Įsisiūbavusi diskusija dėl to, kokių veiksmų turi imtis Lietuva, kad išvengtų Vilniaus kaimynystėje statomos Astravo atominės elektrinės (AE) galimų pražūtingų grėsmių, atrodo, įgauna konstruktyvesnius rėmus.
Po Valdo Adamkaus ir Vytauto Landsbergio bei trijų opozicinių partijų (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos) bendro pareiškimo ir raginimo valdžiai imtis visų priemonių, kad Astravo AE pagaminta elektra nepatektų į Lietuvos energetinę sistemą, sekė G. Landsbergio kvietimas valdančiųjų partijų lyderiams pasirašyti bendrą partijų susitarimą dėl to, kokiais veiksmais tai būtų galima pasiekti.
Po visokių, kartais ir keistų reakcijų į šias pastangas, galų gale pasigirdo ir racionalūs žodžiai: Darbo partijos lyderis Valentinas Mazuronis, atsiliepdamas į Gabrieliaus Landsbergio kvietimą, pasiūlė sėstis prie stalo ir tartis, o vykdomosios valdžios nuostatą įgarsino energetikos ministras Rokas Masiulis, paskelbęs, kad, siekiant apriboti Astravo AE pagamintos elektros patekimą į Lietuvos rinką, reikia Lietuvos politinių partijų susitarimo. Kartu buvo išdėstyti ir 5 techniniai variantai, kaip galima būtų siekti tokio rezultato.
Toks gimstantis konstruktyvus valdančiųjų požiūris leidžia tikėtis, kad netrukus partijų susitarimas gali gimti. Jo tikslas turi būti dvejopas: 1) sutarti dėl konkrečių techninių projektų, kurie artimiausiu metu turi būti pradėti įgyvendinti, kad tikrai būtume garantuoti, jog Astravo AE pagaminta elektra nepateks į Lietuvos energetikos sistemą ir 2) tokiu susitarimu ir jo įgyvendinimo priemonėmis turi būti nedelsiant pasiųstas labai aiškus signalas Maskvai ir Minskui, kad jų planams Astravo elektrinei pasinaudoti Lietuvos elektros sistema nebus lemta būti įgyvendintiems, nes Lietuva techniškai neleis to padaryti.
Tokių nuostatų neatidėliotinas įgyvendinimas neabejotinai sudarys didelių kliūčių Astravo AE projekto realizavimui, nes tai reikštų, kad Astravo AE statytojai turės investuoti milijardus į savo elektros tinklų papildomą vystymą Baltarusijoje, nes iki šiol jie galvojo, kad galės naudotis Lietuvos elektros tinklais. Tai darys visą Astravo AE projektą ekonomiškai sunkiai realizuojamu. Verta prisiminti, kad Kaliningrado AE projektas po to, kai paaiškėjo panašios aplinkybės, buvo sustabdytas.
Kaip ilgai nelaukiant techniškai apriboti Astravo AE pagamintos elektros srautų patekimą į Lietuvos elektros sistemą – tą turi pasakyti energetikos ekspertai, tačiau jau dabar aišku, kad iš ministro R. Masiulio įvardintų 5 galimų variantų, tinkamiausias yra nuolatinės srovės intarpo įrengimas Ignalinos elektros skirstykloje, iš kurios toliau į Baltarusiją išeina kelios galingos magistralinės elektros linijos.
Tokio intarpo įrengimas Lietuvai vis tiek būtų reikalingas, rengiantis planuojamam Lietuvos ir visų Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizavimui su Vakarų Europos kontinentine elektros sistema. Toks sinchronizavimas ir keitiklių įrengimas yra suplanuotas 2024-2025 metais, tačiau, siekiant išvengti Astravo AE keliamų pavojų, tokį keitiklį reikėtų įrengti anksčiau, jau 2018 metais. Tai ne tik nusiųstų aiškų signalą Astravo AE statytojams, kad jų elektra nebepateks į Lietuvą, bet ir paankstintų bei pagreitintų mūsų pasirengimą sinchronizacijai su Europa.
Kai kurie ekspertai nuogąstauja, kad tokį nuolatinės srovės intarpą pastačius tik Lietuvoje, Astravo AE elektra vis tiek pasieks Lietuvą, nes magistralinėmis linijomis ties Narva atitekės į Estiją, o toliau per Latviją pasieks ir Lietuvą.
Tačiau akivaizdu, kad Lietuvai pastačius tokį intarpą ties Ignalina, estai tą patį iš karto padarys Narvoje, nes jiems reikia apsaugoti Baltijos šalių elektros rinką Estijoje veikiančioms skalūnus deginančioms elektros gamybos jėgainėms, kurios, atpigus naftai, ir taip sunkiai laikosi. Estai jau senai planuoja analogiškus veiksmus, kaip apsaugoti savo rinką nuo naujo Leningrado AE reaktoriaus, o pajutę, kad reikia gintis ir nuo Astravo AE elektros srautų, tik dar labiau paspartins savo veiksmus, tokius pat, kokius aptariame ir Lietuvoje. Latvija neturi magistralinių elektros jungčių su Baltarusija ar Rusija, todėl bent pradiniame etape galima nekalbėti apie nuolatinės srovės intarpų įrengimą Latvijoje.
Taigi nuolatinės srovės intarpo įrengimas Ignalinos elektros skirstykloje yra tinkamas veiksmas, dėl kurio nedelsdamos turi susitarti partijos. Dar daugiau – partijos turėtų sutarti, kad tokio technologinio įrenginio įrengimas turi būti įtvirtintas įstatymu, kad tiek Maskva, tiek Minskas išgirstų aiškią, nedviprasmišką ir vieningą Lietuvos politinę valią.
Lietuva turi būti apsaugota nuo gyvybiško Astravo AE keliamo pavojaus ir tam neturi trukdyti kokie nors siauri partiniai ar propagandiniai interesai. Tam yra visos galimybės ir galima tik pasidžiaugti, kad tai pradeda suprasti už valstybės ateitį atsakingi politikai.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2016.02.12; 06:54
