Buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai reikalauja, jog prie bylos būtų pridėtas buvusio tardytojo A.Astaškos pasirašytas baudžiamosios bylos Nr. 09-2-047-91 medžiagos, daiktinių įrodymų ir įrašų perdavimo lydraštis bei su bylos medžiaga perduotų daiktinių įrodymų apyrašai.
Tik tada bus aišku, ar prokurorui R.Stankevičiui tikrai nebuvo perduoti kai kurie svarbūs daiktiniai įrodymai, ar tuos daiktinius įrodymus mūsų prokuratūroje kažkas specialiai pradangino.
Nepatikėsite, bet prokuratūros atstovai priešinasi net šiam advokatų prašymui, kuris, vadovaujantis sveiku protu, “padėtų tiksliai išsiaiškinti perduotos baudžiamosios bylos dokumentų, jų priedų bei daiktinių įrodymų apimtį, specifiką ir kiekį”. Girdi, tai neturi reikšmės teisme nagrinėjamai bylai.
Advokatai pageidauja, kad Teismui būtų pateiktas Lietuvos Generalinės prokuratūros 2000 08 23 d. generalinio prokuroro pavaduotojo Kęstučio Betingio pasirašytas atsakymas, adresuotas Lietuvos Respublikos Seimo nariui prof. Vytautui Landsbergiui.
Laiške teigiama, kad 1991 07 31 d. Lavoriškių muitinės posto viršininkas P. Petruškevičius nufilmavo įvykio vietą Medininkų poste ir pasalos vietoje dar iki atvykstant tardymo pareigūnams. Tačiau toji P.Petruškevičiaus nufilmuota medžiaga iki šiol neprijungta prie Medininkų bylos.
Advokatai siekia nustatyti, ar mūsų ekspertai atliko ekspertizes, kurių metu buvo bandoma išsiaiškinti, šaudyta ar nešaudyta iš dėl Vilniaus OMON veiklos teistų ir vėliau išteisintų milicininkų ir draugovininkų tabelinių ginklų Medininkų poste 1991-ųjų liepos pabaigoje. Jei tokios ekspertizės nebuvo atliktos, jas derėtų atlikti. O jei ekspertizės buvo atliktos, kodėl jų rezultatų nėra baudžiamojoje byloje. Taip pat advokatai siekia išsiaiškinti, ar tokio pobūdžio ekspertizės nebuvo atliktos Rygos OMON ginklams.
Buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino advokatai išsiaiškino, jog viešojoje erdvėje ne sykį buvo skelbta, jog keli ginklai, iš kurių buvo nušauti Medininkų posto pareigūnai, atsidūrė Baltarusijoje. Apie tai yra viešai pareiškęs buvęs Baltarusijos Vidaus reikalų ministras Vladimiras Vladimirovičius Naumovas. Jo teigimu, “keletą Medininkų žudynėse panaudotų ginklų jis pats asmeniškai gavo ginkluotei laikotarpiu tarp 1995 m. – 1998 metais”. Todėl nenuostabu, jog advokatai norėtų sužinoti, ar tikrai mūsų pareigūnų krauju sutepti ginklai atsidūrė Baltarusijos VRM žinioje ir, jei tai – tiesa, kokiomis aplinkybėmis jie pateko į Minską. Kokia kompetentinga institucija, kas ir kokiu tyrimu nustatė ir patvirtino šių ginklų panaudojimo 1991 07 31 Medininkų poste žudant mūsų pareigūnus faktą? Kokios sistemos, kieno konstrukcijos ir kokio modelio yra šie ginklai ir kiek vienetų jų yra Baltarusijoje? Kokios Baltarusijos specialiosios tarnybo žinybos balanse yra šie ginklai? Ar šie ginklai nebuvo gauti iš buvusios TSRS VRM Vidaus kariuomenės ginkluotės sandėlių Mogiliovo mieste? Ar apie šį faktą buvo informuota Lietuvos Generalinė prokuratūra, Teisingumo, Vidaus reikalų arba Užsienio reikalų ministerijos, jei taip, tai kada ir kokiu būdu? Nejaugi atsakymai ir į šiuos klausimus – nereikalingi?
Dar viena keista aplinkybė. Buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas kaltinamas, jog dalyvavo žudant Medininkų posto pareigūnus. Tačiau ar Lietuvos teisėsauga siekė, jog “Latvijos kolegos atliktų “K. Michailovs (Nikulins) tarnybinių tabelinių ginklų šaudymo lyginamajam trasologiniam – balistiniam tyrimui ekspertizes ir pateiktų trasologinės-balistinės ekspertizės atlikimo aktą”? Nejaugi iš tiesų niekam Lietuvoje neįdomu, kokia gi K.Michailovui – Nikulinui priskirto tarnybinio ginklo būklė? Žmogų kaltiname padarius sunkų nusikaltimą, o kokios būklės buvo jo tarnybinis ginklas – nesvarbu?
Todėl advokatai prašo prie šios baudžiamosios bylos prijungti rašytinius įrodymus:
a) Nacionalinės saugumo tarnybos pažymą apie A.Bobyliovo vadovaujamą ginkluotą, kovinę draugovininkų grupę ir jos veiklą,
b) Aleksėjaus Timofejevičiaus Antonenkos papildomos apklausos liudytoju protokolą ir jo vertimą į lietuvių kalbą, patvirtinantį liudytojo J. Šatalino parodymus apie Vilniaus OMON pavaldumo LKP (TSKP) CK faktą;
c) apžvalginę-analitinę pažymą, pasirašytą to paties Aleksėjaus Timofejevičiaus Antonenkos, patvirtinančią liudytojo J. Šatalino parodymus apie Vilniaus OMON pavaldumo LKP (TSKP) CK faktą ir tai, kad kaltinamojo gynėjai šioje byloje neatsitiktinai prašė Teismo išreikalauti Vilniaus OMON bazės ir milicininkų sekimą atlikusių Lietuvos Respublikos institucijų medžiagą;
d) liudytojo Aleksėjaus Timofejevičiaus Antonenkos apklausos protokolą, kurio duomenys patvirtina faktą, jog Medininkuose nužudytųjų Lietuvos Respublikos pareigūnų ginklai buvo įtraukti į Vilniaus OMON ir Šiaurės miestelyje dislokuoto karinio dalinio Nr. 22238 apskaitą, todėl jis asmeniškai buvo įpareigotas surasti trūkstamus ginklus,
e) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo A.Skučo pažymą, kuri paneigia liudytojų A.Bobyliovo ir A.Smotkino bei P.Vasilenko parodymus ir papildo 1991 03 31 Nacionalinės saugumo tarnybos pažymos apie A.Bobyliovo vadovaujamą ginkluotą, kovinę draugovininkų grupę ir jos veiklą duomenis,
f) liudytojo Šved Genadij, Grigorjevič, gim. 1954 m., apklausos protokolą su vertimu į lietuvių kalbą, paneigiantį liudytojų A.Bobyliovo ir A.Smotkino bei P.Vasilenko parodymus ir atskleidžiantį Vilniaus OMON pavaldumo esmę bei Vilniaus OMON ginklų apskaitą ir pridavimą TSRS Gynybos ministerijos kariniam daliniui Nr. 22238, turėjusiam savo ginkluotėje net 104 prietaisus begarsiam ir beliepsniam šaudymui,
g) liudytojo Girič Maksim, Grigorjevič, gim. 1970 m., apklausos protokolą su vertimu į lietuvių kalbą, paneigiantį liudytojų A.Bobyliovo ir A.Smotkino bei P.Vasilenko parodymus ir atskleidžiantį Vilniaus OMON pavaldumo esmę bei Vilniaus OMON ginklų apskaitą ir atidavimą TSRS Gynybos ministerijos kariniam daliniui Nr. 22238, turėjusiam savo ginkluotėje net 104 prietaisus begarsiam ir beliepsniam šaudymui.
Advokatai taip pat prašo Teismo prijungti ir kai kuriuos archyvinėje Vilniaus Apygardos Teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje dėl Vilniaus OMON veiklos (Nr. 09-2-018-91) esančius liudytojų apklausų protokolus bei protokolų kopijas:
1. 1991 12 12 liudytojo Sinkevič Stanislav Vladimirovič apklausos protokolo, kuriuo patvirtinamas Vilniaus OMON tarnybinių tabelinių ginklų šaudymo lyginamajam tyrimui faktas;
2. 1992 01 14 liudytojo Pliusnin Aleksandr Vladimirovič apklausos protokolo, kuriuo patvirtinamas Vilniaus OMON tarnybinių tabelinių ginklų šaudymo lyginamajam tyrimui faktas;
3. 1991 12 18 liudytojo Jankovskij Artur Konstantinovič apklausos protokolo, kuriuo patvirtinamas Vilniaus OMON tarnybinių tabelinių ginklų šaudymo lyginamajam tyrimui faktas;
4. 1991 12 16 liudytojo Dmitrijev Sergej Nikolajevič apklausos protokolo, kuriuo patvirtinamas Vilniaus OMON tarnybinių tabelinių ginklų šaudymo lyginamajam tyrimui faktas;
5. 1991 12 03 liudytojo Aleksa Valerij Ivanovič apklausos protokolo, kuriuo patvirtinamas Vilniaus OMON tarnybinių tabelinių ginklų šaudymo lyginamajam tyrimui faktas, bei tai, kad pas draugovininką A.Bobyliovą sulaikymo metu buvo paimtas būtent šio asmens tarnybinis tabelinis Makarovo pistoletas ПМ № ТГ- 5032-87, kas patvirtina pastarojo informuotumą apie ginklų šaudymo lyginamajam tyrimui faktą ir jo reikšmę;
6. 1991 12 17 Aniščenko Igor Piotrovič apklausos protokolo, kuriuo patvirtinamas Vilniaus OMON tarnybinių tabelinių ginklų šaudymo lyginamajam tyrimui faktas, o turint omenyje, jog tai buvo daroma abiejuose omonuose, nėra pagrindo abejoti, kad lygiai taip pat ekspertizių metu buvo išbandomi ir Rygos OMON milicininkų ginklai.
Siekiant nustatyti, ar nuoširdus buvo liudytojas Orlov Viktor Viktorovič, atsižvelgiant į jo parodymus, duotus 1991 08 16 d. SSRS Generalinės prokuratūros YSB tardytojui V.R. Zavazijevui ir Vilniaus Apygardos teismui, advokatai prašo Teismo prijungti šio asmens 1992 02 05 liudytojo apklausos protokolo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą iš archyvinės, išnagrinėtos Vilniaus apygardos Teismo baudžiamosios bylos dėl Vilniaus OMON veiksmų. Šis asmuo davė parodymus Lietuvos Generalinės prokuratūros tardytojui Česlovui Norinkevičiui. Jo parodymų esmė tokia: skirtingose apklausose kardinaliai skirtingai (diametraliai priešingai) aiškinamas tarnybinių ginklų turėjimo faktas.
Advokatai siūlo atkreipti dėmesį, kad prokuratūros ONKTD prokuroras R.Stankevičius ne vieną kartą tvirtino bylą nagrinėjančiai Vilniaus Apygardos Teismo teisėjų kolegijai apie tai, jog jam nėra žinoma Vilniaus OMON bylos medžiaga, nes jis nedalyvavo jos tyrime. Todėl advokatai prašo Teismo prijungti 2000 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo Kęstučio Betingio nutarimo sudaryti grupę parengtiniam tardymui atlikti baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-018-91 (esančio archyvinėje, išnagrinėtoje Vilniaus Apygardos Teismo baudžiamojoje byloje dėl Vilniaus OMON veiksmų) kopiją. Šiame nutarime, pasak advokatų, “pirmuoju punktu nurodyta, kad į šią grupę yra įtrauktas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKTD prokuroras Rolandas Stankevičius, be to, šį faktą patvirtina ir kiti duomenys, esantys minėtoje byloje, todėl yra pilnas pagrindas teigti, jog valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras Rolandas Stankevičius negalėjo nežinoti apie buvusių Vilniaus OMON pareigūnų apklausas Medininkų žudynių tyrimo klausimais”. Tai lygiai taip pat sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog “valstybės kaltintojas, reikalaudamas atmesti gynėjų reiškiamus prašymus dėl teismo posėdyje apklausiamų liudytojų ankstesniųjų apklausų pareikalavimo iš archyvinės Vilniaus Apygardos Teismo baudžiamosios bylos dėl Vilniaus OMON veiksmų bei prieštaraudamas gynybos prašymui savalaikiai prijungti šią jau išnagrinėtą bylą prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-16-628/2011, sąmoningai trukdė Teisingumo procesui ir mūsų ginamojo teisės į savalaikiai realią ir efektyvią gynybą įgyvendinimą, apsunkino Teismo ir gynėjų darbą, o tuo pačiu dėl neišvengiamai kilusių papildomų klausimų be reikalo vilkino bylos nagrinėjimo teisme procesą”.
Visos šios aplinkybės, nežiūrint teismo kolegijos pirmininkės S.Bieliauskienės ne sykį prokurorams pareikšto pasitikėjimo, advokatų įsitikinimu, “yra tiesioginis pagrindas Teismui, savo iniciatyva, nedelsiant spręsti šio valstybės kaltintojo tolimesnio dalyvavimo šios bylos teismo procese klausimą, užtikrinant proceso skaidrumą ir sąžiningumą”.
Advokatai prašo, kad, siekiant tiksliai nustatyti, kam būtent konkrečiai, t.y. kokiam asmeniui priklauso 1991 07 31 įvykio vietoje – pirmojo Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės posto vagonėlio bei automobilio VAZ 2101 salono viduje – rasti kraujo pėdsakai, Teismas turėtų paskirti atlikt 1991 m. liepos 31 d. įvykio vietoje rastame automobilyje VAZ 20101 salone rastiems kraujo pėdsakams kompleksinę teismo medicininę – biologinę – DNR ekspertizę. Tiksliau tariant, advokatai prašo išsiaiškinti, ar automobilyje aptiktas kraujo DNR nesutampa su T. Gudanieco, I. Bormontovo, V. Razvodovo, B. Makutynovičiaus, A. Smotkino. A. Bobyliovo, Ch. Dzagojevo, P. Vasilenko, V. Pužajaus, G. Chorocho, V. Chizovieco, A. Batrako kraujo DNR.
Žodžiu, labai keblu išvardinti, ko nenori girdėti Medininkų žudynių bylą tyrę prokurorai. “Prokuroriškų nenorų” susikaupė tiek daug, kad juos visus išvardinti – titaniškas darbas. Visų tikrai nesutalpinsi publikacijose. Mums, žurnalistams, belieka tik spėlioti, ko gi iš tiesų siekia prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas? Kad kuo greičiau būtų nuteistas vienintelis kaltinamasis – K.Michailovas – Nikulinas?
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prokuroras Rolandas Stankevičius.
2011.03.30
