Greičiausiai ir vėl būsiu kaltinamas perdėtu pesimizmu. Ir vis dėlto nerandu nė vieno fakto, kuris leistų džiugiai žvelgti į Lietuvos ir Europos ateitį.
Paryžius ir Berlynas tapo akivaizdžiais rusiškojo terorizmo rėmėjais. Egzistuoja situacijų, kada politikų kaltė – akivaizdi. Be kita ko, kaltė – milžiniška. Sutepta krauju. Tegul – ir perkeltine prasme.
Omenyje pirmiausiai turiu Prancūzijos ir Vokietijos flirtą su Vladimiru Putinu.
Jei prancūzai ir vokiečiai elgtųsi bent kiek principingiau, bent jau kaip Didžioji Britanija, neįsileidusi Rusijos delegacijos į aviacijos šventę, tai šiandien kraujo, mirčių ir ašarų Ukrainoje būtų kur kas mažiau. Blogio imperija galbūt jau seniai būtų sustojusi arba užspringusi.
Bet Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai ciniškai spaudžia dešinę ranką mirtį Čečėnijoje, Gruzijoje, o dabar ir Ukrainoje sėjančiam V.Putinui. Spaudžia dažnai, demonstratyviai. Tad ar nesusitepė Prancūzijos prezidentas Francua Holandas ir Vokietijos kanclerė Angelos Merkel savo išpuoselėtų rankų, vaizdžiai tariant, ukrainietišku krauju? Ar nederėtų Prancūzijos ir Vokietijos lyderių vadinti karo nusikaltėlio bendrininkais, suokalbininkais, sėbrais?
Kuo V.Putinas skiriasi nuo, sakykim, Šiaurės Korėjos diktatoriaus? Jei būsime principingi, privalėsime pripažinti, jog Šiaurės Korėjos vadovas – kur kas mažiau blogio kaimyninėms tautoms atnešęs diktatorius nei Rusijos prezidentas. Šiaurės Korėjos beprotis gviešiasi nuskriausiąs … Pietų Korėją. O Rusijos beprotis per pastaruosius du dešimtmečius jau nuskriaudė čečėnus, ingušus, gruzinus, ukrainiečius…
Taigi prancūzai su vokiečiais, neskubėdami Rusijai įvesti pačių skausmingiausių ekonominių sankcijų ir begėdiškai ginčydamiesi su juos Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje išgelbėjusiais amerikiečiais, pasmerkia Ukrainą naujoms kančioms. Kad šiandien žūsta Ukrainos kariai ir civiliai, – atsakingas ne tik karo nusikaltėlis, bet ir tie, kurie net nebandė jo sutramdyti. Kiek šiandien žuvo Ukrainos karių ir civilių? Kad jie žuvo, – morališkai kalti ir tokie Europos Sąjungos lyderiai kaip F.Holandas ir A.Merkel.
Žinoma, šitaip sakydamas puikiai suprantu, kad Europos Sąjunga negali išmesti iš savo gretų valstybių, kurios pataikauja agresyviai Kremliaus politikai. Taip pat suvokiu, jog už pataikavimą karo nusikaltėliui Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai neatsidurs kalėjimuose, kuriuose bausmes atlieka Jugoslavijos karo nusikaltėliai. Branduolį Europos Sąjungoje sudaro, deja, būtent Kremliui pataikaujančios valstybės. Todėl kaltinimai dėl bendrininkavimo karo nusikaltimuose Prancūzijai ir Vokietijai – nė motais.
Taip pat pripažįstu, jog Lietuva neturi kitos išeities, išskyrus gyvenimą Europoje, kur lemiamas žodis priklauso su Kremliumi ciniškai flirtuojančioms valstybėms. Priklausyti nuo valstybių, kurios flirtuoja su karo nusikaltėliu, – kur kas geriau nei priklausyti nuo paties karo nusikaltėlio malonės.
XXX
Lietuva neturi ir neturės didelio pasirinkimo. Belieka nebent guostis prisimenant žurnale „Savaitė“ pasirodžiusį žurnalisto ir etiketo žinovo Giedriaus Drukteinio interviu. Kolega žurnalistas cituoja Karlo Markso žodžius: „Didieji mums atrodo dideli tik dėl to, kad mes prieš juos klūpome“. Tarsi pratęsdamas Napoleono mintį, kad „žmones apimtų tikras siaubas, jei pagaliau suvoktų, kokie menkystos jiems vadovauja“. Ar šis palyginimas netiktų, pavyzdžiui, itin V.Putiną mylinčiam buvusiam Vokietijos kancleriui Gerhardui Šrioderiui?
Lietuva neturi milžiniško pasirinkimo ieškodama diplomatinių išeičių. Bet ji, demonstruodama padorumą ir principingumą, gali raginti kitus elgtis bent mažumėlę padoriau ir principingiau. Kad ir Lietuvoje surengtame muzikos festivalyje „Bliuzo naktys“. Šiame lietuviškame renginyje dalyvavo garsusis kovinių sporto šakų profesionalas Styvenas Sygalas. Tik pamanyk, Lietuvą aplankė visame pasaulyje žinomas aktorius! Tik pamanyk, viešnagės metu jis demonstravo muzikinius sugebėjimus grojant bliuzą elektrine gitara. Ar gali būti kas nors šauniau?
Visa tai – tiesa, jei ne viena „smulkmena“. Šis meniniuose filmuose nuolat teisingumo principingai ieškantis aktorius bičiuliaujasi su Kremliaus vadovu. Ne tik glebesčiuojasi su V.Putinu, bet jį garsiai vadina „dideliu politiku“, teisina jo sprendimą okupuoti Krymą.
Ar Lietuva turėjo moralinę teisę priimti S.Sygalą? Mano supratimu – ne. Portalas delfi.lt rašo: „Kalbėdamas su Rusijos valstybės valdomu laikraščiu „Rossiskaya Gazeta“, Stevenas Seagalas minėjo, be kita ko, kad Putinas tiesiog nori „apsaugoti rusakalbių žmonių Kryme turtą, savo turtą ir Rusijos Juodosios jūros karinę bazę Sevastopolyje“.
Tad ar dera lietuviams skubėti į koncertą, kur groja šitaip kalbantis aktorius? Man labiau priimtinas vaikinas, kuris portale delfi.lt paskelbė pasipiktinimo kupiną laišką: „Būtent dėl šio atlikėjo aš nusprendžiau šiemet nevykti į festivalį, nors į jį vykdavau jau 12 metų iš eilės. Taip pat rekomendavau taip daryti ir savo draugams. Taip nusprendžiau, norėdamas išreikšti savo nepritarimą visokių pseudo žvaigždžių, kurios liaupsina revanšistinių diktatorių ir okupantų veiksmus, vizitams į Lietuvą“.
XXX
Taigi Lietuvoje – taip pat nieko paguodžiančio. Ne tik dėl karo nusikaltėliu besižavinčio S.Sygalo viešnagės.
Esama kur kas rimtesnių bėdų. Nerengdama pompastiškų iškilmių antrą sykį išrinkta Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė tuoj pat ėmėsi svarbių darbų. Jai parūpo, ar visi Lietuvos ministerijose plušantys viceministrai – patikimi. Paprašė specialiųjų tarnybų ataskaitų. Apie įtarimų sukėlusius viceministrus kalbėjosi su premjeru Algirdu Butkevičiumi.
Akivaizdu, kad šalies vadovės žingsnis – sveikintinas. O kaip kitaip pažaboti negeras tendencijas, vadinamas korupcija, savanaudiškumu, nekompetencija? Tačiau užuot pasveikinę prezidentę už principingumą, mes kažkodėl puolėme įnirtingai ieškoti priekabių. Kai kurie prezidentės oponentai reikalauja „neginčijamų įrodymų“, tarsi nesuvoktų, jog be teisinės dar egzistuoja politinė bei moralinė atsakomybės.
Jei įtarimų sukėlusiems viceministrams būtų keliamos baudžiamosios bylos, tada be konkrečių įrodymų, žinoma, – nė iš vietos. Bet juk šiuo atveju viceministrų, kurių reputacija suabejota, kol kas niekas nesodina į teisiamųjų suolą. Todėl čia svarbūs ne tik „geležiniai įrodymai“, bet ir „nerimo sukėlę įtarimai“. Koks tikrasis valstybės interesas: ar metų metus bylinėtis teismuose, ar kuo greičiau abejonių sukėlusį viceministrą pakeisti tuo, kuris apgaubtas bent jau mažesniais įtarimais?
Šią temą liepos 14-ąją per LRT televiziją įdomiai analizavo televizijos žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Į diskusiją „Kokių pokyčių tikėtis antrojoje D.Grybauskaitės kadencijoje?“ buvo pakviesti socialdemokratų, darbiečių, konservatorių ir liberalų atstovai. Deja, ne visi politikai norėjo suvokti, koks tikrasis valstybės uždavinys.
Ypač socialdemokratų atstovas Algirdas Sysas abejojo, ar šalies vadovė turi teisę tokiomis priemonėmis rūpintis kadrų politika Vyriausybės jurisdikcijai priklausančiose ministerijose.
Taip pat būta klausimų, ko vertos mūsų slaptųjų tarnybų rašomos pažymos, ar mūsų „džeimsai bondai“ neblefuoja, tvirtindami turį kompromituojančių faktų apie beveik dešimt viceministrų, ar netapome smulkmeniškai įtarūs, visą dėmesį nukreipdami ne į ministrus, o į viso labo jų pavaduotojus – viceministrus? Vienas buvęs Lietuvos slaptųjų tarnybų karininkas puolė net įrodinėti, esą Lietuvą valdo tie, kurie rašo anonimines, konkrečiais faktais nepagrįstas slaptąsias pažymas.
Slaptai.lt mano, jog šie klausimai – taip pat svarbūs. Slaptosioms tarnyboms negalima leist piktnaudžiauti kurpiant „sovietinio stiliaus anonimkes“. Bet tikrasis valstybės interesas – galimybė kuo greičiau atsikratyti įtarimų sukėlusiu viceministru.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.07.16; 07: 01
