Kelis kartus per savaitę nepraustaburnis Šefas per radiją bombarduodavo vokiečius savo keiksmais, nepadoriais posakiais ir nepaprastai įdomiomis žiniomis, sumaniai maskuojančiomis propagandą.
Jis pranešdavo intymiausias Hitlerio asmeninio gyvenimo smulkmenas. Jis demaskuodavo vokiečių štabe verdančius ginčus dėl karinių operacijų, jis gardžiavosi gandais ir skleidė skandalingus prasimanymus. Kai kuriais aspektais šias programas buvo galima pavadinti ne tik propagandos, bet ir žvalgybininkų triumfu. Jos bylojo, kad Šefas, ruošdamas savo šiurkščias, vulgarias laidas, rėmėsi puikiai paruoša žvalgybos medžiaga.
Mažai kas suprato, kad tai – priešo radijo stotis
Nors vokiečių kareiviai nuolat klausydavosi Šefo, tačiau mažai kas iš jų suprato, kad tai – priešo radijo stoties laidos. Iki 1942 metų birželio net JAV karinė žvalgyba nežinojo, kur tikrai yra "slaptasis siųstuvas Nr. 1". Anglai niekam neišdavė šios paslapties ir prisipažino, kad būtent jie vykdo šią legendinę žvalgybinę propagandinę operaciją tik tada, kai du Amerikos žvalgybos specialistai pateikė jiems neginčijamų įrodymų, kuriuos jie gavo puikios detektyvinės analizės dėka. Smulkiau apie šią analizę kalbėti negalima.
Be radijo, juodoji propaganda naudojasi ir įvairiomis kitomis priemonėmis. Tarp jų paminėtini pogrindiniai spaudos leidiniai, kurie savo išvaizda primena žinomiausius leidinius. Puikus šios priemonės panaudojimo pavyzdys – populiaraus laikraščio "Soir" imitacija, kurią belgų pogrindininkai leido Antrojo pasaulinio karo metais.
Kita juodosios propagandos priemonė – ardomosios medžiagos siuntinėjimas paštu. Pavyzdžiui, prancūzų kareiviai gaudavo vokiečių sufabrikuotus laiškus "iš namų", kuriuose buvo pranešama, kad jų žmonos gyvena palaidai. Didžiulė daugybė nacistinių propagandinių medžiagų keliavo amerikiečių paštu. Tokią medžiagą paštu platindavo ir japonai. Didžiąją jos dalį perdavinėjo slapti šaltiniai.
Propagandinė medžiaga masiškai siuntinėjama gerai suprantant, kad didžioji jos dalis vargu ar pasieks adresatą. Tačiau ši priemonė vis viena yra efektyvi, nes šitaip perkraunama cenzūra, ji nebespėja apdoroti pašto, kuris vėluodamas neigiamai veikia moralinę gyventojų būseną.
"Juodieji" lapeliai ir brošiūros būna labai veiksmingi, kai jie išmoningai parašyti ir išplatinti. Šitokį propagandos būdą ypač sumaniai naudojo komunistai, nes iki atsirandant radijui lapeliai ir brošiūros buvo vienintelė agitacijos priemonė.
Juodosios propagandos arsenale yra daug priemonių. Nors kai kurios jų šiurkščiai pažeidžia tarptautines normas, tačiau daro didžiulę žalą priešui. Šiurkščiausios šios propagandos priemonės – priešo pinigų, produktų kortelių ir dokumentų padirbinėjimas.
Net jeigu tokia falsifikacija neduoda kažkokių ypatingų rezultatų, tai ir tokiu atveju ji trukdo dirbti priešo valdžios aparatui, ir jo slaptoji policija nebespėja susidoroti su savo užduotimi. Šitokių operacijų, kaip ir visos juodosios propagandos tikslas – trikdyti priešo valdžios darbą.
Propagandos priemonės
Kiekviena propagandos rūšis – baltoji, juodoji ir pilkoji – priklauso nuo esančių ryšio priemonių. Svarbiausia propagandos priemonė yra radijas, ir nebetoli tas laikas, kai bus naudojama ir televizija. Nors gali atrodyti, kad radijo propaganda egzistavo visada, iš tikrųjų jai vos 25-eri metai.
Radiją propagandai platinti Sovietų Sąjunga panaudojo pirmoji, o Jungtinės Valstijos – paskutinės. Vokietija propagandines laidas užsienio klausytojams pradėjo perdavinėti praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai valdžią užgrobė Hitleris. Prancūzija atsakė tuo pačiu beveik tuojau pat, organizuodama "Strasbūro radiją", kuris transliavo propagandines laidas Vokietijai. Jų vedėjai buvo keli emigrantai, pabėgę nuo nacistų persekiojimų.
Vėliau buvo įsteigta Britanijos radijo korporacijos vidinė laidų užsieniui tarnyba, kurios propagandinė vaikla turėjo dvejopą tikslą: labiau suburti imperiją apie metropoliją ir tarnauti anglų užsienio politikai. Ir taikos, ir karo metu propagandinėje kampanijoje BBC neabejotinai pirmauja. Tai visų pirma paaiškinama BBC sugebėjimu maskuoti propagandinius savo laidų tikslus mandagia ir objektyviai atrodančia forma. Karo metais BBC buvo svarbiausia grandis, jungianti Angliją su kitu pasauliu. Pagrindinė BBC propagandinė laida buvo "Paskutinės žinios", perduodamos pabrėžtinai objektyviai.
Laikui bėgant, šią patirtį perėmė ir kitos šalys. Jungtinės Valstijos įkūrė "National Broadcasting Company", "Columbia Broadcasting Company" ir firma "World Wide Broadcasting Foundation", kurios užsiiminėjo tarptautine radijo propaganda. Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinės Valstijos įkūrė Informacijos koordinavimo institutą, vėliau – Faktų ir skaičių biurą ir pagaliau Karinės informacijos biurą tarptautinėms laidoms, skirtoms ir draugams, ir priešams. Amerikos žemyno vidaus reikalų koordinavimo komitetas užsiiminėjo propaganda Lotynų Amerikos šalims. Antrojo pasaulinio karo metais eteris buvo perpidytas propagandinėmis laidomis, kurias transliavo abi kariaujančios pusės.
Tokijo rožė
Veikė "Tokijo rožė". Tai buvo kolektyvinis kelių japonų propagandininkų vardas. Jie specializavosi taktinėje žvalgyboje, dažnai nustatydami ir pranešdami per radiją duomenis apie ką tik atvykusius į Ramiojo vandenyno laivyną amerikiečių dalinius.
Šitaip jie siekė sudaryti įspūdį, kad japonų žvalgyba turi persvarą. Tai svarbus veiksmingos propagandos bruožas. Eskis Šali – nacistinė Lorelėja – savo burkavimu pavergdavo amerikiečių širdis. Lordas "Hau Hau" – airis Viljamas Duoisas, perbėgęs pas nacistus, kurio svarbiausias švietalas buvo nepriekaištingas angliškas akcentas, bandė demoralizuoti anglų tautą. "Laisvieji prancūzai" organizavo radijo stotį prie Kongo upės, Prancūzų Ekvatorialinėje Afrikoje. Rusų radijo propaganda įgavo gigantišką mastą, jų radijo stotis "Moskva" transliavo laidas daugybe dažnių ir dešimtimis kalbų.
Po radijo svarbiausia propagandos platinimo priemonė yra spausdintas žodis. Šiai kategorijai priklauso laikraščiai, žurnalai, knygos, brošiūros ir lapeliai. Pastarieji, kaip propagandos priemonė, buvo ypač plačiai naudojami karo metais, o šiuo metu lapelius dažnai platina "Laisvosios Europos nacionalinis komitetas", oro balionais siųsdamas juos į pavergtas Europos šalis.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išmėtoma milijonai lapelių, kuriuos spausdino abi kariaujančios pusės, o bendras Antrojo pasaulinio karo metais išplatintų lapelių skaičius siekia milijardus. 1951 metų rugsėjį tik per vieną savaitę "Laisvosios Europos nacionalinis komitetas" persiuntė į Čekoslovakiją 13 mln. lapelių, t.y. maždaug 25 proc. to skaičiaus, kurį sąjungininkai išplatino Vokietijoje per Pirmąjį pasaulinį karą.
Kinas taip pat tarnauja propagandai. Mūsų laikais jo galimybes stengiasi išnaudoti ir Jungtinės Valstijos, ir Sovietų Sąjunga. Pasak vieno žymiausių Amerikos propagandos veikėjų K.D. Džeksono, "amerikietiškus filmus Europoje ir kitame pasaulyje pamato daugiau žmonių, negu tėvynėje". Kiekvieną savaitę į amerikietiškus filmus užsienyje ateina 110 mln. žiūrovų, o tėvynėje per tą patį laiką juos pažiūri 90 mln. žmonių. Sovietų propaganda už "geležinės uždangos" kino filmams skiria daug dėmesio. Ne veltui visi kino filmai, sukurti komunistinėse šalyse, yra propagandiniai.
Propagandos principai
Nepaisant to, kokiomis priemonėmis platinama propaganda, ji turi būti kruopščiai rengiama, laikantis septynių žemiau išvardintų principų.
Pirmasis – pagrindinis – principas reikalauja, kad propaganda, kai ji vartojama kaip puolamasis ginklas, daugiau liestų asmenybes negu įvykius. Kai dėmesys sutelkiamas į asmenybes, tikslas lengviau pasiekiamas, nes įvykiai, susiję su asmenybėmis, paprastai būna sudėtingi, jų negalima išdėstyti paprastai. O propaganda turi būti paprasta, nes tik tada ji yra veiksminga ir jos poveikis didelis. Žurnalistikoje manoma, kad "vardas daro naujieną". Tas pats principas galioja ir propagandoje.
Antrasis principas reikalauja, kad propaganda būtų kruopščiai užmaskuota. Jeigu vadinsime ją propaganda, ji neišvengiamai patirs nesėkmę.
Trečiasis principas sako, kad propaganda turi remtis žvalgybos informacija, tiksliomis, patikrintomis žiniomis. Būtina ypač gerai žinoti politines, religines, karines, ekonomines ir buitines tų šalių ir tautų, kurioms ji skiriama, ypatybes. Svarbiausia propagandos sąlyga – tobulas kalbos, kuria ji vykdoma, mokėjimas, nes klausytojai nemėgsta, kai užsienietis darko jų gimtąją kalbą.
Ketvirtasis principas reikalauja, kad propaganda jokiu būdu pati nekurtų temų, kurias reikia svarstyti. Atvirkščiai, ji turi ieškoti ir rasti iš tikrųjų egzistuojančias problemas ir kuo sumaniau panaudoti jas savo tikslams. Komunistinė propaganda retai platina komunizmo idėjas, užuot tai dariusi, ji skiria ypatingą dėmesį faktams, esantiems tose šalyse, kurioms skiriama propaganda, pavyzdžiui, nedarbui, vidiniams nesutarimams arba politiniams neramumams. Ji grindžia savo argumentus iškreiptai interpretuodama faktus.
Penktas principas nurodo, kad propaganda privalo būti lanksti ir dinamiška, ji turi prisitaikyti prie dienos įvykių ir, norėdama geriau išnaudoti konkretų reiškinį pasikeitus sąlygoms, visada turi būti pasiruošusi pakeisti jo interpretavimą.
Šeštas principas sako, kad propagandai negalima vadovauti iš tolo: nors direktyvos ir instrukcijos gali būti perduodamos iš propagandinio centro, tačiau konkreti propagandinė medžiaga turi būti ruošiama vietoje esančių žmonių nuožiūra.
Pagaliau septintas principas reikalauja, kad propaganda naudotų visas esančias galimybes ir ypač pritrauktų tų šalių, kurioms ji skiriama, piliečius ir būtų kuo plačiau skleidžiama.
Propaganda dažniausiai apeliuoja į jausmus
Planuojant propagandą, reikia neužmiršti, kad ji turi būti paprasta ir nuolat kartotis, tačiau, teigdama vienas ir tas pačias idėjas, jokiu būdu netaptų monotoniška. Nors kartais ir siekiama, kad propaganda turėtų logišką poveikį, tačiau dažniausiai ji apeliuoja į jausmus. Tais atvejais propaganda supriešina meilę ir neapykantą, teisingumą ir skriaudą, tiesą ir melą.
Siekiant sustiprinti propagandos poveikį, ji turi būti pateikiama kaip šūkis, kuris vėliau nuolat kartojamas. Gera propaganda dažnai būna šiurkšti bei tiesmukiška, ir ne vien todėl, kad tai rodo jėgą; tai nuskamba kaip iššūkis ir neabejotinai patraukia dėmesį. "Propaganda ir teroras vienas kitam neprieštarauja, – rašė vokiečių ekspertas Oigenas Chadamovskis. – Prievarta praktikoje gali tapti neatskiriama propagandos dalimi. Prievartos vaidmuo, – prideda jis, – tas, kad ji, tarsi elektros šokas, patraukia dėmesį, kurį propagandininkas galės panaudoti savo tikslams".
Labiausiai patyrusių ekspertų nuomone, efektyviausia propaganda – tai jėgos ir sėkmės demonstravimas. Pergalė kur kas veiksmingesnė už pažadus. Kai propaganda siekiama išsaugoti taiką, anaiptol maža vien kalbėti apie ją; būtina pateikti konkretų planą, padedantį siekti taikos. Kai propagandos tikslas – gąsdinimas, ji nebus efektyvi, jeigu apsiribos vien bauginimais; čia reikia kokių nors konkrečių siaubingų pavyzdžių.
Propaganda neturi stengtis paversti savo objektų tiesioginiais tos doktrinos, kurią ji palaiko, šalininkais. Jos uždavinys – stengtis, kad nebebūtų priešinamasi naujoms idėjoms, ir tam ji turi panaudoti visus tuos argumentus, kurie geriausiai veikia objektą. Geroje radijo reklamoje prekybininkas retai pasakoja apie konkrečias to ar kito produkto savybes – jis akcentuoja naudą, kurią duos tas produktas. Sovietai retai propaguoja komunistines teorijas. Vietoj to jie bando užkariauti klausytojus, žadėdami išspręsti ekonominius bei socialinius prieštaravimus ir pagerinti sunkias gyvenimo sąlygas.
Slaptai.lt redakcijos pastaba
Amerikiečių žvalgo Ladislo FARAGOS "Protų karas", išleista Niujorke 1954 metais, jau 1956 metais buvo išversta į rusų kalbą. Manome, kad L.Faragos samprotavimai apie propagandą, jos reikšmę, rūšis ir platinimo būdus bei metodus iki šiol nepaseno bei išlieka aktualūs šiandien.
(Bus daugiau)
2013.08.27
