Valdžios vyrai skelbia, kad be verslumo Lietuva neišgyvens. Tai tikrai tiesa.
O skaičiai byloja ką kitą.Eurostato duomenimis, Ispanijoje 1000 gyventojų tenka 71 smulkiojo verslo įmonė, Slovėnijoje – 55, Danijoje – 54, o Lietuvoje – vos 19.
Kodėl taip yra? Priežastys įvairios. Viena iš jų – per mažai laisvos rinkos Lietuvoje. Ir dėl to kalta ne vien valdžia, bet ir stambusis verslas Lietuvoje.
Kodėl daugelio produktų ir paslaugų kainos yra tokios pat kaip ir Vakarų Europoje, o kai kuriais atvejais ir didesnės? Ar ne dėl to, kad per maža konkurencija?
Verta prisiminti Čikagos mokyklos dvasinį tėvą – Miltoną Friedmaną. Dar 1978 metais jis rašė, kad „verslo korporacijos nėra laisvos verslininkystės gynėjos. Priešingai, jos vienos pagrindinių pavojaus šaltinių“.
Juk verslo logika paprasta: jei iškovojai kokią nors rinką, tai reikia padaryti viską, kad nauji žaidėjai kuo sunkiau galėtų ateiti į ją. Todėl nenuostabu, kad vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Bronislovas Lubys pareiškia, jog valdžia turi remti stambųjį verslą, o jis esą patrauks smulkiuosius.
Jei taip bus, žemesnių kainų dar ilgai neregėsime. Beje, panašiai mąsto ir bankai. Kai jiems iškyla pavojus bankrutuoti, jie sako, kad per dideli, jog taip nutiktų. Todėl valstybė visų piliečių pinigais juos turi sušelpti. Ar tai yra kapitalizmas ir laisva rinka? Be to, jie aktyviai kovoja, kad būtų sudarytos išskirtinės sąlygos.
Štai nesenas pavyzdys. Vyriausybė pagaliau ryžosi asmens bankroto įstatymui. Tačiau jau pradėta aistringa šio projekto kritika. Esą tai bus blogai visiems, o galiausiai nukentės paprastas žmogus. Tačiau toks įstatymas yra kitose šalyse, ir ten kažkodėl vis tiek bankai veikia. Ir dar efektyviau.
Suprantama, kad norima išskirtinių sąlygų Lietuvoje. Pagalvokime dar dėl vieno aspekto: ar tikrai bankai buvo tokie naivūs, kad taip lengvai dalijo kreditus privatiems asmenims Lietuvoje? Negi jie nematė artėjančios krizės požymių. Tikrai nemanome, kad bankuose dirba tokie kvaili asmenys. Tačiau jie puikiai žinojo, kad Lietuvoje privatūs piliečiai bankrutuoti negali. Jie per ilgą laiką tikrai turės atiduoti bankui skolą ir su procentais, ir su delspinigiais. O štai įmonės gali bankrutuoti. Tad skolinimas joms yra žymiai rizikingesnis.
Asmenų bankroto įstatymas užkirstų kelią tokiam piktnaudžiavimui ir burbulų pūtimui ateityje. Taip pat bankai privalėtų prisiimti tokią pat riziką kaip ir Vakaruose. Ir tai tik paskatintų juos būti atsakingesniems visuomenei, o, be to, jie netaptų labiau lygūs už kitus, turintys išskirtinių sąlygų prieš kitus rinkos dalyvius. Tačiau klausimas išlieka toks: ar bankų lobistai nepalaidos šio įstatymo?
Tad sąlygų suvienodinimas smulkiems ir stambiems žaidėjams būtų vienas iš svarbiausių uždavinių, jei norime, kad mažėtų nedarbas, kad išliptume iš duobės.
Antra, turi keistis valdininkų, pareigūnų požiūris į smulkųjį verslą. Ne paslaptis, valdininkai ir pareigūnai, teisėjai bijo stambiųjų įmonių, nes žino, kad šios gali nusisamdyti brangius advokatus, turi įtakingų pažinčių ir ryšių. Tad užsimojus prieš jas, gali pats netekti savo galvos.
Tačiau reikia rodyti, kad dirbi. Tada geriausia terorizuoti smulkiąsias įmones, nes žinai, kad jų resursai yra žymiai mažesni. Be jokios abejonės, sukčiaujančius verslininkus reikia bausti. Tačiau ši nuostata neturi virsti požiūriu, kad visi verslininkai yra blogi, Štai vienoje konferencijoje vienas Vilniaus prokuroras tiesiai pasakė: „Galime pasibelsti į bet kokią uždarąją bendrovę ir mes visada surasime ką nors negero“.
Aišku, galima paklausti to prokuroro, kodėl nesibeldžia į dideles įmones. Juk ten didžiausios galimybės nuslėpti didžiausius mokesčius.
Tačiau svarbu kita: smulkieji verslininkai jaučia šią nuostatą. Jie ne tik rizikuoja savo ir savo šeimos ateitimi, bet turi pakelti ir šį nebylų spaudimą. Tad iškyla klausimas: o kiek žmonių Lietuvoje galėtų pakelti tokią įtampą?Gal todėl yra mažai žmonių, kurie nori pradėti savo verslą.
Jei verslininkas iš karto susiduria ne su pagalba iš valstybės pusės, bet su prievartos mechanizmu, jis sėkmingo verslo nesukurs. Ir jokios programos to nesukurs to verslumo.
O juk reikia tiek nedaug, kad situacija Lietuvoje kardinaliai pasikeistų.
2010.07.27
