Latvijos gynybos ministras ragina uždaryti ekstremistinę rusų draugiją


Print

Nedidelė organizacija – Latvijos rusų draugija (LRD) – ilgą laiką veikė atvirai reikšdama ekstremistines antivalstybines pažiūras.

Žiniasklaida apie tai prabilo po to, kai Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas parašė laišką Saugumo policijai su prašymu įvertinti šios organizacijos veiklą.

Ministro manymu, organizaciją reikia uždaryti. Peržiūrėjęs LRD parengtą žemėlapį ir jos tinklalapio turinį, A. Pabrikas pareiškė, kad jie rodo šios organizacijos „antivalstybiškumą, antieuropietiškumą, radikalų rusų nacionalizmą, imperinį revanšizmą ir užslėptą antisemitizmą“.

Gynybos ministerijos žinion pateko kažkurioje Rygos spaustuvėje 2000 egzempliorių tiražu numatyto spausdinti žemėlapio signalinis egzempliorius. Žemėlapio pavadinimas – „Didysis Tėvynės karas Latvijos žemėlapyje. 490 paminklų ir karių kapaviečių“.

A. Pabrikas neturi pretenzijų pačiam grafiniam žemėlapiui ir paminklų atvaizdams, bet žemėlapio tekstas, gynybos ministro nuomone, kursto tautinę nesantaiką: „Tekste nacizmas ir fašizmas tapatinamas su Europa, Latvija vertinama kaip Rusijai, o ne Europai priklausanti teritorija. Tautiniai partizanai vadinami iki galo neišmuštais nacistais. Pabrėžtos rusų tautos netektys kare, tačiau žydai palikti sąrašo gale.“

„Latvijos kraštas laikomas rusams priklausančiu nuo žilos senovės. Pažvelgus į organizacijos tinklalapį man kaip diplomuotam istorikui išvis plaukai pasišiaušia. Tai ištisinė falsifikacija, pradedant nuo Livonijos ir kryžeivių karų, nekalbant jau apie naujesnę istoriją,“ – nurodė A. Pabrikas.

„Pavyzdžiui, Latvijos kariai nepriklausomybės kovose laikomi separatistais, o Bermonto kariuomenė – garbinama! Ir, kalbant apie rusų teises gyventi Baltijos šalyse, teigiama, kad, nežiūrint į laikmetį ir priešų laimėjimus, Rusija visuomet liks nenugalima ir anksčiau ar vėliau atkurs status quo. Kaip tai suprasti? Tokie tekstai meta šešėlį ant Latvijos rusų.“

Patyrinėjus žemėlapį galima aptikti ir tokių tekstų: „kariai, kuriuos nukankino europiečių okupantai“, „lengvas pasivaikščiojimas europiečių okupantams nepavyko“, „europiečių pavergėjai“, „europiečiai kankino žmones gete“, „įmantrios Europos sistemos aukos“.

Beje, žemėlapis parengtas pasinaudojant Rusijos ambasados Latvijoje parama. Buvo numatyta, kad jis bus platinamas nemokamai. Žemėlapio ir jo teksto (o taip pat tinklalapio) autorius – Aleksandras Ržavinas, 35 metų kompiuterinės leidybos maketuotojas ir Latvijos rusų draugijos valdybos narys. Pastarasis patvirtino savo rengtuose tekstuose dėstomas pažiūras, tačiau neigė, kad jos pažeidžia įstatymą ir yra antivalstybinės. Jis tikino, kad skleidžiamų tekstų turinyje atspindėta „bendra organizacijos koncepcija“.

Latvijos rusų draugija (tikslus pavadinimas Russkoe obščestvo v Latvii) pradėjo veiklą 1995 metais, atsiskyrusi nuo Vjačeslavo Altuhovo vadovaujamos Latvijos rusų bendrijos. Organizacijos valdybos pirmininkė yra Tatjana Favorska iš partijos „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ (ZaPČEL), ne kartą kandidatavusi rinkimuose į Saeimą. ZaPČEL partijai priklauso ir dabartinė europarlamentarė Tatjana Ždanok.

Rusų kapaviečių atminimo išsaugojimas – tik vienas iš LRD projektų ir tinklalapio skyrių. Pastarajame skyrelyje patalpinti ir Lietuvos karo istorijos asociacijos „Užmiršti kareiviai“ baneriai.

Ištraukos iš Latvijos rusų draugijos tinklalapio:

Tinklalapyje russkie.org.lv, kur teikiama informacija apie Latvijos rusų draugijos veiklą ir pažiūras, skyrelyje „Nei vienas neužmirštas, niekas neužmiršta“ pateikiami tokie įvadiniai žodžiai: „Per pastaruosius 800 metų žemė, kuri dabar įeina į Europos Sąjungą ir vadinama Latvijos Respublika, ne kartą buvo Rusijos ir Europos didžiosios priešstatos įnirtingų kovų vieta. Apsčiai aplaistyti rusų krauju Vakarų Dvinos [t.y. Dauguvos – vert. past.] ir Baltijos jūros krantai. Žinomi ir nežinomi didvyriai kovėsi ir žuvo, kad mes gyventume. Todėl mūsų pareiga – išsaugoti atminimą apie juos.“

Apie ordino riterius rašoma kaip apie „negailestingus europiečius užkariautojus“, kurių nustumti į jūrą neleido tik Rusios susiskaldymas. Tačiau „ne latvių pasakų Lačplėsis, o tikras rusų kunigaikštis Viačka pašventė savo gyvenimą kovai su katalikų agresoriais. Būtent rusai buvo patys ištvermingiausi kryžeivių priešai. Mūsų tėvynainius retai kada ėmė į nelaisvę, o jei ir imdavo, labai dažnai bausdavo mirtimi – idėja „Drang nach Osten“ nepaliko rusams teisės gyventi Pabaltijyje.

Todėl kviečiame rusų latvijiečius lankyti mūsų protėvių kovų su Europos okupantais vietas, melstis už žuvusius tėvynainius, pasakoti apie jų žygius vaikams ir vaikaičiams. Ir svarbiausia, neverta pamiršti: kokie bebūtų laikini ar užsitęsę priešo laimėjimai, Rusija vis vien liks nenugalima, ir anksčiau ar vėliau atkurs Status quo.“

Apie Livonijos karą: „Galutinai sutriuškinus Aukso Ordos likučius rytuose Rusija ėmėsi susigrąžinti savo vakarines žemes, kurios buvo okupuotos Lietuvos, Lenkijos, Švedijos ir Livonijos ordino.“

Apie 1654-1667 metų Lietuvos-Lenkijos ir Maskvos karą: „XVII amžiaus viduryje Rusija tęsė bandymus susigrąžinti Pabaltijį.“ „Deja, karo eigoje Rusijai iškilo pasirinkimas, kas svarbiau: grąžinti į valstybės sudėtį Malorosiją [t.y., kairiakrantę Ukrainą – vert. past.] ar Pabaltijį. Nežiūrint į ekonominę naudą, kuri būtų išlaisvinusi Pabaltįjį, pasirinkta Malorosija, kurios sukilusiems stačiatikių rusų gyventojams reikėjo apsaugos nuo lenkų šovinistų. Rusų kariuomenė išėjo iš Pabaltijo, tačiau tik tam, kad sugrįžtų tenai už pusės amžiaus.“

Apie Petro I karus su švedais: „Rusija grįžo prie Vakarų Dvinos krantų rimtai ir ilgam“. „Petro Didžiojo ir jo kariuomenės pergalės atkūrė natūralią įvykių Pabaltijyje raidą, prieš pusę tūkstantmečio nutrauktą kryžeivių. Ir ilgam po jo dingo norintys užginčyti rusų buvimą krašte.“

Apie Rusijos pilietinį karą rašoma, kad tinklalapio autorių simpatijos yra bermontininkų pusėje, tačiau „svarbiausia – išsaugoti atmintį apie rusų karius, nepriklausomai nuo to, kokią ideologiją primeta eilinė valdžia.“

Apie Antrąjį pasaulinį karą: „Daugiau nei 450 tūkstančių raudonarmiečių, raudonojo laivyno jūreivių, pasieniečių, čekistų, milicininkų, pogrindininkų ir partizanų amžiams liko gulėti Pabaltijo žemėje. Baisiausia, kad daugiau nei du trečdaliai iš jų tenka kariams, kuriuos Europos okupantai nukankino karo belaisvių stovyklose. Ir tiktai trečdalis – žuvusiems mūšiuose.“

Latvijas Avīze ir Patriotai.lt informacija

2012.08.24


Prisijunkite prie diskusijos