Kyla ne tik planetos oro temperatūra


Print

Prabėgę 2015-ieji – antrieji Vakarų pasaulio pralaimėjimų metai. Europos Sąjungos klaidų, neryžtingumo, nesugebėjimo susitarti metai. Putino Rusijos didėjančio agresyvumo, sudėtingo, Vakarų pražiopsoto žlugusios imperijos gaivinimo metai.

Jeigu tiesa, kad „Islamo valstybės“ sukūrimas, terorizmas, Vladimiro Putino bombos Sirijoje, šimtų tūkstančių pabėgėlių antplūdis į Europą yra Kremliuje sukurto plano fragmentai, tai jo autorius vertas blogio genijaus vardo.

Kažkieno sukurtai „Islamo valstybei“ kažkas moka didžiulius pinigus, kad Lietuvą ji įvardintų kaip savo priešą, kažkas dar didesnius pinigus moka, kad jos teroristinai  išpuoliai būtų koncentruojami Europoje, kažkas pačius didžiausius pinigus jiems moka už tai, „kad tie išpuoliai vyktų reikiamu metu reikiamoje vietoje“. Kas tas kažkas? Kam tai naudinga?

Žurnalas „Valstybė“ gruodžio mėnesio numeryje tam kažkas skiria daug dėmesio. „Islamo valstybė“ – ne Sirijos fanatikų, o profesionalų kūrinys“ – didelis Povilo Juodelio straipsnis, turintis pažintinę reikšmę. “Islamo valstybės“ iškilimas ir karas su šia organizacija labiausiai atitinka Rusijos interesus“, – reziumuoja autorius. „Matyt, kažkas labai galingas nusprendė, kad ši organizacija gali tapti profesionaliausia teroro mašina, galinčia atlikti tam kažkam naudingus uždavinius, didelei daliai „Islamo valstybės“ to net nesuvokiant“.

Kažkas labai galingas, kažkam labai naudinga… Nei minėto straipsnio autorius, nei žurnalas „Valstybė“ tiesmukiškai pirštu nerodo į Kremlių, bet iš esmės skaitytojui kitokios išvados padaryti neleidžia. Kaip neleidžia suabejoti nei Angelos Merkel, nei Vakarų apskritai išmintimi.

Jeigu kritikuoji Europos Sąjungos įtakingiausius politinius protus – talkini Putinui. Tačiau jeigu pastarasis, būdamas neteisus, grobuoniškas, negailestingas, sugebėjo taip užmigdyti ir pagaliau apmauti Vakarus, tai argi jie verti tik pagyrimo, kaip „Valstybės“ išliaupsintoji Angela Merkel?!

Mes teisūs, teisingi, bet nesugebame neutralizuoti Kremliaus melo, juo tikime arba esame jam abejingi, pavyzdžiui, pietinės Europos valstybės, kurioms Putinas tiesiogiai nėra pavojingas, skirtingai nei Rytų Europai.    

Toks Vakarų, ypač Europos Sąjungos, atsipalaidavimas žlugus Sovietų Sąjungai kritikuotinas, nedovanotinas. Įvairūs perkrovimai, kariuomenių, ginkluočių mažinimai vyko tuo metu, kai Rusija kūrė sudėtingiausius, klastingiausius, agresyviausius planus snūduriuojantiems Vakarams primesti savo valią – susigrąžinti prarastą įtaką ir net kai kurias teritorijas.

Neabejotinos ir patikimiausios mūsų gynėjos JAV klaidos Afganistane, Irake, Ukrainoje, Sirijoje. Ar galima apie tai kalbėti neatsiduriant prorusiškoje stovykloje? Galima, nes sąmoningas klaidų nutylėjimas – taip pat yra melas.

Tačiau nesinori tikėti, kad Putino Rusija buvo ir tebėra tokia velniškai protinga, velniškai klastinga, kad sugebėjo numatyti tiek daug ėjimų į priekį. Buvo čia, be abejo, ir atsitiktinumų, pasinaudojimo Vakarų, ypač Amerikos, naivumu. Padėjo Kremliui ne tik milžiniškas dezinformacijos srautas, palaikomas milijardais dolerių ir eurų, kuriam iki šiol nesugebame pasipriešinti, ne tik Vakarų politikų neįgalumas su Rusija žaisti partiją bent kaip lygus su lygiu, bet ir … globalistai, kosmopolitai, liberalai. Netikėtas posūkis?

Žurnalas „IQ“, gruodžio numeryje paskelbęs daug vertingos Rusiją demaskuojančios informacijos (Ignas Krasauskas „Kalba Maskva“, Tomas Janeliūnas „Vangus atsakas“, Lina Navickaitė „Pravda“, Ovidijus Lukošius „Ne verslo planas“, Simas Čelutka „Auksinis Kremliaus ruporas“, Ignas Krasauskas „Ar redakcijos turi karių?“, Ignas Krasauskas „Mes norime tikėti“, Viktorija Vitkauskaitė „Politika su priedainiu“, Tomas Janeliūnas „Saugumo revizija“, „Dar vienas Europos galvos skausmas“, „Žaidimas baime“ ir kt.), paskutiniame čia paminėtame straipsnyje – „Žaidimas baime“ – tarsi apibendrina: kur pasaulis atsidūrė, kur einama, ką reikėtų daryti…

„Tai, ką palaiko „The Economist“, t.y. atviras rinkas, atviras sienas, globalizaciją ir laisvą žmonių judėjimą, populistai paprastai niekina… Vienas sprendimų – semtis jėgų iš liberalių idealų. Naujosios technologijos, klestėjimas ir komercija žmonių nesaugumo jausmą nuslopins lengviau nei ksenofobija. Kartėlį galima įveikti ekonominiu augimu, o ne statant sienas. Islamistų terorizmą įmanoma nugalėti pakvietus musulmonus padėti, o ne laikant juos priešais“.

Teisingi faktai, bet labai abejotinos išvados, kurias niekina ne tik populistai, bet ir kai kurie filosofai. Sėmimasis jėgos iš liberalių idealų ir atvedė prie pasaulinės ekonominės, geopolitinės krizės. Mums peršama: ekonominis augimas, o ne sienos. Daugiau, daugiau gaminkite, daugiau daugiau vartokite – ir būsite išgelbėti, būsite laimingi!

Kur nulėksime be saiko vartodami? Mūsų Žemelė jau ir taip ne juokais supykusi ant Homo sapiens, labiausiai nevalyvo padaro planetoje. Teršiam ją kaip paskutiniai bomžos. Vardan klestėjimo ir komercijos. Akivaizdžiai matome, kaip subjaurojome šventes, pavertę jas pelninga preke. Apie tai jau kalba ne tik filosofai, bet ir Bažnyčia, popiežius Pranciškus, pasmerkęs turtuolius, korupciją. Apie tai žurnale „IQ“ rašo Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Kolumbijos universiteto profesorius ir Roosevelto instituto vyriausiasis ekonomistas Josephas E. Stiglitzas straipsnyje „Kai nelygybė žudo“.

„JAV visuomenės susiskaldymas aštrėja: ne tik tarp baltaodžių ir afroamerikiečių, bet ir tarp 1 proc. turtuolių ir likusių gyventojų, taip pat tarp aukštesnio ir žemesnio išsilavinimo piliečių, nepriklausomai nuo rasės. Dabar šią atskirtį jau galima pamatuoti ne tik atlyginimais, bet ir ankstyvomis mirtimis. Mažėjant pajamoms, anksčiau miršta ir baltaodžiai amerikiečiai“, – rašo Stiglitzas.

Net Amerikoje skurdo, rasinės neapykantos ne mažėja, o daugėja. „Didžiausia pasaulyje vidurinės klasės visuomenė greitai gali tapti pirmąja buvusiąja vidurinės klasės visuomene“, – teigia Nobelio premijos laureatas.

O pas mus tos vidurinės klasės beveik visai nėra – tik turtuoliai ir vargšai. Pastarieji gali tikėtis lėkštės sriubos, ne daugiau.

Taigi, nieko gero iš atvirų sienų, globalizacijos ir laisvo žmonių judėjimo. Daugiau skurdo, neapykantos, nesaugumo,  pasireiškiančių terorizmu, karais… Europos tautos pradeda suprasti, kad liberalios idėjos, globalizacija  jas ne tik skurdina, bet tiesiog naikina, paverčia mažumomis, ypač mažąsias. Trečdalis lietuvių vergauja svetur, o likusieji baigia išmirti. Vienintelė „viltis“ – jaunų, vislių pabėgėlių srautai.  

2015-aisiais globalistų, abejotinų „vakarietiškų vertybių“ sukeltas chaosas Europoje nieko gero nežada ir 2016-aisiais. Jie bus sunkesni už praėjusiuosius. Šimtai tūkstančių pabėgėlių dar neturi namų, gyvena palapinėse. Jie brangiai kainuoja, jų vis daugėja.

Kitas galvos skausmas – Putino Rusija. Ji, be abejo, žlugs. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ji žlugo neįtikėtinai ramiai, nuolankiai. O kaip bus dabar? Kada tai atsitiks? Niekas nesitiki, kad jau kitąmet. 2016-aisiais ji bus dar agresyvesnė, nes tik agresyvumu bus galima pridengti vis didėjantį tautos skurdą. Rusai irgi kada nors praregės, kaip praregi Europos Sąjungos tautos, kurias globalistai bando išnaikinti sąlyginai taikiomis priemonėmis – pabėgėlių srautais.

Gal ir mūsų tautos likučiai sugebės be gailesčio įvardyti, demaskuoti globalistų, kosmopolitų klastas, nuplėšti nuo jų pasaulio išminčių kaukes. Pilkit purvą ant padorių žmonių, meluokit, išsisukinėkit – tautos, ne jūsų, žodis bus lemiamas. Taip užbaigti šį rašinį mane „įkvėpė“ tulžingas Nerijaus Šepečio straipsnis portale Delfi.lt: „Nuplėšti dangalus nuo nacionalkomunistinių melų“.

Kyla ne tik planetos oro temperatūra. Jie išsigandę, jie spjaudosi. 2016-aisiais bus karšta.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.12.29; 15:16


Prisijunkite prie diskusijos