Ar matėte birželio 29-osios Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“ (LRT)? Taip, omenyje turiu diskusiją, kurioje šnekėta apie lietuviškam raidynui per prievartą brukte brukamas tris svetimas raides.
Regis, turėtų būti labai paprasta ir aišku: Lietuvoje ne lietuviai turi taikytis prie lenkiškų, rusiškų ar angliškų kalbų, o lenkiškos, rusiškos ir angliškos raidės privalo paklusti lietuviškoms taisyklėms. Mūsų Seimas, mūsų kalbininkai, mūsų teisininkai ir mūsų žurnalistai turi pirmiausia rūpintis, kad Lietuvoje lietuviui būtų lengva ir paprasta perskaityti visus svetimtaučių vardus bei pavardes. Lietuviškos valdžios struktūros turi teisę ir prievolę kurti taisykles, kurios būtent lietuviui Lietuvoje sudarytų komfortiškas sąlygas: nereikėtų jam, lietuviui, laužyti nei galvos, nei liežuvio, stengiantis ištarti jam, lietuviui, neįprastų raidžių turinčius žodžius.
Tai – vienintelė teisinga nuostata. Pirmiausia – užsienietiškas vardas ir pavardė pagal lietuvišką tarimą, ir tik po to, skliausteliuose arba antrąjame arba net paskutiniąjame paso puslapyje, – originalus vardo ir pavardės variantas. Bet ne atvirkščiai.
O kaip elgiasi Lietuva? Gėda. Pasidavė svetimos valstybės primestiems politiniams žaidimams ir intrigoms. Įsivelė į nereikalingus, beprasmius ir žalingus ginčus. Ypač niekinga, kad Lietuva pataikauja būtent valstybei, kuri iki šiol elgėsi ir tebesielgia kiauliškai – neatsiprašė nei už Vilniaus krašto okupaciją, nei už Armijos Krajovos nusikaltimus, nei už okupuotą Punską, Seinus, Suvalkus.
Manydami, jog Lenkija anksčiau ar vėliau taps nuoširdžia strategine Lietuvos partnere, darome didelę kvailystę. Žinoma, Lenkija – mūsų kaimynė, ir nuo tokios kaimynystės niekur nepabėgsime. Kariauti su Lenkija taip pat nereikia. Ir vis dėlto Varšuvai nusileisti principiniais klausimais negalima. Lietuvą pavergti šiandien įmanoma ne vien okupuojant Vilniaus kraštą tankais ir šarvuočiais. Lietuvą palaužti galima sujaukus lietuviškąją abėcėlę. Beje, dvasinė okupacija kur kas pavojingesnė nei fizinė, griaudėjant patrankoms.
Olava Strikulienė leidinyje respublika.lt labai taikliai parašė:„Jei pulsime taikyti raidyną prie kiekvienos užsienietiškos pavardės, pritrūksime ir lotyniškų raidžių“ (publikacijos pavadinimas – „Stop! Valstybinė kalba važiuoja į mėsinę“).
Labai puikiai šią dirbtinai mums primestą problemą apibūdino ir Lietuvių kalbos gynybos draugijos narys Mindaugas Karalius, jūsų portale parašęs straipsnį „Jei dabar kažkam Lietuvoje trukdo lietuvių kalba – vėliau trukdys ir lietuviai“.
Negaliu nepritarti pono Karaliaus pastabai: „Jei jau ponas Linas Linkevičius mano, „kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę užrašyti pavardę originalo kalba“, tada rusas turėtų užrašyti kirilica, žydas hebrajiškai, armėnas armėniškai ir t.t.“
Taigi. Padarę nuolaidą lenkų tautybės piliečiams mes rizikuojame sulaukti kaltinimų, kad diskriminuojame rusus, žydus, armėnus. O gal Seimo nariai Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas, piršdami savąjį įstatymo projektą, teisingai kalbininkų pramintą lietuvių kalbos išdavyste, garantuoja, kad teisinių ieškinių dėl diskriminacijos Lietuva po įteisintų svetimų raidžių nesulauks? Man regis, Europos Žmogaus teisių teismas Strasbūre tiesiog neturės kitos išeities. Jis bus priverstas pareikšti: jei leidote savivaliauti lenkams, teisę savivaliauti privalote suteikti ir kitoms tautoms – rusams, vokiečiams, romams, armėnams, zulusams, korėjiečiams…
Beje, stebina delfi.lt apžvalgininko Rimvydo Valatkos arogancija. Jis durnina tuos, kurie mato lietuvių kalbos sandarai, tvarkai ir tradicijoms kilusį pavojų. Valatka kalba netiesą tvirtindamas delfi.lt, esą „W rašybos klausimas lietuvius verčia „durnių“ tauta“ ir apgailestauja, kad „Seimo dauguma 69-ąjį kartą pabijojo legalizuoti net w, x ir q raideles lenkų ir svetur nutekėjusių tautinių moterų pasuose“.
Aš gi pasakyčiau šitaip: lietuvių abėcėlė neturėtų įsileisti nė vienos svetimos raidės. Čia svarbus pats principas. Ponui Valatkai teisingai atkirto Lietuvių kalbos gynimo draugijos narys Karalius: „Jei Rimvydas Valatka būtų Graikijos ar Izraelio pilietis, o jo pavardė būtų užrašyta graikišku ar hebrajišku raidynu, vargu ar jis ginčytųsi, kad pasikeitė jo tapatybė. Dabar šis „logikos bokštas“ eilinį kartą niekina lietuvius ir vadina juos „durnių tauta“.
Nuliūdino ir Ginta Gaivenytė, portale lrytas.lt paskelbusi tekstą „Siunčiu jus ant trijų raidžių“. Nejaugi tradicijų keitimas, tobulinimas, modernizavimas – visuomet geriau nei nusistovėjusios taisyklės? Nejaugi nemokama atskirti, kada naujovės bręsta natūraliai, o kada brukamos jėga, dirbtinai, ultimatyviai, turint piktų kėslų?
Žodžiu, liūdna buvo žiūrėti birželio 29-osios „Teisę žinoti“. Kaip viskas painu, sudėtinga! Kiek daug nuomonių, variantų, išimčių! Pluša Teisės ir teisėtvarkos komiteto galvos, išaiškinimus ir paaiškinimus teikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, išvadas rašo kalbininkai, svarsto Konstitucinis teismas. Rengiami posėdžiai, pasitarimai, balsavimai. Paskui Konstitucinis Teismas sulaukia prašymo dar sykį išaiškinti, tada teisėjai jau kalba šiek tiek kitaip. Vienu atveju remiamasi valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis, kitu – jau trimituojama, kad kalbos tvarką privalo nustatyti politikai. Du parlamentarai, sėdintys prie vieno stalo LRT studijoje, visiškai nesutaria.
O juk viskas labai paprasta ir akivaizdu: jeigu imsime kaitalioti nusistovėjusias lietuvių kalbos tradicijas pagal svetimųjų užgaidas, – išduosime ne tik lietuvių kalbą, bet ir pačią valstybę. Šioje istorijoje neaišku tik viena: kodėl tiek daug lietuvių politikų nusiteikę išduoti ir lietuvių kalbą, ir Lietuvos valstybę?
2015.06.30; 09:20
