Spaudos radijo ir televizijos spaudos rėmimo fondas (toliau SRTRF) viešosios informacijos rengėjams šią savaitę išdalijo beveik 6,2 mln. litų. Šiais metais fondui iš valstybės buvo pervesta ženkliai daugiau pinigų ir, beje, ženkliai mažiau buvo pateikta paraiškų. Tikriausiai nemaža dalis neteikė paraiškos, nes žinojo, kad „liūto dalis“ paskirstoma daugiausia „saviškiams“.
Kai kurie skaičiai: žurnalui „Kultūros barai“ – 250 tūkst. litų, mėnraščiui „Metai“ – 200 tūkst. litų, savaitraščiui „Literatūra ir menas“ – 200 tūkst. litų, „Naujasis židinys – Aidai“ – 110 tūkst. „Pilietinės minties institutui leidžiančiam savaitraštį „Atgimimas“ 100 tūkst., savaitraščiui – „7 meno dienos“ -112 tūkst. litų, „Nemunas“ (122 tūkst. litų), „Šiaurės Atėnai“ – 100 tūkst. litų. Bernardinai.lt – 180 tūkst. litų.
Skelbiant finansavimo paskirstymą SRTRF internetiniame puslapyje rašoma: „Tiek nepriklausomi ekspertai, tiek Fondo tarybos nariai projektus vertino atsižvelgdami į pateikto projekto svarbą nacionalinei ir/ar regioninei kultūrai, švietimui, į jo visuomeninę reikšmę, skatinant kultūrines iniciatyvas, ugdant moralines ir socialines vertybes, integruojant visuomenę į kultūros ir švietimo procesus. Atsižvelgta į profesinį projektų parengimą, autorių atranką, temų aktualumą, išliekamąją projekto vertę ir sklaidos galimybes. Vertintas projekto kūrybiškumas, originalumas, pajėgumas skatinti kultūrinę saviraišką, demokratinę savimonę, kūrybines diskusijas.“ O kur tos diskusijos vyksta? Tarp savęs? Savose sultyse? Kur rezultatai, nauda plačiajai visuomenei?
Kokie tiražai tos kultūrinės žiniasklaidos su misija? Ir net nemaža dalis iš jų tiesiog atsiduria šiukšlių konteineriuose. Už savo pinigus jų neleistų, o kai už valstybės pinigus – tai nereikia galvoti nei apie reikalingumą, nei naudą plačiajai visuomenei. Patys sau įdomus. O kodėl nebūti patiems sau įdomiems pasidalinant dideles pinigų sumas? Juk geriau kamerinėje aplinkoje juos išleisti.
O kas juos skirsto? Beje, kai kurie gavę pinigus net patys dirba SRTRF arba yra artimai susiję vienokiais ar kitokiais artimais ryšiais su fondu. Viešojoje erdvėje jau seniai vyksta diskusijos, kad SRTRF „nekvepia nei skaidrumu, nei pliuralizmu“. Juk šiame fonde priimta kaip norma, kai dalininkai padalija pinigus sau. Kai kurių leidinių tiražai tesiekia tik 100 egzempliorių. Bet jie turi kažkokia išliekamąją vertę? O kas to nemato tikriausiai yra akli ir meno nesupranta? Tikrai?
Egzistuoja didelė perskyra tarp „elitinės kultūros“ ir „bandos“. Viena dalis žiniasklaidos krypsta į bulvarumą, priklausymą vien nuo akcininkų, verslo interesų, masinio skonio, tuo tarpu kita – save įvardinanti kaip turinti kultūrinę misiją, neretai verda tik savo sultyse. Deklaruoja, kad atlieka misiją, bet veiksmas vyksta tik savame kieme, net nematant reikalo į tas misijas išsiruošti. O kam? Čia ir yra didžiausia bėda – kultūrinis elitizmas ir sektantizmas. O kas kultūros lygį, visuomenės kritinį mąstymą kels tų žmonių, kurie sudaro 99 proc. Lietuvos gyventojų?
Nuotraukoje: straipsnio autorius Juozas Dapšauskas.
Laikraštis “XXI amžius”
2012.03.08
