Kodėl skiriasi požiūris į Kiniją


Kinijos karinė galia. Youtube.com

Vyriausybei nusprendus Vilniuje steigti Taivano atstovybę ir dėl to sulaukus griežtos Kinijos reakcijos, šalies vadovas Gitanas Nausėda pasirinko atsargesnę retoriką Pekino atžvilgiu. Šiuo metu išryškėjusius Ministrų Kabineto bei Prezidentūros retorikos skirtumus pastebi ir Eltos kalbinti politologai.
 
Tačiau vertindami tokios takoskyros įtaką Lietuvos, kaip vieningą užsienio politiką vykdančios valstybės, įvaizdžiui ekspertai pateikia skirtingus situacijos vertinimus. 
 
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas laikosi pozicijos, kad šiuo metu pastebimas tik šioks toks nuomonių išsiskyrimas G. Nausėdai norint sušvelninti santykius su Kinija, dar labiau negilinti konfrontacijos. Tačiau politologas įsitikinęs, kad nuosekliai Lietuvos užsienio politikai tai didelės įtakos neturėtų padaryti. 
 
Nors Klaipėdos universiteto lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili ir sutinka, kad toks institucijų pozicijų išsiskyrimas dar neturėjo didelių padarinių, tačiau pabrėžė, kad mūsų veiksmus dabar seka visos pasaulio valstybės, kadangi Kinijos klausimas yra itin svarbus globaliu mastu.
 
T. Janeliūnas: prezidentas daugiau dėmesio skiria galimų rizikų vertinimui   
 
VU TSPMI profesorius pažymi, kad Kinijos atžvilgiu Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija (URM) yra pasirinkusi drąsesnę politiką, o šalies vadovas G. Nausėda daugiau stengiasi įvertinti galimas tokios konfrontacijos su Pekinu pasekmes.
 
„Užsienio reikalų ministerija ir Vyriausybė, matyt, elgiasi šiek tiek drąsiau ir nebijo augančios konfrontacijos su Kinija. Iš dalies ir Seime, aš manau, kad tą poziciją palaiko Užsienio reikalų komitetas, o Prezidentūros atstovai žiūri labiau į rizikas, kurios kyla dėl galimo Kinijos atsako, galimų nuostolių Lietuvos ekonomikai. Taigi šioks toks išsiskyrimas egzistuoja“, – Eltai sakė T. Janeliūnas.
 
Tačiau politologas pabrėžia, kad šiuo metu Lietuvos politiką Kinijos atžvilgiu pirmiausiai formuoja būtent drąsesnę politiką pasirinkęs užsienio reikalų ministras, o ne prezidentas.
 
„Skiriasi retorika tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos. Normalu, jeigu išsiskiria požiūriai, kokiais metodais galima vykdyti tą užsienio politiką ir akivaizdu, kad šiuo metu šioje srityje vedantį vaidmenį atlieka Užsienio reikalų ministerija, o ne Prezidentūra“, – sako jis.
 
Takoskyrų tarp Prezidentūros ir Ministrų Kabineto narių retorikos įžvelgia ir G. Burbulytė-Tsiskarishvili. Visgi ji kur kas svarbesniu klausimu laiko ne tai, kodėl egzistuoja šie skirtumai, tačiau kodėl iki šiol svarbiausias pareigas šalyje einantys politikai nepaaiškino, dėl kokių konkrečių priežasčių buvo pasirinktas būtent toks kalbėjimo būdas su Pekinu.
 
Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

„Skirtumų pastebiu, bet, matyt, čia yra svarbesnis klausimas, ko pasigendu, kad mes neturime atsakymų į klausimus, kodėl mūsų užsienio politikos kryptis Kinijos atžvilgiu yra tokia, o ne kitokia. Viena didžiausių problemų, kuri dabar vėl kursto įvairias sąmokslo teorijas, aišku, gal ne tokiu plačiu mastu, kaip COVID atveju, bet vis tiek visuomenėje mes turime šalies gyventojų keliamus klausimus, ar mums to reikėjo, kodėl mes pykstamės su Kinija“, – Eltai sakė KU politologė. 
 
Pasak jos, būtent neapibrėžta šalies vadovo pozicija šiuo klausimu ir lemia tai, kad nebelieka aišku, kokia iš tiesų yra šiuo metu vykdoma užsienio politika.
 
„Iš Prezidentūros mes tokio aiškaus atsakymo nesulaukiame, ar čia tikrai yra Lietuvos bendra kryptis, kaip mes matome Baltarusijos atžvilgiu, kur retorika vieninga. Kinijos atžvilgiu mes tų skirtumų matome, jie į visuomenę nukeliauja ir tada keliamas šioks toks sąmyšis“, – aiškino G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
 
Politologės teigimu, neapibrėžta G. Nausėdos pozicija lėmė tai, kad sprendimas steigti Taivano atstovybę, bei kiti Lietuvos veiksmai dėl Kinijos, visuomenėje imami suprasti ne kaip visos valstybės, bet kaip asmeninė G. Landsbergio iniciatyva.
 
„Retorikos skirtumas net visuomenės klausimuose atsiskleidžia. Viskas suvedama į tai, kad tai yra užsienio reikalų ministro iniciatyva. Visuomenė pradeda tai suprasti kaip pavienę, atskirą iniciatyvą“, – tvirtino KU politologė.
 
Takoskyras dėl Kinijos galėjo nulemti ir ankstesnės politikų tarpusavio konfrontacijos
 
Vertindami galimas tokios neapibrėžtos politikos Kinijos atžvilgiu susiformavimo priežastis, abudu ekspertai kaip vieną iš jų įvardijo ir asmenybines takoskyras, kurios buvo pastebimos ir konfrontacijoje dėl Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT), ir bendresniame valdančiosios daugumos ir G. Nausėdos nuomonių išsiskyrimo fone.
 
Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau T. Janeliūnas neatmeta, kad šiuo metu pasirinktas prezidento kalbėjimas yra nulemtas būtent reakcijos iš Pekino. Politologas svarsto, kad šalies vadovas galbūt galėjo pasirinkti tiesiog dar labiau negilinti konfrontacijos su Kinija.
 
„Gali būti įvairių motyvų. Nuo bandymo iš dalies kritikuoti Vyriausybės elgesį, nes ta įtampa tarp Vyriausybės ir Prezidentūros prasiskverbia visais frontais, įskaitant ir užsienio politiką. Aišku, ir galimybė pabandyti demonstruoti jautrumą Lietuvos įmonėms, kurios dabar skundžiasi trūkinėjančiais ryšiais ir užsakymais iš Kinijos“, – samprotavo VU TSPMI politologas. 
 
Tačiau jis neatmetė ir to, kad dabartinius skirtumus kai kuriais užsienio politikos klausimais galėjo nulemti ir konfrontacijos tarp konkrečių asmenybių.
 
„Aišku, gal vienas iš tokių bendriausių motyvų, kad Prezidentūra apskritai šiek tiek kritiškai žiūri į Vyriausybės veiklą daugelyje sričių, užsienio politika irgi yra ne išimtis. Egzistuoja ir takoskyros su asmenybėmis, kaip užsienio reikalų ministru ar Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku dėl Kinijos politikos, kaip Prezidentūra mato tą galimą diplomatiją“, – mano politologas.
 
Visgi T. Janeliūnas atkreipė dėmesį ir į tai, kad G. Nausėdos retorika šių metų pradžioje taip pat buvo ganėtinai griežta, kai jis palaikė Lietuvos sprendimą nedalyvauti 17+1 vadinamame bendradarbiavimo su Kinija formate.
 
„Kita vertus, reikia prisiminti, kad, pavyzdžiui, ir metų pradžioje, kai prezidentas gana aiškiai deklaravo nenorą tęsti susitikimus tame Kinijos remiamame Vidurio ir Rytų Europos formate, Prezidentūros požiūris irgi buvo gana panašus, kad reikia tą oficialų bendradarbiavimą su Kinija iš esmės mažinti, stabdyti, nes jis iš esmės neturi kažkokios pridėtinės vertės ir nėra naudingas Lietuvai“, – akcentavo VU TSPMI politologas. 
 
G. Burbulytė-Tsiskarishvili taip pat pažymėjo, kad G. Nausėdos požiūris į diplomatiją su Pekinu ilgainiui pasikeitė. Kaip vieną realiausių tokio retorikos pokyčio priežasčių politologė įvardijo tai, kad Prezidentūra tikriausiai įvertino, kokią poziciją šiuo klausimu užima užsienio reikalų ministras ir tuomet šalies vadovas nusprendė akcentuoti tam tikrus savo požiūrio skirtumus.
 
„Jeigu taip svarstytume tarp visų potencialių bandymų atsakyti, o kodėl visgi tokia dvejonė atsiranda, tai tas svarstykles galbūt nusvertų tai, kad dėl to (kad egzistuoja takoskyra tarp konkrečių asmenybių – ELTA). Man norėtųsi tikėti, kad tai pagrįsta daugiau asmeniniais nesutarimais tarp mūsų institucijų, negu kad tai tikrai būtų skylės užsienio politikoje“, – vylėsi KU lektorė.
 
G. Burbulytė-Tsiskarishvili: dėl politikos su Kinija mes esame stebimi tarptautinėje arenoje
 
Vertindamas galimas šio nuomonių išsiskyrimo dėl diplomatijos su Pekinu pasekmes, įtaką vieningai Lietuvos užsienio politikai, T. Janeliūnas pabrėžė, kad turėti nevienodus požiūrius yra visiškai normalu, o skirtingi Prezidentūros ir Vyriausybės veiksmai Kinijos atžvilgiu dar nereiškia konfrontacijos tarp Lietuvos politikų, atstovaujančių svarbiausioms valstybės institucijoms.
 
Kinijos žemėlapis

„Kol kas aš nematau konflikto, kuris radikliai supriešintų mūsų dvi institucijas šiuo klausimu. Yra pasirinkti skirtingi metodai kalbėti apie tai. Šiuo atveju Prezidentūra, matyt, laikosi pozicijos, kad gilinti įtampos su Kinija nereikėtų. Tai, aišku, gali būti ir naudinga bendrai Lietuvos užsienio politikai, nes Kinijai, kuri galbūt ieško kažkokio ženklo apie švelnėjančią Lietuvos politiką arba kažkokio ženklo, kad Lietuva galėtų eiti į kompromisus, tai tokie Prezidentūros pareiškimai tą ženklą kaip ir suteikia“, – tikino VU TSPMI politologas.
 
Nors G. Burbulytė-Tsiskarishvili ir sutiko, kad šiuo metu Lietuvos, kaip vieningą užsienio politiką vykdančios valstybės įvaizdžiui šalies politikų retorika dar nepakenkė, tačiau ji taip pat pabrėžė, kad „užsienio politika pas mus pradeda trūkčioti, aižėti, darytis skylėta“. Politologė sako Pekino atžvilgiu pasigendanti tokios vienybės, kokią Prezidentūra ir Vyriausybė demonstravo Baltarusijos klausimu. Visgi ji pabrėžė, kad nors santykių su Minsku pasekmės šalies gyventojams pasijaučia labiau, tarptautiniu mastu Kinijas klausimas yra kur kas svarbesnis.
 
„Jeigu žiūrėsime į tai, su kuo mes šiandien tiesiogiai susiduriame, tai Baltarusijos įvykiai mus veikia žymiai skaudžiau, giliau, negu konfliktas su Kinija. Viena vertus, aš pateisinu ir atsakymą, kad tai galbūt mums nėra taip aktualu kaip Baltarusija. Kinijos pasekmės tik potencialios. Ką mūsų visuomenei reiškia ambasadoriaus atšaukimas? Paprastas gyventojas tikrai to nejaučia. Neteksime potencialių investicijų ar verslo įmonės negalės dalyvauti, kelios įmonės šiandien tai pradeda jausti,o visi kiti nejaučia. Tai paaiškės ateityje. Mes tiesiog nukeliame tas pasekmes į ateitį“, – tvirtino KU lektorė, kartu pabrėždama, kad Lietuvos veiksmai Kinijos atžvilgiu jau dabar susilaukė globalaus dėmesio.
 
„Mes tarptautinėje arenoje esame stebimi, į šį mūsų nesutarimą yra žiūrima, sekama, nes Kinijos klausimas tarptautinėje politikoje, tarptautiniuose santykiuose yra numeris vienas“, – įsitikinusi G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
 
Lietuvai pradėjus megzti glaudesnius ryšius su Taivanu, ėmė blogėti santykiai su Kinija
 
ELTA primena, kad Kinija šią vasarą konsultacijų atšaukė savo ambasadorių Vilniuje ir paragino atšaukti Lietuvos ambasadorių Pekine. Lietuvos ambasadorė Kinijoje Diana Mickevičienė į Vilnių konsultacijų grįžo rugsėjį. Kinijos užsienio reikalų ministerija tokį sprendimą argumentavo Vilniaus ketinimais Lietuvoje atidaryti Taivano prekybos atstovybę. Kinijos atstovų teigimu, toks Lietuvos ketinimas „įžūliai pažeidžia Lietuvos ir Kinijos komunikatą dėl diplomatinių santykių užmezgimo“.
Kinijos karys
 
Pekinas Taivaną laiko dar viena savo provincija, todėl bet kokius kitų valstybių santykius su Taivanu vertina kaip prieštaraujančius pačios propaguojamam „vienos Kinijos principui“. Todėl Pekinas stengiasi, kad Taivanas būtų izoliuotas pasaulio arenoje, ir trukdo bet kokiam oficialiam žodžio „Taivanas“ vartojimui, taip siekiant nesuteikti salai tarptautinio teisėtumo jausmo.
 
Reikšdama savo nepasitenkinimą dėl sprendimo Vilniuje steigiamai atstovybei suteikti „Taivano“, o ne „Taipėjaus“ pavadinimą, Kinija Lietuvos atžvilgiu ėmėsi ir ekonominio spaudimo priemonių. Pekinas sustabdė krovininius traukinius į Lietuvą, taip pat sumažino Lietuvos įmonėms kredito limitus bei pakėlė kainas.
 
Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė ketvirtadienį tvirtino, kad Lietuva ir toliau remia „Vienos Kinijos politiką“, o pasirinkimas Vilniuje atidaryti Taivano atstovybę, pasak jos, yra ekonominių santykių plėtros, o ne diplomatinio Taivano pripažinimo ženklas.
 
„Lietuva gerbė ir toliau gerbs „Vienos Kinijos“ politiką. Taivano atstovybė jokiu būdu nereiškia diplomatinio pripažinimo. Kalbama apie prekybinę, ekonominę atstovybę ir tikimės, kad Kinija tai supras“, –  LRT radijui sakė A. Skaisgirytė.
 
Tuo metu premjerė I. Šimonytė ketvirtadienį tikino, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas neturėjo tikslo bloginti santykių su Kinija.
„Vyriausybė tikrai negadino santykių su Kinija. Niekada neturėjome ir nekėlėme sau tokio tikslo“, – Vyriausybės valandoje Seime tvirtino I. Šimonytė.
 
Tačiau ji taip pat pabrėžė, kad Ministrų Kabinetas turi teisę apsispręsti, kokiais diplomatiniais formatais Lietuvai dalyvauti bei kokias atstovybes steigti Lietuvoje.
 
Kinijos ambasada Lietuvoje. Slaptai.lt foto

„Tai, kad kai kurie formatai, kurie anksčiau buvo plėtojami, mums pasirodė ne tokie verti dėmesio, tai turbūt Vyriausybė turi teisę apsispręsti. Taip pat, kaip ir sprendimas dėl taivaniečių atstovybės Lietuvoje yra numatytas Vyriausybės programoje, tai Vyriausybė daro tai, kas buvo numatyta jos programoje“, – sakė I. Šimonytė.
 
O šią savaitę Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (JTGA) 76-ojoje sesijoje dalyvavęs Lietuvos prezidentas G. Nausėda savo kalboje pasaulio lyderiams nemažai dėmesio skyrė globaliems ir regioniniams iššūkiams, pandemijos suvaldymui, tarptautiniam ir regioniniam saugumui, klimato kaitai, tačiau Kinijos tema nebuvo paliesta. Pats G. Nausėda aiškino, kad į ribotos trukmės kalbą Generalinėje Asamblėjoje sutalpinti visus klausimus yra sudėtinga.
 
„Žinote, per tas 15 minučių, kurias mes turime kreiptis į pasaulį, tikrai reikia pasakyti tuos dalykus, kurie yra svarbūs ir mums, ir visam pasauliui. Šitą aš padariau. Be jokios abejonės, mūsų santykiai su Kinija šiuo metu yra aktualija, kurios reikšmės negalima nuvertinti, bet vis dėlto mes dedame pastangas bendraudami su atskiromis valstybėmis“, –  atsakinėdamas į žurnalistų klausimus Niujorke sakė G. Nausėda.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.09.26; 07:00
print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.