Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.
Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“.
Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas.
Rusijos laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ 2005 08 06 išspausdino 1953 m. gegužės 8 d. rašytą L. Berijos slaptą raštą apie padėtį to meto Lietuvoje. Šis dokumentas įdomus tuo, kad jame be jokių akių dūmimo parodyta tikroji mūsų krašto padėtis, žinoma, vertinant ją iš to meto Rusijos saugumo šefo pozicijų. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, rašte minimi L. Berijos siūlymai „sulietuvinti“ Lietuvos valdžią neturėjo nieko bendra su okupacijos nutraukimu.
XXX
1953 m. gegužės 8 d.
Lavrentija Berija TSKP CK prezidiumui
Visiškai slaptai
TSRS Vidaus reikalų ministerijos patikrinimo metu nustatyta, kad Lietuvos TSR vykdoma kova su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo šnipinėjimo teroristinėmis gaujomis yra nepatenkinama.
Keletą metų Lietuvos TSR saugumo organai kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis vykdė daugiausia čekistinių karinių operacijų, gaudynių gyvenamosiose vietovėse ir masinių taikių gyventojų kratų būdu.
Čekistinėms karinėms operacijoms buvo pritraukta MGB (Ministerstvo gosudarstvennoj bezopasnosti – Valstybės saugumo ministerija) kariuomenė iki 18 tūkst. žmonių ir pastovios tarnybos pagrindu veikiantys vadinamieji liaudies gynėjai iki 10 tūkst. žmonių. MGB karinės dalys ir liaudies gynėjų būriai buvo išdėstyti garnizonuose visuose Lietuvos miestuose ir kitose gyvenamosiose vietovėse. Šiuo metu tokie garnizonai yra 224 gyvenamosiose vietovėse, neskaitant Pabaltijo karinės apygardos karinių dalių garnizonų.
1944–1952 m. Lietuvos TSR buvo areštuota, nužudyta ir ištremta daugiau kaip 270 tūkst. žmonių, iš jų: areštuoti, apkaltinus priklausymu antitarybiniam nacionalistiniam pogrindžiui – 63011 žmonių, nužudyti kaip šio pogrindžio šnipinėjimo ir teroristinių gaujų dalyviai – 20005 žmonės; ištremti už Lietuvos TSR ribų kaip buožės, gaujų slapstytojai ir bendrininkai – 126037 žmonės; prokuratūros ir milicijos areštuoti – 67326 žmonės. Tokiu būdu bendras šiuo laikotarpiu represuotų Lietuvos piliečių skaičius sudaro 10 proc. šalies gyventojų.
Nežiūrint tokių reikšmingų represijų, padėtis Lietuvoje lieka įtempta, nacionalistinis pogrindis vis dar veikia ir vykdo aktyvų antitarybinį darbą. Tai paaiškinama ir tuo, kad masinių operacijų metu buvo areštuota ir ištremta iš Lietuvos TSR ribų daug piliečių su nereikšmingais kaltinimais, o nemažai ir iš viso be jokio pagrindo.
Tokia padėtis negalėjo nesukelti plačiųjų respublikos gyventojų sluoksnių nepasitenkinimo, kuris nacionalistinių elementų buvo išnaudotas priešiškais tikslais. Nepatenkinti elementai išeidavo į pogrindį ir būdavo įtraukiami į karines diversines teroristines gaujas.
Nuo 1944 iki 1953 m. nacionalistinio pogrindžio gaujos nužudė 12910 partinio tarybinio aktyvo žmonių ir lojalių tarybų valdžiai darbo žmonių.
Nenutrūkstamas antitarybinių elementų aktyvumas Lietuvos TSR paaiškinamas dar ir tuo, kad agentūrinė operatyvinė Lietuvos TSR valstybės saugumo organų veikla išaiškinant nacionalistinį pogrindį buvo organizuota nepaprastai blogai. Tuo metu, kai būdavo areštuojamos žemiausios grandys ir eiliniai antitarybinių organizacijų dalyviai, nacionalistinio pogrindžio vadovaujantys centrai likdavo neišaiškinti, o jų vadeivos iki šiol nebaudžiami tęsia savo ardomąjį darbą vadovaujami užsienio emigrantų centrų ir užsienio žvalgybų.
Lietuvos nacionalistinis pogrindis buvo įkurtas vokiečių, o sutriuškinus fašistinę Vokietiją, vadovavimą šiam pogrindžiui perėmė amerikiečių ir anglų žvalgyba. Nacionalistiniam pogrindžiui nuo 1949 m. vadovauja vadinamoji „Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos taryba“, kuriai vadovauja buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kapitonas Žemaitis (suimtas 1953 05 30, sušaudytas 1954 11 26 Maskvoje – A. L.).
Kartu su teroristine ir diversine veikla nacionalistinis pogrindis visuomenėje veda plačią antitarybinę propagandą, platindamas laikraščius, brošiūras ir lapelius, spausdinamus nelegaliose spaustuvėse, rotatoriais ir rašomosiomis mašinėlėmis po keletą tūkstančių egzempliorių. Nelegalus laikraštis „Laisvės žodis“ leidžiamas kas mėnesį; šiais metais jau išleisti keturi šio laikraščio numeriai, kuriuose nušviečiamos Lietuvos vidaus problemos, talpinama informacija iš antitarybinių „Amerikos balso“ ir BBC radijo stočių, kviečianti aktyvinti kovą su tarybų valdžia, turint tikslą atplėšti Lietuvą nuo Tarybų Sąjungos.
Nacionalistinio pobūdžio organizacijos tiek suįžūlėjo, kad siekdamos aprūpinti savo gaujų dalyvius maistu, drabužiais ir pinigais, uždeda „mokesčius“ ne tik piliečiams, bet ir kolūkiams, taip pat plėšia kooperatyvų, tarybinių ūkių ir kolūkių parduotuves ir sandėlius. Beje, asmenims, palankiai nusiteikusiems nacionalistinio pogrindžio atžvilgiu, išduodami specialūs kvitai apie iš jų paimtą maistą, drabužius ir pinigus, kuriuose nurodoma, kad juos galima bus pateikti ateityje „teisėtai“ Lietuvos vyriausybei.
Nacionalistinis pogrindis organizacine prasme yra susijęs su lietuvių emigrantų centrais Vakarų Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje ir Švedijoje. Šiuos emigrantų centrus išlaiko ir jais naudojasi amerikiečių ir anglų žvalgyba. 1949–1953 metais šios žvalgybos permetė į Lietuvą 13 emisarų, turinčių radijo aparatūrą, ginklų ir pinigų.
Tenka pažymėti, kad Lietuvos nacionalistinio pogrindžio antitarybinėje veikloje ypatingą vaidmenį vaidina vietos katalikų dvasininkija, aprėpianti 90 proc. visų Lietuvos TSR tikinčiųjų. Lietuvos katalikų dvasininkija glaudžiai susijusi su Vatikanu, o jos vadovaujantys veikėjai yra įšventinti Romos popiežiaus.
Lietuvos teritorijoje šiuo metu veikia 6 vyskupijos, sujungtos į tris vyskupijų valdybas, 675 bažnyčios, kuriose mišias aukoja 754 kunigai, taip pat kunigų seminarija, kur mokosi 75 klierikai. Katalikų dvasininkija idėjiškai įkvepia Lietuvos nacionalistinį pogrindį, aktyviai dalyvauja jo kovoje prieš tarybų valdžią ir plačiai dirba tarp Lietuvos jaunimo, stengdamasi jį išnaudoti antitarybiniams tikslams.
Nežiūrint į visa tai, Lietuvos TSR valstybės saugumo organai neturi tarp katalikų dvasininkijos agentūros. Vietoj kasdieninio kruopštaus agentūrinio darbo, taip pat priemonių kartu su Lietuvos kompartijos CK organizavimo skaldant katalikų dvasininkiją, pagrindinis Lietuvos TSR valstybės saugumo organų dėmesys buvo sutelktas į katalikų dvasininkijos represijas. 1944–1953 metais valstybės saugumo organai areštavo 1 arkivyskupą, 3 vyskupus, 3 vyskupijų valdytojus.
Be abejo, šios represijos suerzino lietuvių nacionalistinius elementus ir gyventojų buvo priimtos kaip „rusų okupantų vykdomas lietuvių tautos persekiojimas už religiją“.
Kaip paaiškinti tokius rimtus Lietuvos TSR MGB darbo trūkumus? Tai iš esmės galima paaiškinti tuo, kad centriniame Lietuvos TSR MGB aparate, taip pat apskričių ir rajonų centrų organuose beveik nėra lietuvių darbuotojų.
Jau nekalbant apie tai, kad valstybės saugumo ministras yra rusas drg. Kondakov, nepažįstantis vietos sąlygų, nemokantis lietuvių kalbos ir, be to, nesusitvarkantis su jam patikėtomis pareigomis, centriniame Lietuvos TSR MGB aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų yra tik 86 lietuviai, o iš 17 skyrių viršininkų – tik vienas lietuvis; iš 80 viršininkų pavaduotojų ir poskyrių viršininkų – tik 6 lietuviai. Pažvelgus į rajonų ir apskričių organus, padėtis su lietuvių kadrais dar blogesnė. Iš 87 MGB rajonų viršininkų lietuvių tėra tik 9, iš tokio pat skaičiaus rajonų milicijos vadovų tik 12 yra lietuviai, Kauno srities MGB valdyboje iš 428 darbuotojų – tik 88 lietuviai.
Tokiu būdu patys lietuviai beveik nepritraukiami į kovą su nacionalistiniu pogrindžiu, o rusų darbuotojai, nemokėdami lietuviškai, negali užmegzti būtinų ryšių su žmonėmis, praranda galimybę asmeniškai verbuoti agentūrą ir, nesuprasdami vietos sąlygų, dažnai užgauna lietuvių nacionalinio orumo jausmus.
TSRS Vidaus reikalų ministerija (1953 03 07 Vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo ministerija buvo sujungtos į vieną Vidaus reikalų ministeriją – A. L.) ėmėsi priemonių sustiprinti Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos vadovybę: nutarta atleisti iš vidaus reikalų ministro pareigų drg. Kondakovą ir pakeisti jį, taip pat ir ministro pavaduotojus lietuviais; pritraukti patikrintus lietuvių kadrus darbui tiek centriniame aparate, tiek ir rajoniniuose Lietuvos VRM organuose; VRM organų operatyvinių darbuotojų kadrų rengimui bei milicijos organų karininkų rengimui Lietuvoje kuriama speciali čekistų mokykla ir milicijos karininkų mokykla, kurios buvo komplektuojamos iš lietuvių. Tačiau būtina, kad Lietuvos KP CK nuolat nagrinėtų VRM organų komplektavimo lietuvių darbuotojais klausimus.
Kartu TSRS VRM imasi priemonių Lietuvos VRM operatyvinio čekistinio darbo pertvarkymui, turint tikslą likviduoti nacionalistinį pogrindį, užkirsti aktyvius šnipinėjimo teroristinių gaujų veiksmus ir antitarybinio pogrindžio ryšių nutraukimą su užsienio centrais ir žvalgybomis.
TSRS VRM imsis reikalingų priemonių steigti agentūrą tarp įtakingos katalikų dvasininkijos veikėjų. Tuo metu kartu su Lietuvos KP CK bus organizuotas atitinkamas darbas skaldant katalikų dvasininkiją. Susipažinus su padėtimi buvusioje Lietuvos TSR MGB, mums tapo žinoma, kad maždaug tokia pati padėtis su lietuvių kadrais yra respublikinėse, apskričių ir rajonų partinėse ir tarybinėse organizacijose.
Lietuvos KP CK aparate iš 15 skyrių vedėjų tik 7 lietuviai, partijos Kauno apskrities komitete iš 11 skyrių ir sektorių vedėjų – 2 lietuviai, partijos Kauno miesto komitete iš 8 skyrių vedėjų – 1 lietuvis, Vilniaus miesto komitete iš 16 skyrių ir sektorių vedėjų – 3 lietuviai, Šiaulių komitete iš 8 skyrių vedėjų – tik 2 lietuviai. Respublikos partiniuose organuose paprastai antrieji sekretoriai yra rusai. Natūralu, kad esant tokiai padėčiai, lietuviai nejaučia jiems patikėtos atsakomybės.
Tokia pati padėtis su lietuvių kadrais yra ir ne vienoje ministerijoje. Lietuvos TSR tarybinių ūkių ministerijoje iš 92 tarybinių ūkių direktorių – tik 27 lietuviai, Žemės ūkio ministerijoje iš 132 MTS direktorių – 53 lietuviai ir iš 117 MTS politinių skyrių viršininkų – 68 lietuviai. Raštvedyba tiek respublikiniuose, tiek ir rajoniniuose partiniuose organuose paprastai yra vedama rusų kalba. Žinoma, visa tai negali neatsiliepti nuotaikoms kaime ir ypač tarp lietuvių inteligentijos, kuri susijusi su nacionalistiniu pogrindžiu ir emigracija.
Todėl kyla būtinybė rimtai išnagrinėti padėtį Lietuvos TSR, turint tikslą kardinaliai išspręsti klausimą dėl lietuvių kadrų rengimo, ugdymo ir iškėlimo. Kartu Lietuvos KP CK turi parengti, o TSKP CK patvirtinti plataus masto masinio politinio ir ideologinio darbo tarp Lietuvos gyventojų ir inteligentijos programą, patikrinti, ar nėra rimtų iškraipymų ir administravimo elementų kolūkinėje statyboje, patikrinti mokesčių sistemą ir, jeigu yra būtinybė, ją peržiūrėti.
Turint mintyje, kad panaši padėtis su antitarybinio nacionalistinio pogrindžio aktyvumu ir VRM organų darbo trūkumais yra Latvijos ir Estijos TSR, mes tuo pat metu ėmėmės reikalingų priemonių pertvarkyti šių organų darbą ir juos stiprinti vietos vadovaujančiais kadrais.
Reikalo dėlei būtų teisinga parengti atitinkamas priemones ir Latvijos bei Estijos Ministrų tarybai ir kompartijų CK linija jų išnagrinėjimui TSKP CK prezidiume.
L. Berija
1953 m. gegužės 8 d.
Nr. 52/B
Parengė Anatolijus Lapinskas
Informacijos šaltinis – „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (šį istorijos ir kultūros žurnalą leidžia Romualdo Ozolo paramos fondas „Už teisingumą Lietuvoje“).
2014.02.05; 16:12
