Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kovai su „Rublikonu“ pašventino riterį Roką, kuris ką tik buvo pergalingai įveikęs „Gazprom“ pulkus kovoje prie Baltijos jūros ir apgynęs Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Tačiau šiandien narsiojo riterio laukia ne mažiau nuožmus mūšis Vilniuje ir Kaune.
Dar ir dėl to, kad dauguma žmonių, ačiū Dievui, sugebėję suvokti, kam Lietuvai reikalingas SGD terminalas, artėjančiame mūšyje gali nesusigaudyti, kurią pusę palaikyti.
Nes šį sykį tamsos jėgos sutelkė beveik tokio pat dydžio kariuomenę, sudarytą iš profesionalų, samdinių ir vietos sąjungininkų, kaip ir 2012 m., kai Lietuvos energetinės nepriklausomybės pulkai buvo sutriuškinti prie Visagino aukštumų.
Kas sudaro tamsos kariuomenę?
Pripažinkime, kad bandyti aiškinti tai, kam Vilniui ir Kaunui reikia, kad „Lietuvos energija“ pastatytų kogeneracinių jėgainių ir tam panaudotų apie 250 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) lėšų, labai nuobodu. Jau dabar įsivaizduoju, kaip įkvėpti patriotizmo prisiverčiate skaityti tokį straipsnį ir pakirsti nuovargio užmiegate. Negaliu to leisti, todėl raginu pabandyti įsijausti į R. Masiulio vaidmenį ir įsivaizduoti, kad patys bandote įgyvendinti šiuos projektus.
O aš geriau papasakosiu apie tuos veikėjus, kurie jums trukdys. Supratę, kiek jų daug, suprasite ir tai, kokie interesai juos vienija ir kodėl jau greitai gali susidaryti įspūdis, kad tik jums (tai yra R. Masiuliui) šie projektai reikalingi.
Kad skaityti būtų įdomiau, pabandžiau analizę iliustruoti „Žiedų valdovo“ personažais. Taigi, jūs (tai yra R. Masiulis) esate Aragornas ir stengiatės apginti Frodą, kuris nori išvaduoti pasaulį nuo blogio (knygoje – sunaikindamas žiedą, o mūsų atveju – įgyvendindamas energetikos projektus). Na, ir ką jūs sutiksite savo kelyje?
Beje, ir vėl pateiksiu sutrumpintą straipsnio versiją, o ilgąjį variantą bus galima palikti vasaros skaitiniams, jei kova įgaus pagreitį.
Ištikimasis tamsos valdovo tarnas (tas ant slibino)
Taigi, įprastinis priešas, jau seniai Lietuvoje ginantis tamsos valdovo planus, yra tas pats „Gazprom“, kuriam sparnai apkarpyti, tačiau kuris vis tiek už savo šeimininką kaunasi, nes tiesiog jo bijo ir už tai moka. Beje, jau prieš penketą metų rašėme, kad Vilniuje ir Kaune perėjimas prie biokuro stringa dėl daugybės priežasčių, tačiau viena svarbiausių yra ta, kad tai labai sumažins dujų sunaudojimą ir kris „Gazprom“ bei jo tarpininkų pajamos (tarpininkų atskirai taupymo sumetimais nevaizduosime, tarkim, kad jie bus žvėrelis, ant kurio pečių savo įtaką didina „Gazprom“).
Taigi, raitelio ant slibino pagrindinis noras – kad kuo ilgiau būtų atidėliojamas projektų įgyvendinimas ir kad Vilnius bei Kaunas sudegintų bent kiek daugiau dujų.
Naujasis tamsos valdovo augintinis (tas baisus plačiaveidis)
Tyliai besidarbuojantis, tačiau labai nuožmus ir galingas karys – „Rosatom“. Kaip rašome šio numerio aktualijose, šiandien jis stato ar ketina statyti atominių elektrinių ne tik Rusijoje, Kinijoje, Baltarusijoje ar Kazachstane, bet ir Suomijoje bei Vengrijoje. Šį karį Lietuvoje pamatyti nėra lengva. Mūsų redakcija turi duomenų apie aktyvią jo veiklą, kas jį konsultuoja ir kas derina veiksmus. Jis siekia vienintelio tikslo – trukdyti visų elektros gamybos projektų įgyvendinimą, nes dėl to bus sunkiau šeimininkui sukurti atominę elektros imperiją nuo Maskvos iki Berlyno.
Todėl Vilniaus ir Kauno kogeneracinės elektrinės, kurios gamins ne tik šilumą, bet, gavusios ES paramą, konkurencingomis rinkos kainomis gamins ir elektrą, yra priešas, kurį būtina sunaikinti.
Tamsos kelių tiesėjas (Sarumanas, tas blogasis burtininkas)
Koncerno ant slibino „Gazprom“ daugelis bijojo, nes jis galingas ir nuožmus, jo tarpininkai – vikrūs ir gudrūs, o „Inter RAO“ atėjo su taika ir pinigais, kad užvaldytų protus. Papirkti, prijaukinti ir suminkštinti lietuvių smegenis, kad jie išskystų, parsiduotų ir paklustų visagaliam elektros tiekėjui. Tokią minkštosios galios strategiją šis tamsos valdovo pakalikas pasirinko, nes jam reikia įsitvirtinti ne tik Lietuvoje. Su ja jis jau nukeliavo į Skandinaviją, Lenkiją ir ruošėsi įsitvirtinti net Vokietijoje.
„Rosatom“ atominių elektrinių pastatyti Vokietijoje kol kas negali, nes vokiečiai jas uždaro, o „Inter RAO“ tiekti elektrą, pagamintą naudojant „Gazprom“ dujas ar „Rosatom“ atominėse elektrinėse, gali. Todėl būtent šis koncernas, naudodamas minkštąją galią ir įtaką, ne tik padeda „Rosatom“ blokuoti didelius elektros gamybos projektus, bet ir daro įtaką rinkai, kad elektra būtų gaminama taip, kad Lietuva ilgam virstų brangios elektros energijos valstybe, kurioje nebebus resursų ką nors pakeisti, todėl ji išliks priklausoma nuo elektros importo.
Belieka gėrėtis, kiek daug žinomų žmonių, pradedant žurnalistais ir baigiant verslininkais, šis koncernas įtraukė į savo įtakos lauką ir naudoja kurdamas tamsos valdovui naudingą sistemą. Vilniaus ir Kauno projektai šiam tikslui trukdytų, nes didintų vietos bazinę gamybą, tai stiprintų „Lietuvos energijos“ galimybes daryti įtaką rinkai ir atsispirti importuotojų primetamam scenarijui.
Galingieji sąjungininkai
Šiaip dauguma jų nėra tokie baisūs, tačiau iš esmės, jei bandysi iš jų atimti bent dalelę pelno, gal ir gali ranką nukąsti. Taigi, kalbame visų pirma apie rubikoninio tipo verslą, kuriam svarbiausi jo interesai, o šį sykį jie sutampa su tamsos valdovo interesais. Nes tikriausiai visi supranta, kad jei „Lietuvos energija“ pastatys šilumą ir elektrą gaminančių įrenginių, kurie kaip kurą naudos biokurą ir šiukšles, tai nukentės ne tik „Gazprom“, „Rosatom“ ir „Inter RAO“ bei daugybė jų draugų, bet ir tos lietuviško kapitalo verslo grupės, kurios nori pačios statyti tokius įrenginius Vilniuje bei Kaune ir iš jų gauti didesnį pelną.
Nes jei įrenginius, naudodama ES paramą, pastatys „Lietuvos energija“, tai nebeleis ateityje keliems stambiesiems verslininkams sukoncentruoti didesnės dalies rinkos savo rankose ir primesti sau naudingos kainos.
O tai, atsižvelgiant į tai, kaip veikė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Konkurencijos taryba ir teismai, kai būdavo sprendžiami su šiuo sektoriumi susiję klausimai, neįgyvendinus valstybės kontroliuojamų projektų, praktiškai neišvengiama. Todėl galingų vietos kovotojų – nuo verslo plikbajorių iki kunigaikštukų – bus daug. Tai ir ketinantieji vykdyti savo projektus ateityje, kai kas nors sieks sukoncentruoti rinką, ir pelningai juos parduoti. Ir tie, kurie jau pastatė ir supranta, kad, įgyvendinus „Lietuvos energijos“ projektus, šilumos kainos ir jų projektų pelningumas kris. Ir tie, kurie jau įtraukti į tamsos valdovui naudingo elektros kelio tiesimą, ir kurie sudalyvaus dėl bendro reikalo ir t. t.
Taigi, „Lietuvos energijos“ projektai, kurie dėl gautos ES paramos garantuos stabilią ir žemą šilumos bei gaminamos elektros kainą, daugeliui įsisvajojusiųjų apie žarstomus auksinius yra tikras blogis, todėl didelė dalis aukso gerbėjų žengs su visa tamsos valdovo kariuomene.
Puolimo masiškumui būtina pilkoji masė
Dabar ramiai pagalvokime, kiek Lietuvoje darbuotojų, konsultantų, samdinių, sąjungininkų ir šiaip pakalikų, nupirktų politikų, viešųjų ryšių ekspertų, užvaldytų žiniasklaidos priemonių turi mūsų išvardyti veikėjai? Tikrai daug. Ir tikėtina, kad visi jie kalbės taip, kaip reikia, nes masių karius visada įkvepia tai, kad jų labai daug. Matydami, kiek daug tų, kurie dėl įvairių priežasčių yra nusiteikę prieš šiuos projektus, jie nuramins savo sąžinę, nes juk negali būti, kad visi dirbtų tamsos valdovui.
Taigi, jie ramiai įbes savo durtuvą į Lietuvos energetikos projektą. Bus ekonomistų, kurie, kaip jiems įprasta, badys tokius projektus klausdami, kur sąnaudų ir naudos analizė, kam apskritai investuoti valstybei, gal geriau palikti energetika besirūpinančiam verslui, kam tai „Lietuvos energijai“, kurios pelnas arba skiriamas energetikos sektoriaus plėtrai, arba atitenka į Lietuvos biudžetą, apskritai reikalingas pelnas. TV eteryje dominuos žurnalistai, kurie nuolankiai jų klausysis.
Būtent tokiems veikėjams bus leidžiama visuomenei ant ausų kabinti makaronus. O ką jau kalbėti apie politikus, kurie, būdami susiję su minėtomis struktūromis ar pigaus populizmo skatinami, taip pat rinksis tamsos valdovo pusę.
Įvardyti visų šių veikėjų gaunamą naudą nėra lengva, tačiau juos jungia vienas svarbus veiksnys. Kuo valstybė skaidresnė ir kuo joje mažiau nukrypimo nuo jai naudingo funkcionavimo, tuo mažiau finansų turi tamsioji pusė. Todėl su ją besitrinantiems veikėjams reikia galvoti, kaip kitaip, ne tik pataikaujant tamsos sistemoms, kopti karjeros laiptais ar šiaip didinti savo gerovę. Tuo labiau kad jei tamsos galia nusilps, daugelis jos sąjungininkų gali prarasti dabar užimamas pozicijas.
Mielieji pakeleiviai (Golumas)
Tikriausiai prisimenate, kad hobitui ir jo draugeliui kelią rodė toks tipas vardu Golumas. Jis vos nenudaigojo kovotojo su blogiu, kai nuvedė į svečius pas milžinišką nuodingą vorą. Todėl jei jau įsijautėte į R. Masiulio vaidmenį, pabandykite įsivaizduoti, kad prieš šią iš esmės nematomą, bet nuožmią ir galingą kariuomenę turėsite žengti būdami ministrų koalicijoje, kurioje yra bent keli golumai, kurie jau statant SGD terminalą stengėsi jus palydėti pas nuodingus vorus.
O ką jau kalbėti apie tai, kad nebūtinai ir ministerijoje vien šventieji dirba, todėl kartais būtų išmintinga įsitaisyti kepurę su veidrodėliais, kad matytumėte, kas vyksta už nugaros. Nes pražiopsosite, o žiūrėk, kas nors kokį raštą jau ir pasirašė ar atvirkščiai – nespėjo pasirašyti.
Reziumė – miegokite ramiai, bet budriai
Na, kas nori būti Lietuvos energetikos ministru, kuris pastatys Vilniaus ir Kauno kogeneracines elektrines? Nes neabejoju, kad būti, bet nepastatyti šiandien būtų labai pelningas ir perspektyvus reikalas. Statančiojo tikriausiai laukia įvairių formų gudrus puolimas, Seime įsitvirtinusių golumų komisijos, kurias prišauks keistai dirbanti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri kažkodėl labai gina valstybę nuo jai priklausančių įmonių, kažkodėl labai vertinami ekonomistai, kurie nuosekliai gina Lietuvą nuo energetinės nepriklausomybės, ir žurnalistai, kurie daro tą patį, tik klusniai suglaudę ausytes.
Todėl tamsos valdovo akyse, kai jis matys, kaip gražiai susirikiuoja jo pusiau importinė, bet labiau iš vietinių sąjungininkų ir pilkosios masės sudaryta kariuomenė, tikriausiai pirmą sykį ištrykš ašara. Juk pastaruoju metu jam taip nesiseka ir tik Lietuvoje visi jo intencijas taip remia.
Žinoma, kaip visada man nepavyko parašyti trumpai vadinamąjį sutrumpintą straipsnį. Gal iš tiesų metas pradėti rašyti knygas, pavyzdžiui, „Elektros valdovą“, „Skaitiklio nešėją“ arba „Auksinį elektriko kambarį“… Bet tai – ateities klausimas, o dabar svarbiausia – Tėvynė ir kad Jūs, gerbiamieji Skaitytojai, įsijautę į Aragorno ar Frodo vaidmenis ir prisižiūrėję baisių paveiksliukų, ramiai užmigtumėte. Miegokite ramiai, bet budriai, nes mažieji Frodo draugai hobitai iš mūsų žurnalo budi. Jei ką – kviesime į pagalbą.
XXX
Citatos, citatos, citatos
VERTINGIAUSI SĄJUNGININKAI TIE, KURIE KNISA PROTĄ
Išvardyti visų sąjungininkų, kuriuos gali pasitelkti tamsos valdovas, siekdamas užvaldyti Lietuvos energetiką ir visuomenę, rūšių yra neįmanoma. Galbūt verta paminėti tik pramonininkų struktūras ir ekonomistus, kurių veikla turi įtakos visuomenei, nes ji įtikinama, kad būtent tokių sprendimų ir reikia. Ir kad jie ne atitinka tamsos valdovo interesus, o yra vienintelis Lietuvai naudingas kelias.
Šešėlyje esančios „Gazprom“, „Rosatom“ ir „Inter RAO“ negali pačios skelbti viešų pareiškimų. Net turėdamos šimtus milijonų įtakai Lietuvos politikai daryti (nes bent šiais laikais kiekvienais metais iš Lietuvos uždirbami keli milijardai), jos turi ieškoti sąjungininkų, kurie kautųsi pirmosiose gretose. Čia prisiminkime, kas kūrė pramonininkų organizaciją ir kokiame kontekste tai vyko. Juk šiame procese lemiamą įtaką turėjo žmogus, kurio koncerno gyvybė 100 proc. priklausė nuo vienintelio dujų tiekėjo „Gazprom“.
Tai tikriausiai gali paaiškinti, kodėl ši didelę dalį Lietuvos verslo susiurbusi organizacija dažnai veikdavo kaip aktyvūs Rusijos interesų Lietuvos energetikos sektoriuje lobistai.
Tačiau sureikšminti vieną struktūrą, nors ir labai galingą bei vienijančią didžiulį skaičių bendrovių, būtų neteisinga. Juk ji nėra vienintelė. Prisiminkime kad ir sisteminę „Gazprom“ suvirintojo Viktoro Uspaskicho politinę veiklą. Visi jo sąjungininkai dažniausiai prieš rinkimus būna aptekę pinigais, todėl vienaip ar kitaip išlaiko labai tvirtas pozicijas. Įtakos darymas Lietuvos energetikai visada buvo ir yra šio politiko bei jo lipdomų struktūrų taikinyje.
O tarpininkai, tokie kaip „Dujotekana“ ar „INTER RAO Lietuva“, turėjo ir tebeturi milžinišką sąjungininkų tinklą ir aktyviai jį plečia tiek versle, tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje.
Tad ar tokiu atveju galima stebėtis, kad komercinių žiniasklaidos priemonių ir tam tikrų nacionalinio transliuotojo veikėjų durys plačiausiai atsiveria tiems, kurie stengiasi Lietuvos energetikos politiką pakreipti tokia linkme, kad tai būtų naudinga Rusijai? Kaip pasityčiojimas atrodo, kai toje pačioje laidoje piktinamasi Rusijos agresija Ukrainoje ir tuo pat metu suteikiamas eteris ekonomistui, nuosekliai veikiančiam prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir skleidžiančiam visuomenėje abejones nacionalinius interesus atitinkančiais sprendimais. Tokie ekonomistai puikiai suvokia konjunktūrą ir akivaizdžiai mato, kas užsako muziką.
Juk Lietuvoje yra tūkstančiai ekonomistų, tačiau komercinių televizijų ir nacionalinio transliuotojo eteryje dažniausiai dominuoja būtent „nepriklausomi“ ekonomistai, skleidžiantys abejones nacionaliniais projektais.
Tad ir kvailys suprastų, kad tie, kam naudinga būtent tokia informacija ar, tiksliau, dezinformacija, yra labai galingi, todėl, nuosekliai dirbdamas „nepriklausomu“ ekonomistu ir nuolat trolindamas Lietuvos energetikos politiką, gali gauti ir eterį, ir tam tikrų struktūrų užnugarį, ir tikėtis tapti įtakingu pareigūnu, Seimo nariu, ministru, o pramoninėms, tarpininkų bei viktorininkų pajėgoms užėmus Seimą – net premjeru. Ratas užsidaro ir visi, dalyvaujantys šiame procese, suinteresuoti, kad jis būtų nematomas. Kad žmonės matytų tik ekonomistą, kuris skleidžia abejones, ir nematytų visos tos galybės, kuri jam išvalo kelią, todėl jo klausytų ir juo tikėtų.
Siekiant suklaidinti visuomenę, daryti įtaką jos nuomonei ir veikiant prie nacionalinius interesus atitinkančius projektus, prigalvojama įvairių argumentų. Apie tai, kodėl jie melaginti ar bent jau klaidinantys, rašysime ateityje. O šiame straipsnyje pasistengėme pademonstruoti, kiek daug yra veikėjų, vienaip ar kitaip suinteresuotų koreguoti Lietuvos energetikos politiką ir veikti prieš nacionalinius interesus atitinkančius projektus.
Ir nors dalis šių jėgų veikia tik siekdamos patenkinti savo interesus, bendras jų veiklos rezultatas gali būti tas, kad Lietuva išliks prisišvartavusi prie Rusijos elektros energijos tiekimo tinklo. Taip tos struktūros, kurios šiandien uždarbiauja tenkindamos Rusijos interesus, išsaugos savo įtaką, o Lietuvai tapti skandinaviško tipo skaidriai funkcionuojančia valstybe bus sunkiau.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalo “Valstybė” redaktorius Eduardas Eigirdas, šio straipsnio autorius.
Informacijos šaltinis – www.valstybe.eu
2015.03.02; 07:59
