Kova be taisyklių


Print

Atrieda atidunda. Dar neišvažiavę minios tų, kurių taip bijom, vėl atslinks prie urnų. Viešpatie, kaip nekalbėt apie tai, kas tikrai svarbu? Ką daryt, kad nereikėtų nieko daryt? Kad nematytų to, kas paslėpta ir nereikėtų apie priežastis? Kaip užgesinti noruspakeisti gyvenimą, kad užrakintos durys niekada neatsidarytų?

Laukuose pristatykim baidyklių. Žmonės ir jų nuodėmės – kas gali būti smagiau? Kuo daugiau pro visur apie tai, kas skauda, bet nieko nepakeis. Kad patys kalti. Kad labai jus mylim ir rūpit. Kuo mažiau apie svarbiausia. Kad pavargę eitumėt miegot.

Mėgstamiausias tautinis patiekalas -suvalgyti viešaitą, kurį reikia. Užknisa ne tai, kad taršo, nes kartaisir tikrai reikia. Bet kaip tas daroma.Žaidimas be taisyklių į vienus vartus. Bušido ringe draudžiama kandžiotis ar spjaudytis. Čia leidžiama viskas.

Pasigaminam kaliausę ir ilgai, su pasimėgavimais spardom. Šalininkų būreliui linksmai krykščiant. Tą dievina ne tikypatingainepriklausomas portalų lyderis, bet irvaldžiospinigais šeriamasnacionalinis transliuotojas.

Jokio visuomenės intereso čia nėra, tik plikas kaip tilvikas politinis įnagis varžovui išdulkinti. Priešingai, visuomenės interesas, įtraukus žiniasklaidą ir teisėsaugą į politikos žaidimus, akivaizdžiai pažeidžiamas.

Senokai nebuvo taip koktu. Tarsi rastum sriuboje snarglį. Kai iš teisingumo padaro šou. Kai per vieną dieną visus organizuotai aptaško išskyromis. Reikia vienaip – ikiteisminio tyrimo paslaptis, nieko negalima skelbti! O kada reikia kitaip – viskas tą pačią dieną pro visus galus.

Laisvi ir nepriklausomi žurnalistai juk viską aprašys, kaip reikia. Iš anksto su kamerikėmis pastovės ten, kur reikia. Kad nufilmuotų tą, ką reikia. Visiškai atsitiktinai, aišku.

Tegu R.Paksas su G.Vainausku būna šimtąkart niekšai. Bet žaidimo taisyklės turi būti vienodos visiems. Pasirinktinis teisingumas baisiau už neteisingumą. Visada ir tiesiai į autoritarizmą. Ar neprimena V.Gusinskio ir NTV? Argi užmiršot, kas tada prasidėjo, nors atrodė nieko tokio? Tai buvo pabaigos pradžia.

Nuvalkiota sezono naujiena – R.Malinauskas. Vienintelis kažko vertas iškriošusių socdemų Olimpe. Dabar liaudies priešas. Už tai, ką ne taip padarė. Nors tą taip pat, ir dar labiau ne taip, ir daugybę kartų daugiau kasdien daro visi kiti merai. Tik niekaskitųnemato. Kaip ir to, ką jis padarė gerai ir kas kitiems net nesisapnavo.

Dievas liudininkas, niekada nebalsavau už ekskomunistus. Tai Lietuvos nelaimė. Oir vien jų didžiai intelektualios moterys ko vertos. Taip, gerai būtų juos įveikti. Bet pergalė pergalei nelygu.

Pirmiausia, tai jokia pergalė. Visą šį ujimą palaiko irjuo svaiginasitie, kurie ir taip nusistatę prieš. Rinkiminė kova visada vyksta ne dėl šalininkų ar priešininkų, o dėl neapsisprendusiųjų balsų. Būtent šie balsai ir prarandami, nes lietuviai myli tuos, kuriuos puola.

Būna sirgalių, kurie džiaugiasikomandos pergale bet kokiais būdais ir bet kokiomis aplinkybėmis. Tai kas, kad teisėjai švilpia į šalį, kad laimima nešvariai, su pražangomis ir nesportiškai. Svarbu, kad laimėjai. Ir būnatokių, kuriems dėl tokių pergalių gėda. Nes jos laikinos, trumpalaikėsirvisada virsta ilgalaikiais pralaimėjimais.Aš – prie tų antrųjų.

Esmėne asmenys,o civilizuotos politikos principai. Valdžią išrenka žmonėsir gali perrinkti, jei nepatinka. Tai tegu jie ir sprendžia. O ne politiniai oponentai su įtakojama ir tendencinga draugelių žiniasklaida, pavaldžiomis komisijomis, piktomis tarnybomis ir kita biurokratijos galia.

Visuotinio pasmerkimo viešumoj pamokas išmokome senais gerais, kuriuos taip rėksmingai smerkia dabartiniai tokių kampanijų scenarijaus autoriai, režisieriai ir eiliniai. O kitą spardant džiūgaujantys galėtų pagalvoti, ar poryt tavęs neims spardyti ?

Ką vyriausieji redaktoriai ir redaktorės, mieli kolegos, žurnalistikos viršininkai? Ogi inkščia šlapi iš pasitenkinimo. Salė atsistoja, audringi plojimai, pereinantys į ovacijas. Lenktyniauja, kuris pirmas, kad tik prezidiumas pastebėtų. Ir auliniais batais per principus, kuriems kasdien aukoja mišias.

Taip praeina žiniasklaidos garbė.Ir demokratija čia nebegyvena. Bet atėję su vainikais taip smarkiai nesidžiaukit. Šeimininkai gerai žino – tokie pirmieji juos išduos. Pataikūnų atsikratoma kai nebereikalingi. Taip buvo prie Kristaus, taip buvo prie Stalino. Taip bus ir dabar.

Ateina begalinis skandalų ir gorbačioviškos kovos su alkoholizmu maratonas. Šakėmis kūdros žalumoj rašytų pažadų fiesta. Ir rusai su kirviais tykos už kiekvieno kampo.Mūsų niekas negirdės. Būkim ramūs ir tvirti, dar ne tiek pamatysim. Čia tik pradžia.

2016.03.02; 20:23


Prisijunkite prie diskusijos