lydėjo grubūs dezinformaciniai Rusijos karai, kuriuos man, gyvenusiam Grozne, buvo lengva palyginti su tuo, ką pats matau. Grozne anuomet transliuotos net kelios rusiškos televizijos. Todėl turėjau unikalią galimybę kiekvieną rusišką „informaciją“ palyginti su tuo, ką pats regiu.
Beje, nepriklausau naivuoliams, kurie tvirtina, jog žiniasklaidai privalomas absoliutus objektyvumas. Maksimalaus nešališkumo pasiekti neįmanoma. Tačiau būtent 1994-aisiais Grozne patyriau, kuo rusiška propaganda skiriasi, sakykim, nuo amerikietiškosios. Jei oponentams skirtą kritiką amerikiečiai pajuodina vos keliais ar keliolika procentų, jei amerikiečių liaupsės ir kritika turi dešimtis atspalvių, tai rusiškoje propagandoje nėra nė procento tiesos. Jei Kremlius sako „juoda“, galima drąsiai sakyti, jog reiškinys baltas kaip jaunosios vestuvinė suknelė.
Jūsų dėmesiui – tik keletas čečėniškų pavyzdžių. Sakykim, 1994-aisiais metais lapkričio mėnesį rusų kariškiams nepavyko užimti Grozno. Rusai gavo į kaulus. Rusiškas puolimas gėdingai žlugo. Tačiau per visus rusiškus televizijos kanalus keletą savaičių iš eilės vis tiek buvo šaukiama, kad Čečėnijos sostinė užimta, o neva bailys Dž.Dudajevas spruko nežinoma kryptimi. Kai iš Grozno tuoj po pirmojo mūšio dar tą patį vakarą paskambinau į Vilnių ir pranešiau, jog Rusija begėdiškai meluoja, Lietuvos televizijos šią mano informaciją paskelbė, bet ją užgožė … Rusijos informacinių agentūrų pranešimai apie … „kritusį Dž.Dudajevo režimą“.
Bent jau pirmojo karo pradžioje čečėnai paleisdavo į laisvę visus rusų armijos šauktinius mainais į pažadą daugiau niekad nepakelti ginklo prieš Čečėniją. Mačiau savo akimis, kaip sutrikusius rusų jaunuolius čečėnų kariai atiduoda motinoms, net arbata pavaišina.
Sunku patikėti, jog 1994 – 1995-aisiais taip galėjo būti? Paleisdamas į laisvę rusų šauktinius Dž.Dudajevas suduodavo rimtą atkirtį valstybinei Rusijos propagandai. Įdomi situacija: Rusijos masinės informacijos priemonės klykte klykia, jog rusų kariai, patekę čečėnams į rankas, žiauriai kankinami, o sugrįžę į Rusiją rusų jaunuoliai artimiesiems pasakoja visai kitokią versiją…
Kai Kremliaus kontroliuojamos jėgos struktūros perprato čečėniškos taktikos privalumus, tuoj pat puolė persekioti iš nelaivės laimingai sugrįžusius šauktinius. Grįžęs iš Grozno po kelerių metų išvykau komandiruotėn į Rusijos miestą Novokuznecką (Pietų Sibiras, Kemerovo sritis). Būtent ten sužinojau liūdną iš čečėnų nelaisvės paleisto ir todėl apie čečėnus palankiai kalbėjusio šauktinio kario istoriją.
Tragiškas Novokuznecko pavyzdys
Grįžęs šauktinis šiltai atsiliepdavo apie tuos, kurių nelaisvėn buvo patekęs. Apie jo palankumo čečėnams priežastis sužinojo kaimynai, buvę mokyklos draugai, giminaičiai. Novokuznecke susidarė užtektinai platus rusų būrys, kurie čečėnų nelaikė nei banditais, nei teroristais. Taip manančiųjų Novokoznecke nuolat daugėjo.
Deja, vieną dieną čečėnams priešiškumo nejautęs jaunuolis buvo rastas negyvas. Jį nužudė perpjaudami gerklę. Oficiali Rusijos teisėsaugos versija: čečėnų keršytojų darbas. Neva jaunuolis nukentėjo dėl to, kad garbingai atliko savo pareigą „Čečėnijoje naikindamas neteisėtas ginkluotas formuotes“. Ar jūs tikite oficialia Rusijos teisėsaugos versija? Aš tikiu versija, kad jaunuolis amžiams nutildytas Rusijos slaptųjų tarnybų paliepimu.
Kitus iš čečėnų nelaisvės laimingai sugrįžusius šauktinius Rusijos valdžia ilgainiui ėmė bausti kaip karo dezertyrus. Visi Maskvos ar Sankt Peterburgo teismai būdavo parodomojo pobūdžio: jei čečėnai paleis sveiką ir gyvą, tai gyvas ir sveikas neišeisi iš Rusijos kalėjimo.
Įsimintina ir tai, kad į nelaisvę patekusius pirmuosius Rusijos armijos karininkus rusų žurnalistai liaupsindavo kaip didvyrius, jų nuoširdžiai gailėdavosi. Vis klausdavo, ką perduoti žmonai, vaikams. Kad tų „didvyrių“ tankuose čečėnų kariai aptiko prezervatyvų, degtinės, – nė žodžio.
Kriminalinių gaujų vaidmuo
1994-aisiais metais rusiška spauda kalte kalė žmonėms į galvas, jog dauguma čečėnų nekenčia „kruvino Dž.Dudajevo režimo“. Ar tikrai? Nekentė tik keletas iš Rusijos kalėjimų paleistų ir rusiškais ginklais apginkluotų čečėnų tautybės kriminalinių nusikaltėlių.
Apie Labazanovo ir Gantemirovo gaujas, kurioms Kremlius liepė kelti kuo didesnę sumaištį Čečėnijoje ir kurios išties bandė siautėti Grozne bei slėpdavosi gyvenamuosiuose kvartaluose, iš kur juos būtų kuo sunkiau išprašyti, rašiau straipsnius Lietuvon. Bet tuometinė Lietuvos spauda ne itin noriai publikuodavo mano rašinius. Noriau spausdino rusiškas versijas…
O gal manote, kad gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino nepriklausomybės nuo Rusijos siekiantys čečėnai? Iešmininkais galėjo tapti čečėnų tautybės žmonės. Bet kad tikrasis tų nelaimių užsakovas yra Rusijos slaptosios tarnybos, – man regis, turėtų būti akivaizdu. Pritariu į Vakarus pabėgusio ir vėliau radioaktyviuoju poloniu Londone nužudyto Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos nuomonei, jog gyvenamųjų miestų sprogdinimas Rusijos miestuose buvo naudingas tik naują karą prieš Čečėniją planavusiam Vladimirui Putinui.
Tuos pačius principus, kuriuos naudojo 1994 – 1995-aisiais Čečėnijoje, Kremlius naudojo 1992-aisiais metais Moldovoje, atplėšdamas Padniestrę, 1999-aisiais keldamas sumaištį Dagestane, 2008-aisiais skriausdamas Gruziją. Ta pati taktika bei strategija naudojamos ir prieš Ukrainą. Skiriasi tik detalės.
Kodėl slepiatės už moterų sijonų?
Todėl man keista, kai Lietuvoje sutinku rusakalbių, pasipiktinusių Ukrainos nacionalinės gvardijos karinėmis operacijomis Luchanske ar Donecke. Esą pirmiausia oficialusis Kijevas privalo rūpintis civilių gyventojų saugumu. Taip, šį reikalavimą būtina kelti. Bet jį derėtų pirmiausiai adresuoti Novorosijos šalininkams – kodėl slepiatės už moterų sijonų, kodėl savo štabus įrengiate vaikų darželiuose ar mokyklose? Kad vėliau turėtumėte pretekstą piktintis, girdi, Ukrainos nacionalinei gvardijai nerūpi vaikų gyvybės?
Be kita ko, moralinę teisę kelti šį klausimą, mano supratimu, turi tik tie rusakalbiai, kurie, pavyzdžiui, kritikavo Kremlių dėl karinių veiksmų Grozne, Gudarmese, Argune ar Šatojuje. Šių eilučių autorius matė, kaip 1994 – 1995-aisiais Kremliui „rūpėjo“ Čečėnijos moterų, vaikų ir senelių ašaros. Rusijos ginkluotosios pajėgos 1994-1995-aisiais Grozne vadovavosi „išdegintos žemės taktika“. Rusijos generolai ne tik nusispjovė į elementariausias moralės normas – jie specialiai stengėsi sunaikinti kuo daugiau civilių (suprask, "dėl tų aukų kaltas Dž.Dudajevo režimas"). Rusijos soldofonai net ignoravo aplinkybę, jog Grozne tais metais labiausiai kentėjo rusakalbiai (čečėnų moterys išsivežė savo vaikus ir tėvus pas gimines į kalnus arba į kaimyninę Ingušiją, o vietiniai rusai neturėjo kur slėptis).
Tie rusakalbiai, kurie nesipiktino Kremliaus taktika tankų, bombonešių ir sunkiosios artilerijos pagalba nuo žemės paviršiaus nušluoti Grozną, neturėtų piktintis ir oficialiojo Kijevo sprendimu jėga išvyti separatistus iš Rytų Ukrainos. Lyginant su 1994 – 1995-aisiais Grozne siautėjusiais rusų kariškiais, Ukrainos nacionalinė gvardija – šventa.
Kiek Rusijoje esama ukrainietiškų mokyklų?
Rusakalbiams nederėtų piktintis Ukrainos politika net tuo atveju, jei oficialusis Kijevas prabiltų apie ukrainiečių kalbą kaip vienintelę valstybinę kalbą visoje be išimties Ukrainoje, įskaitant ir Krymą. Nes keliant tokio pobūdžio priekaištus rusakalbiai pirmiausiai turėtų suskaičiuoti, kiek Rusijoje gyvenantys ukrainiečiai turi galimybių vartoti gimtąją ukrainiečių kalbą.
Būtent: kiek Rusijoje esama ukrainietiškų darželių, mokyklų, studijų aukštosiose mokyklose? Jei palygintume, kiek Ukrainoje veikia rusiškų mokyklų, darželių ir laikraščių, ir kiek teisių puoselėjant gimtąją kalbą turi ukrainiečiai Rusijoje, būsime priversti pripažinti: Ukraina elgiasi civilizuotai, Rusijoje – akivaizdi rusifikacija.
Kas yra rusų tauta?
Rusakalbiai, kuriems nuolat vaidenasi piktas ukrainietis (piktas čečėnas, piktas gruzinas, piktas moldavas ar piktas lietuvis), dažniau turėtų klausytis, sakykim, Rusijos istoriko Nikolajaus Svanidzės komentarų. Duodamas interviu „Echo Moskvy“ žurnalistei Ksenijai Sobčiak, jis taikliai įvardino pagrindinę rusiškąją ligą. „Mūsų nenori, mūsų bijo, mūsų nekenčia, nuo mūsų bėga. Bėga visi, kas tik gali. Bet rusai kaltiname kitus, tik ne save. Rusai net nesvarsto, kodėl jų taip nemėgsta…“
Įdomus ir žymios Rusijos žurnalistės, disidentės Valerijos Novodvorskajos naujausias komentaras, duotas portalui glavcom.ua. Ji pastebi, jog rusų tauta vis dar nesusiformavusi. Šių metų gegužės 15-ąją į Maskvos gatves protestuoti prieš invaziją į Ukrainą susirinko apie 50 tūkst. žmonių. Štai tie, kurie išdrįso prieštarauti Kremliui, pasak V.Novodvorskajos, ir yra rusų tauta. Visi kiti – vergai. Arba sovietinė tauta. Bet tik – ne rusų tauta.
„Kodėl tylėjome, kai trėmė į Sibirą, kodėl tylėjome, kai varė į kolchozus? Pripratome tylėti. O tuos, kurie netylėjo, per pastaruosius 70-imt metų išnaikino…“ – teigė garsioji V.Novodvorskaja.
Anoniminė publikacija
Tik nemanykite, jog raginu uždrausti „Soversenno sekrtetno“. Turime žinoti, kokias „istorijas“ kurpia anoji pusė. O tuo pačiu – privalome išmokti jas atremti, demaskuoti, išjuokti.
Iškalbinga ir tai, kad publikacija „Amerikanskij sektor“ – anoniminė. „Soversenno sekretno“ teigia, kad šį rašinį jiems „specialiai atsiuntė FBII.ORG“. Kas tas FBII.ORG? Ogi kažkoks Tarptautinių tyrimų biuras, savo tekstus skelbiantis ispanų, anglų ir rusų kalbomis. Peržiūrėjus FBII.ORG – akivaizdus priešiškumas Amerikai. Peršama išvada, jog jei pasaulyje yra Blogio imperija, tai jos pavadinimas – ne Rusija, o Amerika.
Tačiau kas konkrečiai leidžia antiamerikietišką internetinį portalą, – neaišku. Nenurodyta nė viena pavardė. Paskelbtas tik redakcijos elektroninio pašto adresas…
Slaptai.lt nuotraukose: žurnalistas Gintaras Visockas; Čečėnijos Prezidentas Džocharas DUDAJEVAS ir žurnalistas Gintaras Visockas (Groznas, 1994-ųjų rugpjūtis).
2014.07.09; 20:20
