Vaikinas gatvėje, paupyje, bandė platinti kažkokius lapelisu. Žaibiškai jį apspito jaunuolių minia ir kaip šapelį ėmė nešti. Toje minioje buvo ir Gintaras. Niekas to vaikino nemušė, paleido, kad nebūtų preteksto atsakomiesiems veiksmams.
Mes buvome netoli senojo Žvėryno tilto, kai nuo ten, kur televizijos bokštas, pasigirdo patrankų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. Horizontas nušvisdavo tarsi sužaibavus. Atkreipiau dėmesį, kad po blykstelėjimo garsas iki mūsų atsirisdavo po kelių sekundžių. Dabar negaliu prisiminti – po to šaudymo ant Žvėryno tilto pasirodė šarvuočiai, sunkvežimiai su kareiviais, ar prieš tai. Kai jie riaumodami energingai suko į dešinę, Televizijos ir radijo komiteto link, mes stovėjome prie pat tilto. Vaikinai su vėliavom išsiverždavo į priekį, vienas vėliavos kotu net sudavė šarvuočiui per šoną. Minia šaukė, piktinosi. Važiavo ir greitosios pagalbos automobilis “Latvija”…. Ir po keliolikos minučių užvirė pekla ten, kur Televizija. Tratėjimas, griausmas, šviesos blyksniai. Aukščiausiosios Tarybos pusėn aukštai danguje iš ten kartais skriedavo šviečiančios kulkos, dangų grabaliojo prožektoriai.
Štai ir viskas. Baigėsi laisvės dienos. Netrukus žudikai atriedės į čia. O gal iš kitos pusės? Jų juk daug, labai daug. Vieni prie bokšto, kiti prie Televizijos, dar kiti prie AT. Kaip elgsis minia? Kol kas ji nesiskirsto. Su Gintaru vaikštom krantine, kalbamės, stebime. Zuja greitosios pagalbos mašinos. Ar daug kraujo? Maniau, kad vyksta mūšis, kad Televizijos gynėjai priešinasi ginklu. Patrankų šūviai tarsi bylotų, kad bombarduojamas pastatas. Paskui prie Parlamento atsirado žmonių, grįžusių nuo bokšto, kurie šį tą, susiėmę už galvų, papasakojo. Patrankos šaudo iš tuščių šovinių, dėl garso, kuris baisus, kurtinantis, net automobilių bagažinės atsidaro, langų stiklai byra. Jau tada sužinojome, kad yra nušautų, sutraiškytų žmonių. Kaip dabar, kai šitaip dunda ir trata, atrodo Televizija ir radijas, kur esu dirbęs, pažįstu daug žmonių?
Klausomės, ką praneša “tranzistoriai”. Lietuvos radijas keliom kalbom skaito paskutinį pranešimą. Desantininkai jau pastate, sako žmogus, prikišęs ausį prie imtuvėlio. Jau Vilnius tyli. Kalba Kaunas. Ką jis sako? Ką sako garsiakalbiai prie AT? Ne viską galima suprasti, o jeigu supranti, neaišku, kieno tai informacija – radijo ar AT rūmų. Šūviai retėja. Kai visai nutils, už kelių minučių pamatysime nuo ten atriedančią mirtį. O gal ne iš ten? Svarstome. Gintaras veržiasi į pačią žmonių tirštumą. Galvoju apie Dalią. Ji dar toli, gal Brianske, kol kas tikriausiai saugi. Bet kas atsitiks, jeigu šiąnakt mes abu negrįšime namo? Ji irgi mirs iš sielvarto arba išprotės.
Einame prie rūmų, būsime su visais: nuo savo likimo nepabėgsi. Esame minioje priešais AT paradinį įėjimą. Mintyse ir garsiai žavimės rūmuose esančiais vyrais, kurie, nepaisydami gresiančio mirtino pavojaus, įtemptai dirba. Sužinome apie Saudargo išvykimą į užsienį ir jo misiją. Labai išmintingas žingsnis, tam tikra prasme paverčiantis niekais AT rūmų šturmą. Juridiškai viskas teisinga, šį kartą okupantams nepavyks 1940 metų scenarijus. Girdime, kviečiami deputatai į rūmus. Kalba Patackas, Stankevičius, kiti, kurie tarsi atsisveikina su mumis, su tauta, atsisveikina šypsodamiesi. Tą šypseną aš matau Stankevičiaus veide. Žmonės meldžiasi, kiti gieda, dainuoja patriotines dainas, vis dar nepamiršta žodžio Lie-tu-va! Pranešama, kad į minią gali veržtis civiliais drabužiais perrengti galvažudžiai desantininkai, jedinstvininkai. Vidinėje mano striukės kišenėje – plaktukas, kurį aš susikišu į rankovę. Gintaras turi didelį raktą. Kažkas papasakojo, kad vieno vyriškio koją peršovė begarsiu pistoletu.
Tačiau užpuolikai nesirodo. Jaučiu didelį nuovargį, maudžia visą kūną. Labai norisi prisėsti. Užeiname į technikumą, kurio durys atviros rūmų gynėjams. Klasėse pilna žmonių. Vieni skambina į Kauną, kiti sėdi ir snaudžia. Įsitaisome ir mes, buvome net užsnūdę. Vėl svarstome susidariusią padėtį. AT šturmas nebūtinai turi būti pradėtas tuoj pat, juk labai daug žmonių, kurie žudynių prie bokšto ir Televizijos neišsigando. Maskva pati galėjo išsigąsti to, ką padarė. Pasaulio nuomonė jai vis dėlto rūpi, turi rūpėti. Kalbam, spėliojam, laukiam. Sužinojom apie Vagnoriaus išrinkimą premjeru, apie vicepremjerą Vaišvilą. Sprendimai AT daromi skubiai, beveik vieningai.
Nusprendžiame grįžti namo. Reikia paskambinti į Alytų, gal Dalia teiravosi, kur mes esame, gal ji eina iš proto, jeigu jau žino, kas Vilniuje dedasi. Išgersime kavos, valandėlę prigulsime, seksime radijo pranešimus. Namie per radiją išgirdome, kad 9 val. prie AT ketina rinktis jedinstva, kuri bandys sukelti riaušes: žūt būt reikia preteksto įsikišti kariuomenei. Apie galimas provokacijas mums praneša ir namo pirmininkas, nors mes su juo nelabai sutariame. Dabar ne metas buitiniams kivirčams.
Vėl “apsiginkluojame” ir grįžtame prie AT, tarsi į tikruosius namus. Jedinstva nepasirodo. Jiems čia tiesiog nebūtų vietos. Pradedamos statyti barikados. Vaikinai iš šalia esančios statybos aikštelės neša armatūrą, lentgalius, rąstgalius – bando bent šiaip taip sustabdyti šarvuotą priešą. Kai kas šypsosi, ypač tie, kurie iš arčiau yra matę karinę techniką. Aš tas barikadas pradžioje supratau kaip simbolinį aktą, tačiau paskui pakeičiau nuomonę. Plienine armatūra buvo apraizgyti visi AT langai, įėjimai. Pėstininkams tas metalas būtų rimta kliūtis, tektų pirmiausia sprogdinti. O kai po kelių dienų pamačiau gelžbetonio luitus, gilų griovį Pedagoginio instituto pusėje, vieną prie kitos sustatytas sunkias mašinas su smėliu, supratau, kad net tankai taip lengvai nepraeis, ypač staiga, nepastebimai, be didelių sugriovimų. O per tą laiką pavyktų užfiksuoti nusikaltimą ir parodyti pasauliui, kurio jie, vis dėlto, privengia, nes be jo paramos tiesiog badu išdvėstų dar šią žiemą. Atsiradus tokiom įspūdingom barikadom, imta kalbėti, kad rūmai gali būti atakuojami iš oro.
Prabėgo savaitė po kruvinojo sekmadienio. Man ji buvo tarsi viena para. Kiek galiu, prisidedu prie Lietuvos žygio į laisvę. Vakar į Sąjūdžio būstinę nunešiau dalį egzempliorių ką tik išspausdinto mūsų plakato, kuriame – keturios sausio 13-osios aukų fotografijos. Turiu vilties, kad tas plakatas ryte pasiekė Maskvą, kur šiuo metu (dabar 12 val. 30 min.) vyksta Rusijos demokratinių jėgų mitingas.
Tą plakatą su Dalia platinom prie AT. Žmonės labai juo domėjosi. Dalį palikome prie nesuskaičiuojamos daugybės karikatūrų, vaikiškų piešinių. Pagrindinis herojus – kruvinasis Gorbis. Jis visur – ant tvorų, gelžbetonio luitų, visur, kur tik galima rašyti ir piešti. Kur galima ir negalima. Mes daliname plakatus, o Gintaras dirba Parlamente, dalyvauja spaudos konferencijoje. Į klausimus atsakinėja Landsbergis ir Islandijos užsienio reikalų ministras. Rūmus saugo vaikinai su medžiokliniais šautuvais. Tokius ginklus mato žurnalistai. Rūmai paversti simboline tvirtove. Matėme, kaip atvežė sunkvežimį gesintuvų, prie įėjimų papylė kelias savivartes smėlio. Aplinkui dega laužai, apsėsti žmonių iš visos Lietuvos. Plaikstosi vėliavos. Ir karikatūros, karikatūros, plakatai… Kai kurie labai pikti.
Matau, su vėliava nuo Pedagoginio instituto ateina biržiečių grupė. Pagyvenusiai moteriai padaviau mūsų plakatą, paraginau, kad grįžusi namo viešai pakabintų. Po kokios valandos ta moteris mane susirado ir nedrąsiai paprašė dar vieno: mat ji ne iš pačių Biržų, norėtų vieną plakatą pakabinti savo miestelyje… Jauna moteris prasitarė atvykusi iš Bulgarijos: daviau ir jai plakatų.
Šiandien, sausio 25 dieną, barikados dar tebestovi, dar tebebudima prie Parlamento. Apgulties padėtis išlieka.
Maskvai nepavyko išvengti pasaulinio triukšmo, piktadarybės Lietuvoje jiems per gerklę lenda. Pasipiktinęs visas pasaulis. Imtasi kai kurių konkrečių veiksmų, bet jų čia neminėsiu, jie bus užfiksuoti knygose, laikraščiuose, kurie vis dėlto išeina, kad ir mažesni, kuklesni. Gal net geriau, kad mažesni, mažiau vandens.
Ėmėmės atsargumo priemonių: išvežėme iš leidyklos vertingesnius rankraščius, knygas, kai kurios redaktorės dirba namie. Paradinės “Minties” leidyklos durys užremtos iš vidaus, vaikštome iš kiemo.
Vytauto Visocko nuotraukos, darytos 1991-ųjų ir 2010-ųjų sausio mėnesiais.
2011.01.12
