„Transparency International“ Lietuvos skyrius kritikuoja Seimo narių grupės pateiktą pranešėjų apsaugos įstatymo projektą. Perskaitęs įstatymą ir TILS komentarą negaliu kalbėti kitaip – įstatymas tikrai neskirtas apsaugoti žmogų, pranešusį apie nusikaltimus.
Kaip teigia TILS, “Seimo narių grupės „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“ užregistruotas ir Seimo svarstymui pateiktas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas neatitinka pranešėjų apsaugos principų ir negalėtų būti laikomas pranešėjų apsaugos įstatymu pagal tarptautinius pranešėjų apsaugos standartus ir visuotinai pripažįstamą praktiką”.
Su tuo tenka sutikti, nes paskaitęs vien įstatymo paskirtį gali ir suklysti:
“Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti pranešėjų apsaugą ir skatinti informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas atskleidimą.”
Noriu iš karto patikslinti, kad kalbama ne apie visų pranešėjų apie nusiklatimus apsaugą. Kalbama tik apie tokias situacijas, kai “atskleisdamas informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką” pranešėjas kreipiasi į vieną iš ikiteisminio tyrimo įstaigų.
Todėl TILS ekspertai labai teisingai pastebi, kad pateiktas įstatymo projektas apsaugotų tik labai siaurą grupę žmonių ir yra pernelyg susietas su procedūromis. Tai reiškia, kad asmuo, pranešantis ne apie korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, apsaugos gali ir nesulaukti. Beje, įstatymas numato štai tokias pranešėjų apsaugos priemones:
1) apsauga nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo ar tarnybos;
2) apsauga nuo pranešėjo tapatybės atskleidimo;
3) pranešėjų ir jų šeimos narių apsauga nuo bauginimo ir persekiojimo;
4) kitos įstatymuose numatytos apsaugos priemonės.
Pranešėjų apsaugos priemonės taikomos nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento iki baudžiamojo proceso pasibaigimo, bet ne trumpiau nei dvejus metus.
Beje, pranešėjais nebūtų laikomi ir tie asmenys, kurie praneštų “tik” apie administracinį ar kitokį pažeidimą, bet ne apie nusikalstamą veiką. Paprastai kalbant, jei būtų pranešimas apie darbdavio savivalę, kurios metu nors formalaus nusikaltimo ir nebūtų, bet būtų daugybė administracinių pažeidimų – valdžios malonės ir pagalbos tikėtis neverta. Beje, jei pasikartotų Budrevičienės atvejis, kuomet apie “vokelius” buvo pranešta, tuomet situacija irgi būtų analogiška.
Tačiau man labiausiai užkliuvo ta įstatymo projekto dalis, kuri susijusi su žiniasklaida. Projekte numatyta, kad jei asmuo apie korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką pranešą visuomenės informavimo priemonei, jis, norėdamas įgyti pranešėjo statusą, per 5 darbo dienas turi kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Žodžiu, esmė labai paprasta – ikiteisminio tyrimo įstaigos nenori jokios konkurencijos su žiniakslaida ir apskirtai nelabai tikisi iš jos kokios pagalbos. Jei žmogus kreipėsi į žurnalistus paglbos ir jiems pranešė apie korupciją, tai dar turi specialiai ir prašymus rašyti STT ar kitai struktūrai. Priešingu atveju jam pranešėjo apsaugos nebus.
Mano išvada: kiekvienas pilietiškai nusitekęs Lietuvos gyventojas tik pamatęs galimą korupcinį ar kitą nusikaltimą turi elgtis pagal tokią instrukciją:
1.Atidžiai perskaityti Pranešėjų aspaugos įstatymą.
2. Įvertinti situaciją, nusikaltimo rūšį ir galimą Baudžiamojo kodekso straipsnį (geriausiai būtų BK nešiotis su savimi).
3. Jei nusikaltimas nelabai panašus į korupciją ar gali būti perkvalifikuotas iš korupcinio atvejo į kitą nusikaltimo rūšį, reikia labai rimtai pagalvoti, ar verta apie tai informuoti teisėsaugą, nes pranešėjo apsaugos gali ir negauti.
4. Sprendžiant sunkią moralinę dilemą galima dar atlikti šiuos veiksmus: a) paskambinti draugui dėl patarimo, b) nusisamdyti advoktą ar kita teisininką, kad jis patartų, c) rimtai pasvarstyti, ar verta kalbėtis su žurnalistais, nes paviešinus galimą nusiklatimą ir teisėsaugai nesurinkus pakankamai įrodymų, už viską pats ir turėsi atsakyti.
5. Jei po visų šių procedūrų nedingo entuziazmas, skambink į STT.
2010.10.16
