Liepos 18-osios popietę praleidau prie televizoriaus, stebėdamas Austrijos skandalo priežastis analizuojančias laidas, o internete – ieškodamas straipsnių, pasakojančių, kaip oficialiosios Vienos sprendimą paleisti buvusį KGB pulkininką Michailą Golovatovą vertina austriškoji ir rusiškoji spauda.
Neįmanoma nepritarti europarlamentarui prof. Vytautui Landsbergiui, kuris, duodamas interviu “Lietuvos ryto” televizijos žurnalistui Edmundui Jakilaičiui, negailėjo itin piktų priekaištų Austrijai, išdavusiai pagrindinį Europos Sąjungos principą: “visi – už vieną, vienas – už visus”. Akivaizdu, kad oficialioji Viena, pasiskubindama greičiau nei per 48 valandas paleisti KGB pulkininką M.Golovatovą, atsižvelgė būtent į Kremliaus interesus, o į mūsų, lietuvių, lūkesčius, – nusispjovė. Akivaizdu ir tai, kad žengdama Lietuvą ignoruojantį žingsnį, Austrija tik dar kartą pademonstravo, jog Europos Sąjungoje nėra jokios vienybės ir jokio solidarumo.
Toje “Lietuvos ryto” laidoje kalbėjo ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris. Jis pritarė minčiai, jog senoji Europa sunkiai serga, nes moralumą, principingumą ir sąžiningumą dažnai iškeičia į pragmatizmą, egoizmą ar vienadienę naudą. Ir vis dėlto abu laidos pašnekovai leido suprasti, jog nepritaria vis triukšmingiau pasigirstančioms skeptiškoms nuotaikoms, esą į ES reikia žvelgti kaip į vien formaliai egzistuojantį darinį. Laidos svečiai pripažino, jog europietiško skepticizmo jau užtektinai daug esama ir pačioje konservatorių – krikščionių demokratų partijoje, ir su šia srove tenka rimtai pasiginčyti.
Tačiau per Baltijos TV rodyta Aurimo Perednio laida, kurioje dėl austriškojo skandalo ginčijosi Seimo nariai Vytenis Andriukaitis, Stasys Šedbaras bei LRT žurnalistas Tomas Dapkus, – pasirodė įvairiapusiškesnė, gilesnė. Neslėpsiu – labiausiai įsiminė T.Dapkaus pozicija. Jei europarlamentaras prof. V. Landsbergis ir parlamentaras E.Zingeris kalbėjo vien apie Austrijos dviveidiškumą, neprincipingumą, tai žurnalistas T.Dapkus turėjo drąsos įvardinti kai kuriuos keistus Lietuvos teisėsaugos žingsnius. Omenyje turimi laikotarpiai, kai Lietuvos Generalinė prokuratūra tik apsimetė tirianti Sausio 13-osios bylą. Tokios laiko atkarpos – užtektinai ilgos. Akivaizdu, kad Lietuvos teisėsauga šią itin Lietuvos prestižui svarbią bylą kai kada narpliojo vangiai, tarsi nenoromis. Tačiau Lietuvos politikai ir visuomenė tuomet nekėlė didelių triukšmų ir labai garsiai nesipiktino.
Pasak žurnalisto T.Dapkaus, keistai atrodo ir Lietuvos flirtas su Baltarusija, taip pat neatiduodančia mums visų Sausio 13-osios įtariamųjų. Be abejo, Baltarusija – ne ES narė. Minskui – kiti reikalavimai. Ir vis dėlto Baltarusija ignoravo ir tebeignoruoja mūsų teisinės pagalbos prašymus. O kaip mes elgiamės tokiais atvejais? Piktinamės itin santūriai, pabrėždami, jog su kaimynu bartis – neprotinga. Net minčių nekildavę, jog galbūt ir iš Baltarusijos konsultacijoms derėtų atšaukti savo ambasadorių. O kai paaiškėjo, jog mūsų teisėsauga tyčia ar netyčia nenusiuntė į Minską patikslintų dokumentų, niekas nepuolė principingai reikalauti, jog aplaidžiai savo pareigas atlikę tarnautojai nedelsiant atsistatydintų.
Įsiminė ir T.Dapkaus informacija, esą šiandien lietuvių aršiai keikiamas “Alfa” būrio vadas M.Golovatovas 1991-ųjų rugpjūtį atsisakė paklusti pučistų reikalavimams ir parėmė tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino reformas. Ši M.Golovatovo biografijos detalė Lietuvai turėtų būti svarbi. Žinoma, tai dar nereiškia, kad šiandieninis KGB atsargos pulkininkas tapęs demokratu ar liberalu, žmogaus teises vertinančiu labiau už Rusijos slaptųjų tarnybų įsakymus. Tačiau šią informaciją pirmiausiai turėtų įsidėmėti tie primityvieji mūsų patriotai, kurie tesugeba skirti tik dvi spalvas: arba juoda, arba balta
O štai internetinėje erdvėje aptikau itin vertingų faktų. Austriškame leidinyje “Die Presse” (pakartojo delfi.lt) rašoma, kad Europos arešto orderis M.Golovatovui išduotas buvo dar 2010-ųjų metų rudenį. Būtent 2010-ųjų spalio 18-ąją Lietuvos Generalinė prokuratūra pasirašė visus būtinus dokumentus. Tačiau šiandien privačiai saugos tarnybai vadovaujantis ir greičiausiai į atsargą tik formaliai pasitraukęs KGB pulkininkas net aštuonetą kartų be jokių trukdžių lankėsi Europoje. Jei tai, ką rašo austriškas “Die Presse”, yra tiesa, vadinasi, M.Golovatovo per paskutiniuosius metus be trukdžių važiuota į Suomiją ir Čekiją. Bet Lietuva kažkodėl visą pyktį sukoncentravusi į Austriją.
Žodžiu, norėtųsi bent ironiškai paklausti: kada mes savo ambasadorius konsultacijoms atšauksime iš Prahos ir Helsinkio? Jei iš Austrijos reikalaujame absoliutaus principingumo, principingumo reikalaukime ir iš čekų, suomių. Mano supratimu, Seimo užsienio reikalų komiteto atstovas E.Zingeris, užuot viešai koliojęs M.Golovatovą (gal jau prasideda rinkiminė kampanija ir skambiais pareiškimais siekiama pritraukti būsimųjų rinkėjų simpatijas?), pirmiausiai turėtų susidomėti, kodėl mūsų diplomatai, reziduojantys Čekijoje ir Suomijoje, pražiopsojo europietiškas buvusio KGB pulkininko keliones. Gal diplomato darbas jiems tiesiog per sunkus? Gal reikėtų atsistatydinti? O gal M.Golovatovo vizitai buvo pastebėti, bet specialiai nuspręsta tylėti? O jei specialiai tylėta, tai ar tokia taktika pasiteisino?
Norėtųsi paklausti ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko: mūsų slaptosios tarnybos tyčia ar netyčia pražiopsojo KGB pulkininko keliones po Europą? Kad lietuviškieji džeimsai bondai sugeba persekioti bejėgius čečėnų pabėgėlius ir silpnos sveikatos merginas, – žinome. Bet vis dar nežinome, kaip Lietuvos slaptosios tarnybos elgiasi, akis į akį susidūrusios, pavyzdžiui, su KGB pulkininku iš specialiosios paskirties būrio “Alfa”. Omenyje turiu M.Golovatovą, kuris KGB struktūrose dirba nuo 1972-ųjų, kuris sovietmečiu tarnavo asmens sargybiniu Afganistane, kuris šiandien, pasak kai kurių rusų žurnalistų, vis dar tebedirba Rusjos FSB struktūroms – atlieka specialias jų užduotis. Nenoriu spėlioti, bet tikriausiai mūsų VSD pareigūnai neatrodytų tokie drąsūs, ramūs, savimi patenkinti, kaip persekiojant Gatajevus ar Kusaitę.
Internetinio portalo lrytas.lt redaktorius Rimvydas Valatka taikliai pastebėjo, komentare tvirtindamas, jog “senoji Europa jau nebežino, kas yra gėda”, “šiandien senoji Europa jau tiesiog neriasi iš kailio, lįsdama Kremliui į užpakalį”. “Lietuvos ryto” apžvalgininkas pateikia ir patį naujausią išsigimstančios Europos pavyzdį. Vokietijos organizacija “Werkstatt Deutschland” nusprendė prestižine “Qadriga” premija pagerbti dabartinį Rusijos premjerą Vladimirą Putiną. Ne už gražias akis, o būtent už “pavyzdingą politinę veiklą”. Toks vokiečių elgesys – pasityčiojimas iš žmogaus teisių. Laimė, buvęs Čekijos disidentas ir buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas pagrasino atsisakysiąs kadaise gautos “Qadriga” premijos, jei ja bus apdovanotas V.Putinas. Šis principingas V.Havelo žingsnis privertė vokiečius bent trumpam atsikvošėti. Premijos V.Putinas negaus. Bet principingos Lietuvos reakcijos, jei jau principingumo reikalaujame iš visų aplinkinių, pasigedau. Neteko girdėti, jog Lietuva aršiai piktintųsi premijos “Qadriga” skirstytojų žingsniais.
Šiandien belieka džiaugtis, jog Lietuva bent liepos 18-ąją pasielgė vyriškai. Reikėtų padėkoti organizatoriams, kurie prie Austrijos ambasados Vilniuje surengė užtektinai gausų ir triukšmingą piketą. Derėtų pasakyti ačiū ir televizijoms, kurios apie antiaustriškąjį piketą savo žiūrovams papasakojo išsamiai ir nuodugniai. Tačiau jei jau norime, kad mūsų balsas būtų girdimas visur ir visada, privalome principingai elgtis ne vien liepos 18-ąją. Ir ne vien kritikuodami Austriją.
Pirmiausiai kritikuokime save, savus. Prisiminkime, kada ir kokiomis aplinkybėmis į Rusiją išleidome civilių lietuvių žudiką sadistą Petrą Raslaną. Galėjome suimti, galėjome teisti. Bet pasielgėme bailiai, pragmatiškai. Suprantama, tada, Atgimimo pradžioje, dar buvome silpni. Bandėme atspėti byrančios Sovietų Sąjungos reakciją. Bijojome, kad Kremliaus atsakas nebūtų per daug skaudus, nebūtų paremtas brutalia fizine jėga.
Bet juk šiandieninė situacija – labai panaši. Pabandykime įsivaizduoti, jog Austrija atiduoda mums KGB pulkininką M.Golovatovą, o mes jį uždarome Lukiškių kalėjimo vienutėje.
Ar Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris drįstų pasakyti, koks tokiu atveju būtų Kremliaus atsakas? Labai abejoju, jog Rusija vien apgailestautų, esą lietuviai suėmė jų itin aukšto rango KGB pulkininką. Veikiantį KGB pulkininką. Neatmetu versijos, jog Kremliaus reakcija būtų tokia griežta, kad netrukus patys M.Golovatovą paleistume. Gal net atsiprašytume. Gal net gėlių įteiktume. Kadaise premjeras Gediminas Kirkilas juk įteikė puokštę gėlių Rusijos lakūnui, pažeidusiam Lietuvos oro erdvę ir keistomis aplinkybėmis sudaužiusiam savo karo lėktuvą Lietuvos žemėje. Tą rusų lakūną reikėjo suimti, reikėjo teisti. O mes jo žmonai įteikėme gėlių ir su vyru išlydėjome į Rusiją kaip geriausius, nuoširdžiausius Lietuvos draugus. Kodėl tada nerengėme gausių protesto akcijų prie G.Kirkilo kabineto ir Rusijos ambasados Vilniuje? Galų gale kas dabar pasakys, ar G.Kirkilas pasielgė tikrai neapdairiai, priešui įteikdamas gėlių?
Neteisinu Austrijos politikų, pamynusių Lietuvos interesus. Tačiau pačioje Lietuvoje regiu tiek daug “dvigubų standartų” ir “prorusiškų pozicijų”, įskaitant ir visus pono Viktoro Uspaskich populiarumus, kad kartais kyla liūdna mintis: gal austrai galėjo nuoširdžiai pamanyti, kad mes tik dėl akių, tik formaliai medžiojame Sausio 13-osios žudikus…
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.07.19
