Krašto apsaugos savanoriai – tada, 1990-aisiais, ir dabar, 2010-aisiais


Print

Mažai tautai, negalinčiai sutelkti gausias Karines Pajėgas (KP), savanoriškumo principas (SP) yra labai svarbus kaip pagrindinis motyvacinis ginklas. Atsisakyti jo arba jį sumenkinti yra strateginė ir ideologinė klaida. Lietuvos istorijoje daugumos laimėtų kovų sėkmę lėmė ne reguliarioji kariuomenė, bet savanoriai. Visoje eilėje sukilimų – nuo LDK žlugimo iki 1918-1923 kovų už nepriklausomybę esminį vaidmenį atliko savanoriai, jau nekalbant apie partizaninių pokario kovų epopėją, intensyviausią Europos istorijoje „karą po karo“. Tačiau, jei bandysime prisiminti, kada mūšį laimėjo reguliari kariuomenė, teks grįžti vos ne iki Oršos kautynių. Akivaizdus pavyzdys – 1990 metai. Be savanorių nebūtų apginta ir sukurta Nepriklausoma Lietuva, padėti pagrindai modernioms karinėms pajėgoms.

Tačiau, į valdžią grįžus praeities politinėms jėgoms, buvo pradėta vykdyti savanorių ir paties savanoriškumo principo represavimo programa – tiek ideologine, tiek kadrų politikos prasme. Tai atvedė prie 1993 metų krizės (įvykiai Pakaunėje) ir komplikavo Lietuvos stojimą į NATO.

Laimei, abi vyraujančios politinės jėgos suvokė galimas pražūtingas pasekmes ir krizė buvo įveikta.

Tiesa, šių ideologiškai konfrontuojančių jėgų tikslai, motyvai ir tolimesnė taktika savanorių atžvilgiu skyrėsi. Pirmoji politinė jėga (pavadinkime ją patriotine – idealistine) svarbiausiu tikslu laikė nepriklausomos ir saugios valstybės sukūrimą ir todėl ėjo į tam tikrą kompromisą su ideologiniu priešininku, kuriant KP. Kita politinė jėga (pavadinkime ją pragmatine – egoistine) irgi darė tam tikrus kompromisinius žingsnius, suvokdama pragmatinę naudą savo šalininkams iš stojimo į NATO ir ES, tačiau priešiškumo ir nepasitikėjimo savanoriais ir SP neatsisakė, tik pakeitė taktiką.

Ši nauja taktika buvo paremta jau ne atvira konfrontacija su savanoriais ir SP, bet palaipsniu šios patriotinės struktūros vaidmens KP silpninimu. Buvo dirbama dvejomis kryptimis – pirma, savanoriams buvo trukdoma daryti karjerą KP, juos keičiant sovietinės karinės mokyklos kadrais, paskubom apmokytais NATO kursuose. Motyvuojama buvo tuo, kad jie turi karinį išsilavinimą, yra profesionalai. Tačiau, be profesionalumo yra ir kiti kriterijai, tokie, pvz., kaip patikimumas kritinėse situacijose. Kaip parodė gyvenimas, sovietinė patirtis šiems žmonėms dažnai pakišdavo koją – prisiminkime atvejį su nukritusiu Lietuvoje rusų naikintuvu. Tuometinis Lietuvos KOP vadas, užmiršęs, kad yra suverenios valstybės, NATO ir ES narės pilietis, be leidimo, neblaivus pradėjo derybas su Rusijos puse kaip pavaldinys su viršininku – t.y. lyg tebetarnautų sovietinėje armijoje.

Susidarė paradoksali padėtis – norint padaryti karinę karjerą aukščiau majoro laipsnio, reikėjo, kaip kalba vyrai, apie 1988-1990 metais išvažiuoti mokytis į Riazanę ar Syzranę, ir grįžti į Lietuvą ne anksčiau kaip po pučo. Jei buvai savanoris – aukščiau majoro nepakilsi. Tai nereiškia, kad tarp baigusių sovietines karines mokyklas nėra padorių, atsidavusių profesijai ir lojalių Lietuvos valstybei karininkų, bet čia kalbama apie taktiką ir politines tendencijas. Todėl būtina atverti kelią naujai, Vakaruose išsilavinimą gavusiai, tik Lietuvos Respublikai prisiekusiai karininkų kartai, o savanorius tinkamai pagerbti – taip, kaip buvo gerbiami prieškario Lietuvos savanoriai, ir atsižvelgti į jų nuopelnus teikiant karinius laipsnius ir skiriant pareigoms.

Antra strateginė kryptis – menkinti KASP įtaką, tam iš dalies, deja, panaudojant Lietuvos Šaulių Sąjungą, ypač perimant į savo rankas jaunimo auklėjimą. KASP yra paversta vienu iš KP padalinių, savanoriai veteranai išvaromi į atsargą, ideologinis darbas atiduotas LŠS, remiant finansiškai. Prisidengiant tuo, kad Lietuvos KP karinė doktrina yra akcentuota į aukšto lygio specialiųjų pajėgų (SP) ruošimą, jaunieji šauliai yra ruošiami kaip būsimieji reindžeriai pagal principą „šaudyk ir gaudyk“, patriotinį auklėjimą tik imituojant ar dirbant atmestinai. Aišku, tai neliečia tų patriotinio nusistatymo kariškių, ypač provincijoje, kurie iš paskutiniųjų stengiasi auklėti jaunimą tėvynės meilės dvasia, tačiau čia kalbama apie taktiką, kuri yra vykdoma politiniu lygmeniu. Nebūtinai šią destrukciją vykdo atviri pragmatinės – egoistinės krypties atstovai – tam galima pasitelkti ir karjeristus, ir nesugebančius administruoti, bet patriotizmą deklaruojančius kadrus.

Rezultatas – KASP narių skaičius kasmet vis mažėja, neproporcingai bendram KP mažėjimui. Praktiškai atsisakius šauktinių, vangiai šitam priešinantis patriotinėms – idealistinėms jėgoms, Lietuvos KP pavojingai slenka į situaciją, kurioje jau buvome atsidūrę anos, prieškario Lietuvos dvidešimtmečio pabaigoje – kai, didėjant atviros agresijos grėsmei, tarp visuomenės ir kariuomenės atsirado plyšys, vėliau brangiai kainavęs. KP, kaip ir tada, darosi uždara struktūra, joje stiprėja karjeristinės – konjunktūrinės nuotaikos, patriotinė dvasia ir nuostatos arba ignoruojamos, arba formalizuotos virsta karikatūromis. Vis mažiau KP toleruojamas savanoriškumo principas, kurio gyvavimas yra tiesiogiai surištas su kultūra.

Kultūros lygis KP, jos vaidmuo, karininkų kultūrinis išprusimas, deja, yra žemesnis nei anos, prieškario Lietuvos. Šitai galiu teigti, nes dirbu kultūrinį darbą KP, Kauno įgulos karininkų Ramovėje. Nors šiaip Lietuvos karininkų korpusas yra vienas sveikiausių ir pozityviausių visuomenės sluoksnių, bet jo kultūrinis lygis nėra adekvatus profesiniams reikalavimams ir tam, ko iš jo pageidautų visuomenė. Juk karininkas yra visų pirma auklėtojas, ir iš esmės turėtų priklausyti inteligentijos terpei. Tačiau ko gali išmokyti karininkas, neatsikratęs rusiškų keiksmų, kurio laisvalaikis – alus ir prastas popsas. Kur karininkai – intelektualai, karininkai – humanitarai, rašytojai, poetai, aukštojo meno gerbėjai, kuriais garsėjo prieškario Lietuvos karininkija?

Dar nelaimėta nei vieno mūšio, o jau įsisavinta prasto estetinio lygio prašmatnių balių tradicija, ypač ministerijos ir štabo lygmenyje. Kultūrinis darbas, už kurį atsakingi S – 5 darbuotojai, pastaraisiais metais apmirė, štabui tik formaliai kontroliuojant. Yra atskirų padalinių, kur dėka iniciatyvaus S – 5 darbuotojo kultūrinis gyvenimas nėra apmiręs, tačiau tai atskiri atvejai – štabo lygmeny vyrauja formalizmas, buhalterinis požiūris į kultūrą, finansiškai įtartina draugystė su šou – bizniu, aklas sekimas anglosaksiška ar kitokia tradicija, ją kopijuojant. O juk KP kultūrinis lygis yra tiesiogiai surištas su pajėgumu atremti agresiją, tame tarpe ideologinę, su pasiruošimu duoti atkirtį informaciniuose karuose, kurių reikšmė vis didėja.

Be abejo, ši trumpa apžvalga yra subjektyvi, bet savanorio vardas įpareigoja netylėti. Yra ir pasiekimų – pralietas kraujas niekada nenueina veltui. Lietuva ir jos KP žengia į priekį, nepaisant iššūkių, kurie kaip sako istorija, dažniausiai būna netikėti ir nelaukti. Didžiausias pasiekimas Žalgirio metais – kad esame kaip valstybė ir kaip tauta, kad turime Karines Pajėgas, kurios privalo užtikrinti, kad sulauksime kito Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio.

Signatarų vardu dėkoju Lietuvos Respublikos savanoriams – veteranams, anais, 1990-siais atlaikiusiems sunkiausią naštą ir neišdavusiems to laiko idealų vėliau, savo kasdienybėje. Jūs esate istoriniai žmonės, jūs esate pati istorija.

Šį pranešimą signataras, parlamento gynėjas, Garbės savanoris Algirdas Patackas perskaitė iškilmingame 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių minėjime Seime.

2010.01.13


Prisijunkite prie diskusijos