Amerikiečių profesorius – apie įvairių tautų skurdo psichologines priežastis bei prigimtį ir apie tai, kaip jas įveikti
1776 metais škotų filosofas ir ekonomistas Adamas Smitas išleido savo pagrindinį garsųjį „traktatą“, kuriame jis „ištyrė tautų turtingumo prigimtį ir priežastis“. Po Smito ir jo pavyzdžiu daugelis pasaulio ekonomistų taip pat bandė paaiškinti įvairių planetos tautų skurdo prigimtį ir priežastis.
„Turtingasis pasaulis“ išleido trilijonus dolerių maisto ir medicininės pagalbos skurdžioms šalims, įvairiems plėtros projektams, bet tų investicijų našumas išlieka labai menkas.
Bandymai išsiaiškinti „skurdo fenomeno“ tvarumą, taip pat ir jo filosofines, biologines bei psichologines šaknis, niekada nesiliauja.
Nereikia jokios teorijos, kad suprastum paprastą tiesą: skurstančių žmonių išorinės gyvenimo sąlygos stulbinančiai skiriasi nuo pasiturinčių žmonių buities sąlygų. Savaime suprantama, tai vartojimo lygis ir kokybė. Vargšai menkiau išsilavinę, dažniau serga, dažniau tampa smurto, korupcijos, prievartavimo objektu.
Na, o kaip vidinis, dvasinis gyvenimas? Ar varguoliai skiriasi nuo neskurstančiųjų psichologiniu, elgsenos požiūriu? Atsakymas į šį klausimą ne toks jau akivaizdus. Mokslininkai seniai įtarė, kad skurdas kaip pelkė įsiurbia savo aukas ir gramzdina jas į dugną, kad jis gimdo savo specifinę, sunkiai įveikiamą patologiją. Bet kaip šį psichologinį sindromą ištirti objektyviai? Tai yra nesivadovaujant automatiškai prielaida, jog skurdas yra vargšų charakterio ir mentaliteto hipotetinių ydų padarinys?
Į pagalbą atėjo eksperimentinė ekonomika. Ekonomistai, tyrinėjantys klestinčius verslininkus, pažymi, kad už savo sėkmę jie dažniausiai dėkingi tam, kad sistemingai nesilaiko standartinių išlaidų ir rezultatų apskaičiavimo metodų. Tai yra, įprastine žodžio prasme, elgiasi neracionaliai.
Vienas iš vedančiųjų Amerikos šios srities specialistų, Prinstono universiteto profesorius Johanesas Haushoferis, jau daugelį metų tyrinėjantis Rytų Afrikos žemdirbius bei gyvulių augintojus, pastebėjo nukrypimą nuo standartinio realaus apskaičiavimo ir varguolių elgesyje.
– Pirmiausia susitarkime dėl sąvokų: racionali, ekonomisto požiūriu, yra kiekviena logiškai neprieštaringa individo prioritetų sistema. Tad jeigu individas pirmenybę teikia A–B, B–C, tai jis taip pat pirmenybę teikia A–C. Bet kokį individo pasirinkimą ekonomistas vertina kaip racionalų, jeigu tas pasirinkimas atitinka pareikštą prioritetą ir maksimizuoja jo reikšmę.
Jeigu mes kalbame apie klestinčius verslininkus, tai jie dažniausiai kelia sau nestandartinius tikslus ir randa neįprastų būdų jiems pasiekti. O kai dėl varguolių, tai jų atvejis visiškai kitoks. Tyrinėdamas jis aptiko, kad, skirtingai nuo pasiturinčių žmonių, jų nuoskaudos ir pyktis aštresni, o taip pat stipresnė psichologinė įtampa. Tai neginčijamas fiziologinis faktas, įrodytas eksperimentais.
Klausimas: ar tas sustiprintas stresas turi įtakos varguoliams priimant sprendimus? Taip, turi. Antai, stresas deformuoja laiko faktorių renkantis gėrybes: žmogus, patyręs stresą, sukeltą pinigų stygiaus, nukrypsta nuo prioritetų, jo paties paskelbtų nestresinėje materialinės sąlyginės gerovės situacijoje, ir neracionaliai renkasi to momento gerovę ilgalaikės gerovės nenaudai.
„Nesirūpinkite rytojumi, nes rytojus pats pasirūpins savimi: kiekvienai dienai pakanka savų rūpesčių“. Tas priesakas iš Evangelijos, Johaneso Haushoferio nuomone, su varguolių nusistatymu susišaukia labiau, nei su pasiturinčiųjų. Mes visi pirmenybę teikiame vartojimui dabar, o ne ateityje, bet varguoliams dėl psichologinio streso tas normalus prioritetas hipertrofuotas iki iracionalumo. Jie negali priimti apgalvotų sprendimų, atitinkančių šeimos planus; jie, galima sakyti, „investuoja nepakankamai“ laiko ir jėgų į savo išsilavinimą ar sveikatą.
Valstiečiai Indijoje, nerimaudami dėl galimos sausros, užmiršta, kad reikia skiepyti vaikus, o valstiečiai Kenijoje užmiršta dezinfekuoti vandenį. Indų, dirbančių cukranendrių plantacijose, intelekto koeficiento matavimai rodo žemiausius duomenis visai prieš pat derliaus nuėmimą, didžiausio pinigų stygiaus laikotarpiu. Jie pasiduoda pykčio blyksniams, ir apimti staigaus emocinio susijaudinimo veikia agresyviai, kartais peržengdami įstatymo ribas ir pakliūdami į kalėjimą, kuris anaiptol neskatina jų asmeninio ir profesinio tobulėjimo.
Sėkmės laidas – tai žinios, sveikata ir mažas vaikų skaičius, o jei to nėra, pabrėžia Johanesas Haushoferis, tai susiformuoja tas užburtas ratas: skurdas–stresas–skurdas, kurį mažai kam pasiseka pralaužti.
Stresas – tai pagrindinis blogis
– Aš netvirtinu, kad skurdas – vienintelė streso priežastis, iki minimumo susiaurinanti individo laiko horizontus. Biržos maklerių, anaiptol neskurdžių žmonių, laiko horizontai irgi labai siauri – nes jie irgi veikia nepaprasto streso sąlygomis. Stresas – tai pagrindinis blogis. Tik traideriai, pavyzdžiui, skirtingai nuo Kenijos fermerių, su kuriais aš dirbu, būdami profesionalai, išmoko atpažinti deformuojančią streso įtaką racionalumui, priimant sprendimus, ir ją koreguoti.
– O jūsiškiai Kenijos fermeriai koreguoti neišmoko?
– Per kai kuriuos eksperimentus aš įšvirkšdavau bandomiesiems į kraują hidrokortizono. Tai tik kortizolo, pagrindinio hormono, išsiskiriančio streso būsenoje, prekursorius; pats savaime jis streso nesukelia. Tad psichologiniame lygmenyje eksperimento dalyviai įtampos nejuto. Bet paprasčiausiai pakako to, kad kraujyje buvo hidrokortizono, kad jiems sutriktų racionalus sprendimų priėmimo procesas.
Jeigu taip yra, jeigu individas nejaučia streso sąmoningai, tai jis jo negali ir valdyti. Tai jau fiziologija. Kitoje eksperimentų serijoje, kai buvo modeliuojamas Kenijos fermerių, gyvenusių arti skurdo ribos, chaotiškumas ir nenuspėjamumas, dalyviams netikėtai atimdavome jų uždirbtus arba jiems padovanotus pinigus. Ir efektas būdavo toks pats – staigus streso sustiprėjimas.
Be laiko horizontų susiaurėjimo, tęsia Johanesas Haushoferis, varguoliai demonstruoja ir perdėtą baimę dėl visokiausių rūšių rizikos; akcentas tai minutei kartu su negebėjimu rizikuoti sukelia gana daug problemų skurdo įveikimui.
Tas pats sindromas, kaip varguolių besivystančiose šalyse, pastebimas ir pas išsivysčiusių šalių varguolius. Pas pastaruosius tiriamą simptomų puokštę papildo dar šeimos ar asmeninio biudžeto pereikvojimas, chroniški įsiskolinimai, mažos santaupos ir menkos pensinės sankaupos. Stresas neretai būna ir depresijų pirmtakas, o depresija susijusi su darbo praleidinėjimu ir darbo našumo smukimu. Dėl psichinių nuosmukių, kurie ištinka jų piliečius, Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos kasmet praranda apie 1 proc. BVP.
Beje, Vakaruose depresija – tai greičiau ne skurdžių, o pasiturinčių žmonių prerogatyva, ir jų darbo efektyvumas turi žymiai daugiau įtakos BVP-ui, negu neturtingųjų pravaikštos, sutinka Johanesas Haushoferis.
– Išsikapstyti iš skurdo sunku, bet nėra neįmanoma. Tai aiškiai įrodo ir atskirų žmonių, ir ištisų tautų patirtis. Visa žmonijos istorija yra nuoseklaus skurdo įveikimo istorija. Todėl ar galima sakyti, kad skurdas yra lyg ir laisvas pasirinkimas? Bent jau dalinai? Ar tai visiškai racionali individo ar grupės individų reakcija į išorines aplinkybes?
– Kaip šiandien jau niekas nebetiki, kad homoseksualumas yra laisvo pasirinkimo rezultatas, taip pat, man atrodo, absurdiška manyti, kad žmonės skurdą pasirenka sąmoningai. Tie, kas gimsta ir auga skurde, beviltiškai stengiasi išsiveržti iš jo gniaužtų, bet jiems ne visada tai pasiseka dėl tos pačios deformuojančios skurdo įtakos gebėjimui daryti racionalius sprendimus, apie kuriuos mes kalbame. Lygiai taip pat aš įsitikinęs, nesąžininga ir neteisinga kaltinti vargšus dėl jų ekonominės padėties. Tokioje padėtyje, manau, lengvai galėjo atsidurti daugybė dabar pasiturinčių žmonių, įskaitant ir mane ar jus, jeigu mūsų tėvų ar mūsų pačių gyvenimo sąlygos būtų buvusios šiek tiek kitokios.
Su rūsčiu profesoriaus Johaneso Haushoferio verdiktu nesutinka visa prestižinė Nobelio rinkos ekonomistų mokykla, bent jau kalbant apie klestinčias turtingas ekonomikas. Jose skurdas – visai ne tas pats, kas skurdas trečiajame pasaulyje, o visai komfortiška materialinė būklė, kurią garantuoja vadinamoji socialinė valstybė, visuotinės gerovės valstybė. Suprantama, kad kalbama apie absoliutų mažaturčių vartojimo lygį, nelyginant jų su tokiais pat iš kitų visuomenės klasių.
Esant aukštam vartojimo lygiui pagal absoliučius matavimus, kurį „garantuoja“ jo skurdumas, individas gali visiškai racionaliai nuspręsti ten pasilikti. Lygiai taip pat jis gali racionaliai nuspręsti, kad pajamų didėjimas, kurį jam realiai siūlo papildomos sąlygos ir žinios, žinoma, turint nustatytų individualių gebėjimų, nevertos to, kad imtum intensyviau dirbti ir ugdyti gebėjimus bei įgūdžius.
– Jeigu mes žinotume atsakymą į klausimą, kodėl kai kurie žmonės vis dėlto išbrenda iš skurdo, tai man būtų metas eiti į pensiją. Mano nuomone, naudingiau yra suprasti, kokius to užburto rato – skurdas–stresas–skurdas – taškus tikslingiausia pabandyti susilpninti. Ar prasminga tai daryti per tiesioginę pagalbą pinigais? Ar padedant medikamentais ir per psichiatrinę terapiją, siekiant sumažinti trečiojo pasaulio vargingųjų sluoksnių gyventojų streso lygmenį?
Tyrimai šia linkme tik pradedami. Ar su vargšais turi dirbti psichologai, kurie padės jiems išplėsti tuos pačius jų priimamų ekonominių sprendimų laiko horizontus? Tolimesni eksperimentai parodys, kokia metodika ar metodikų kombinacija optimali kaip priemonė skurdui įveikti, – pasakoja Johanesas Haushoferis.
„O kaip dėl ginčų apie pagarsėjusį ryšį tarp pasiturinčio gyvenimo lygio ir pasitenkinimo gyvenimu ar paprasčiausios laimės?“ – paklausiau pabaigoje Prinstono profesoriaus. „Ak, kiek rašalo išliejo šios temos tyrinėtojai, – atsakė Johanesas Haushoferis. – Kadaise atrodė, kad tarp jų nėra ryšio, paskui – kad yra, vėliau – kad jei jis ir yra, tai veikia tik tos šalies viduje, bet ne tarp šalių. Kitaip sakant, turtuoliai šalyje A laimingesni už varguolius šalyje A, bet turtinga A nėra laimingesnė už vargingą B. O šiandien konsensusas arba kažkas panašaus į jį skamba taip: turtinga šalis A vidutiniškai laimingesnė už vargingą šalį B. Laimingas skurdas – tai mitas“.
Informacijos šaltinis – www.svoboda.org
2015.01.24; 13:15
