Kokių temų griebiasi laisvasis universitetas LUNI?


Print

Vakarėja. Neries krantinėje šalia Karaliaus Mindaugo tilto Vilniuje – šurmulys. Prie medinių plokščių garažo formos pastato būriuojasi kelios dešimtys jaunų žmonių. Jie visiškai nepanašūs į agresyvius chuliganus, vakarais besišlaistančius po miestą. Jie nepanašūs ir į nesąmones šūkaliojančius narkomanus, pamėgusius stoties rajoną. Vaikinų ir merginų bendravimo, elgesio manieros byloja, kad jie – išsilavinę, ragavę mokslų. Tiesa, kai kurių į krantinę atėjusiųjų išvaizda greičiausiai nepriimtina bent jau vyresniosios kartos lietuviams. Omenyje turiu arba demonstratyviai ilgus, arba demonstratyviai trumpus plaukus, iki nepadorumo apsmukusius džinsus bei auskarus, suvertus kur papuola – ausyse, lūpose, antakiuose.

Nepaisant apgaulingos išvaizdos rugsėjo 29-osios vakarą į krantinę jaunuomenė atėjo išskirtinai rimtam užsiėmimui. Susirinko ji paklausyti diskusijos, ar Lietuvoje įmanoma nepolitizuota istorija ir ar du dešimtmečius skelbiama “vienintelės teisingos istorijos” versija iš tikrųjų yra vienintelė. Diskusijos iniciatorius buvo LUNI, kurį iššifravus į lietuvių kalbą gautume žodžius “Laisvasis universitetas”. Pagrindiniai diskusijos dalyviai buvo istorikai Domininkas Burba ir Mindaugas Pocius.

Kai atsitiktinai internete perskaičiau skelbimą apie Neries krantinėje rengiamą diskusiją, nusprendžiau pokalbyje dalyvauti. Tik ne kaip bendramintis, o kaip oponentas. Man rūpėjo dar sykį išgirsti argumentus tų lietuvių, kurie itin kritiškai žvelgia į Lietuvos istoriją. Man knietėjo dar kartą pabandyt suvokti, kas skatina kai kuriuos į Lietuvos istoriją besigilinančius lietuvius matyti vien juodus, blogus, smerktinus reiškinius. Toks perdėtas, pabrėžtinas lietuvių savikritiškumas man visuomet atrodo dirbtinas, pritemptas.

Jau vien dėl to, kad neteko girdėti apie Izraelio jaunuomenę, Tel Avive ar Jeruzalėje diskutuojančią, kiek daug blogo Lietuvai padarė jų tautietis Nachmanas Dušanskis. Taip pat neteko girdėti, jog Baltarusijoje būtų rengiamos diskusijos, jog galbūt Vytautas Didysis yra visai ne baltarusis, todėl Baltarusijos istorijos vadovėlių rengėjai elgiasi neleistinai, Vytautą Didįjį vadindami baltarusiu. O gal, sakau, Kaliningrado srities jaunieji istorikai rengia diskusijas, seminarus, lekcijas apie prūsišką, baltišką šios teritorijos praeitį? Gal jaunieji rusų mokslininkai leidžia knygas, kuriose piktinamasi Kaliningrado valdžios pastangomis nutylėti viską, kas susiję su Prūsija, Lietuva? O gal jaunieji Vokietijos mokslų daktarai gilinasi į kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų nusikaltimus, padarytus prūsų, lietuvių, latvių tautoms? O gal britų ir amerikiečių istorikai atgailauja dėl pokario metais į sovietų okupuotą Lietuvą permestų beprasmių mūsų žvalgų mirčių? O gal lenkų istorikai Krokuvos ir Varšuvos univesitetuose rašo disertacijas, kuriose kritikuojama lietuviams žalos padariusi Armija Krajova? Niekas, man regis, nesielgia taip skrupulingai, pedantiškai kaip mes, lietuviai. Todėl renginiai, kuriuose kai kurie lietuviai istorikai nori būti šventesni už patį Popiežių, man neatrodo natūralūs.

Pirmasis kalbėjo D.Burba. Jis – istorikas, VDU doktorantas, NK95 (Naujoji kairė) narys, laisvalaikiu besidomintis šiandienos Lietuvos istorine sąmone bei dabartinės Lietuvos istoriografija.  Jis tvirtino, jog aiškios ribos tarp politikos ir istorijos nėra, nes esantys valdžioje dažnai naudojasi istorijos mokslu subjektyviai priderindami visuotinai „tinkamą“ istorijos traktavimą prie savo vykdomos politikos. Kaip argumentą lektorius pateikė keletą faktų: XX a. pabaigoje valdant konservatoriams buvo beveik įteisintas 1941 m. birželio 23 d. sukilimo aktas, skelbiąs nepriklausomybę, o Grūto parkas vos nebuvo uždraustas kaip sovietinės nostalgijos šaltinis. Viena iš priežasčių, kodėl taip atsitinka, lektorius nurodė finansinę istorijos mokslininkų priklausomybę nuo valdžios.  O nesant alternatyvių finansavimo būdų, istorikų institucijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Pasak D.Burbos, “sunku atsitraukti nuo politikos ypač tam istorikui, kuris tyrinėja neseniai vykusius įvykius”. Toks istorikas, lektoriaus nuomone, privalo paklusti valdžios valiai ir „tinkamai“ interpretuoti istorinius įvykius. Nors oficialios cenzūros mūsų šalyje nėra, tačiau lektorius mano, jog nėra ir pakankamo pliuralizmo, ypač kalbant apie naujausiųjų laikų istoriją. Pasak D.Burbos, šiandien vėl stengiamasi perrašyti istoriją bei grasinama kalėjimu už netinkamą istorijos interpretaciją.

O man norėjosi paklausti, kodėl tiek daug ir išsamiai apie toleranciją bei objektyvumą “Kultflux” platformoje kalbėjęs istorikas D.Burba į diskusiją nepakvietė nė vieno oponento. Pavyzdžiui, istoriko Romo Batūros, kuris taip pat gilinasi į Lietuvos partizanų pokario kovas, bet jose, skirtingai nei D.Burba, mato labai daug herojiškumo, pasišventimo, patriotizmo? Kodėl į diskusiją nepakviestas nė vienas buvęs miško brolis, galintis išsamiau papasakoti, kaip, kodėl būdavo susidorojima su tikrais ar menamais kolaborantais? Galų gale kodėl į diskusiją nebuvo pakviesta buvusi ilgametė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Dalia Kuodytė? Šią parlamentarę istorikas D.Burba ne kartą kritikavo už tai, kad ji rengia įstatymus, numatančius teisinę atsakomybę už, sakykim, Lietuvos okupacijos neigimą. Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog esu vienas iš tų, kurie įsitikinę, jog draudimais nieko nelaimėsime, tik papildomų problemų susikursime. Tad į tą D.Kuodytės iniciatyvą žvelgiu skeptiškai. Ir vis dėlto D.Burba ne sykį tvirtino, esą visais atvejais būtina alternatyvi nuomonė ar versija. Tačiau “Kultflux” platformoje rugsėjo 29-ąją jokių alternatyvų, jokių “kitokių nuomonių” girdėti neteko.

Antrasis kalbėjo M..Pocius. Jis – Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas, disertacijos apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje 1944-1955 metais autorius. Jis iškėlė keletą klausimų, į kuriuos šiandien esą itin sunku rasti atsakymą. Pavyzdžiui, kodėl oficialioji Lietuvos istorijos politika formuoja vienpusišką antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą? Pasak M.Pociaus, oficialioji istoriografija sąmoningai pasirinko kolektyvinės amnezijos strategiją, vengdama prisiminti skausmingus įvykius? Koks tokios „kolektyvinės amnezijos strategijos“ rezultatas? Pranešėjas kvietė pasvarstyti, kada mes priimsime pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo – su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis?

Man taip ir knietėjo paklausti, kur gi ta „kolektyvinės amnezijos strategija“, kur tie didieji liaupsinimai, skirti partizaniniam judėjimui nušviesti? Ar tai Marius Ivaškevičius romane „Žali“ žavisi partizanais? O gal tas pagal Sauliaus Šaltenio scenarijų sukurtas meninis filmas skatina didžiuotis partizanais? O gal mokykliniuose vadovėliuose išsamiai, plačiai, skyrius iš skyriaus kalbama apie partizanų žygdarbius? O gal, sakau, mes sukūrę šimtus daugiaserijinių meninių filmų apie pokario kovas? Juk teturime vienintelį filmą, kuris probėgomis, paskubomis, paviršutiniškai pasakoja apie tragiškus partizanų likimus. Bet tas „Vienui vieni“ – ne itin nusisekęs. Tad man istoriko M.Pociaus priekaištai būtų suprantami tik tuo atveju, jei Lietuvos režisieriai šiandien kurtų jau šimtąjį meninį filmą, o rašytojai – šimtąjį nuotykinį romaną. Tokiu atveju jau būtų galima sakyti – sviestas sviestuotas. Bet šiandien, vaizdžiai tariant, neturint nė vieno išsamaus meninio filmo ir nė vieno išsamaus nuotykinio romano apie miškuose anais laikais žlugusius jaunų žmonių likimus, – šventvagiška. Po ilgiausiai trukusių cenzūrų ir iškraipymų pradėjome mažumėlę atsigauti, ir še tau kad nori: „jau per daug“.

Beje, M.Pocius – mano kolega. Mes tais pačiais metais baigėme tą patį Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Tik jis – istorijos, o aš – žurnalistikos katedrą. Kaip ir jis, taip ir aš domėjausi pokario tragedijomis. Žinoma, jis – profesionaliau. Juk jis – istorikas. Bet ir man teko maždaug 10 metų vadovauti vienam specializuotam laikraščio priedui „Atmintis“, kuriame buvo kalbama apie lietuvių partizanų kovas su stribais, MGB agentais, išdavikais, reguliaria Rusijos kariuomene. Esu aprašęs mažų mažiausiai kelių šimtų mūsų partizanų, tremtinių, politinių kalinių gyvenimus. Drįstu manyti, jog nesu visiškas prašalietis šiose istorijose. Tačiau klausantis M.Pociaus kalbų man norėjosi ne kartą prieštarauti.

Taip, partizanai darė klaidų, be abejo, tarp partizanų buvo ir žydšaudžių, ir banditų, ir karštakošių, praliejusių nekaltų civilių kraują. Bet apie šiuos dalykus kalbėti derėtų, mano supratimu, parenkant visai kitus akcentus. Į to meto partizanų susidorojimą su sovietų valdžios aktyvistais kažkodėl žvelgiama šių dienų vyraujančios Temidės akimis. Girdi, nebuvo teismo sprendimo, nebuvo užtektinai įrodymų. O nuosprendis – vis tiek įvykdytas. Bet ar galėjo to meto kova būti humaniškesnė, teisingesnė? Nei mobiliųjų telefonų, nei interneto, nei eskpertų, nei fotoparatų, nei pasiklausymo aparatūros tuomet mūsų partizanai neturėjo. Ir negalėjo turėti. Tad kodėl kaltinant partizanus padarius klaidų neakcentuojami būtent šie aspektai? Kodėl nepabrėžiama, kad Lietuvos partizanams teko kovoti su dešimtis kartų stipresniu priešu, todėl jie ne sykį buvo priversti, žvelgiant šių dienų akimis, griebtis teroro akcijų? Nejaugi mūsų partizanams reikėjo stoti į kovą su reguliariais MGB daliniais atvirai, tarsi frontas prieš frontą?

Atvirai sakau: rugsėjo 29-ąją LUNI pasiūlyta tema pasirodė netikra, nelaisva, nenatūrali. Kas tai per universitetas, – sunku susigaudyti. Pranešime teigiama, jog LUNI – tai nevalstybinis ir neprivatus savišvietos tinklas, paremtas tik žmonių iniciatyva ir noru, kad abejinga ir susvetimėjusi visuomenė taptų jaukia bendruomene. LUNI organizatorių teigimu, šis universitetas – tai iniciatyva, kuri skatina žmones burtis ir kalbėtis apie įdomius bei svarbius dalykus, užimti ne pasyvaus visuomenės įvykių stebėtojo, o sąmoningo, drąsaus dalyvio, turinčio tvirtą nuomonę, vaidmenį. Tai keliaujantis universitetas be rūmų, kurio dalimi gali tapti kiekvienas(a), to norintis. Čia lektorius ir studentas gali nesunkiai pasikeisti vietomis, čia toleruojama kiekviena argumentuota nuomonė. Įėjimas visada laisvas.

Ar tikrai jis toks laisvas, kaip skelbiasi? Jei LUNI laisvas pačioms įvairiausioms nuomonėms, norėčiau pasiūlyti savąją temą. Štai neseniai į rankas pateko 2003-aisiais metais Minske išleisto Baltarusijos istorijos vadovėlio 1-asis tomas. Vadovėlis parašytas baltarusių kalba. Baltarusiškai nemoku, tačiau baltarusių kalba užtektinai panaši į rusų. Tad pervertęs net pasibaisėjau. Visi mūsų didieji kunigaikščiai, pradedant Mindaugu ir baigiant Vytautu Didžiuoju, – baltarusiai. Gardinas – išimtinai baltarusiškas miestas. Ten nėra ir niekada nebuvo jokio lietuviškumo. Ką jau kalbėti apie Gardiną, jei ir Vilniaus apskritis, šio vadovėlio autorių profesorių J.K.Noviko ir G.S.Marculios teigimu, baltarusiška. Gal manote, kad Žalgirio mūšį laimėjome mes, lietuviai? Nieko panašaus. Čia pats didžiausias baltarusių nuopelnas. Jei LUNI ir istorikai D.Burba bei M.Pocius tokie nepakantūs bet kokioms istorinėms klaidoms, iškraipymams, nutylėjimams, kodėl jiems nepadiskutuoti baltarusiškų istorijos falsifikatų tema?

Aš bandžiau. Man nepavyko. Lietuvos užsienio reikalų ministerijai pateikiau štai tokį klausimą: “Teko girdėti, jog Baltarusijos istorijos vadovėliuose bei daugelyje istorinio, kultūrinio, pažintinio pobūdžio leidinių baltarusiai Vilnių laiko baltarusišku miestu, Vytautą Didįjį – baltarusių kunigaikščiu ir t.t. Žodžiu, oficialusis Minskas Lietuvos praeitį traktuoja Lietuvai nepalankia kryptimi, savinasi viską, ką geriausio senovėje buvo sukūrę lietuviai? Ar Lietuvos valstybės institucijos domisi šia problema, ar bando įtakoti šiuos procesus?” Sulaukiau labai jau neinformatyvaus URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktoriaus Rolando Kačinsko atsakymo.

Štai ką atsakė URM pareigūnas. “Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir ambasada Minske siekia plačiau pristatyti Lietuvos požiūrį į bendrą istoriją. Tai daroma per Lietuvos ir Baltarusijos istorikų ir intelektualų renginius, skelbiant Lietuvos istorikų straipsnius Baltarusijos valstybinėje žiniasklaidoje, pabrėžiant istorijos bendrumą be „istorinių nuopelnų savinimosi“. Per vizitą rugpjūčio mėnesį Baltarusijoje (Lydoje, Naugarduke, Myre ir Nesvyžiuje) Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas domėjosi bendro LDK paveldo (istorinės praeities ir jos paminklų) išsaugojimo klausimais. Susitikime su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Martynovu Lietuvos užsienio reikalų ministras pasiūlė apsvarstyti galimybę įkurti bendros istorinės atminties forumą, bendradarbiauti Lietuvos ir Baltarusijos nacionaliniams dailės muziejams siekiant restauruoti ir konservuoti LDK paveldo objektus, parengti kelionių vadovą LDK keliais (Lietuvoje ir Baltarusijoje). Baltarusija pritarė šiems V.Ušacko pasiūlymams. Dalis LDK paveldo objektų, esančių Baltarusijos teritorijoje, yra jau restauruoti, kiti – restauruojami, dar kita dalis laukia savo eilės. Lietuva labai suinteresuota bendradarbiauti su Baltarusija šioje srityje, pasidalinti paveldosaugos patirtimi, taip pat būtina visuomenei sudaryti galimybes susipažinti su bendru mūsų šalių paveldu.”

Jei jau LUNI pritrūko savo diskusijoms įdomių temų, galiu pasiūlyti dar keletą, man regis, sensacingų istorijų. Štai kad ir ta pati Baltarusija. Lietuva bandė išsaugoti lietuvybę Baltarusijos teritorijai priklausančiose lietuviškose salose. Bet nepasisekė. Baltarusių politikai, pagalbon pasitelkę ir savo žvalgybas, sukiršino lietuvybę puoselėjusius lietuvius, sąžiningus, pareigingus, patriotiškai nusiteikusius lietuvius pakeisdami savanaudžiais. Aš su mielu noru pasiklausyčiau istorikų pasakojimų, kaip vis dėlto Baltarusijoje buvo numarinta lietuvybė, kaip buvo išstumti lietuvių kalbos mokytojai, į savo profesiją žiūrėję rimtai, patriotiškai? Mielai išgirsčiau ir pavardes tų mūsų diplomatų, kurie labiau gynė baltarusiškus, nei lietuviškus interesus. Ir knygą nusipirkčiau, jei tokią išleistų D.Burba ar M.Pocius.

Panaši tragedija ištiko ir Kaliningrado srityje gyvenančius lietuvius. Jie buvo kiršinami, papirkinėjami, baugimi, išduodami, tad nenuostabu, kad lietuvybė ėmė silpti ir šiame krašte. Per 20 pastarųjų metų šiose kraštuose lietuvybės beveik nebeliko, nors čia mes turime ir konsulatų, ir atstovybių, ir ambasadų.

Gal LUNI galėtų imtis temos, kodėl Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje lietuvybė miršta, kodėl ten nebelieka lietuviškų kultūros paminklų?

2009 metų rugsėjo 30 diena.


Prisijunkite prie diskusijos