Lauras Bielinis: “Prezidentė į šalia esančius žvelgia su pernelyg didele įtarumo doze”


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt su laikraščiu “XXI amžius” tęsia pokalbių ciklą su žymiais Lietuvos politikais ir politikos apžvalgininkais. Šiandien mūsų svečias – Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis.

Buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas L.Bielinis pateikia savo požiūrį į svarbiausias šių dienų aktualijas: kodėl dabartinė šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė nusipelnė kritikos, analizuoja CŽV kalėjimų eskalavimo Lietuvoje problemą, gilinasi į sudėtingus Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio santykius, nemano, kad teismo tarėjų institucijos piršimas – geras sumanymas ir prognozuoja gražią politinę ateitį dabartiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui…

Su politologu Lauru BIELINIU kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Operatyviai išleidote kritišką, sakyčiau – net sensacingą, knygą apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą, todėl domina, kokių atgarsių sulaukė Jūsų pastebėjimai, sudėti į veikalą?

Atsiliepimai buvo pozityvūs. Vieni sveikino todėl, kad tai knyga apie prezidentę, kuri jiems nepriimtina, kiti todėl, kad tai normali aukšto politiko kritika, visuomet reikalinga demokratinėje visuomenėje. Neigiamų atsiliepimų taip pat buvo, tačiau jie man daugiau atrodė kaip emociniai neiginiai nei konstruktyvi mano padarytų netikslumų ar klaidų kritika. Manau, kad gera kritika pagelbėtų ir man, ir visų mūsų supratimui apie prezidentę bei prezidento instituciją.

Po knygos pasirodymo praėjo šiek tiek laiko. Ar Jūsų kritiškas žvilgsnis į Prezidentės veiklą nesikeičia? Kokias klaidas, Jūsų manymu, šiandien tebedaro Prezidentė?

Iš esmės nesikeičia. Manau, kad esminė prezidentės klaida yra jos nemokėjimas bendradarbiauti su savo politine aplinka. Man regis, ji žvelgia į visus esančius šalia jos, Seime ar vyriausybėje su pernelyg didele įtarumo doze. Iš čia jos nesuderinti sprendimai ar kalbėjimai.

Kita klaida, man atrodo, yra ta, kad ji vis dar silpnai susigaudo užsienio politikos specifikoje. Manau, kad jau laikas užmiršti tiesmukiškas ministeriškų sprendimų technologijas. Politika – tai derybos, santykių niuansai, gebėjimas pamatyti situacijas platesniame diapazone, nei to reikalauja konkretus klausimas, nes to klausimo vykdymas gali iššaukti daugelį kitų, netikėtų pasekmių kitose valstybės bei tarpvalstybinių santykių sferose. Taigi politikas čia turi gebėti prognozuoti įvairias pasekmes ir siekti geriausios.

Man truputį keista dabartinė Prezidento Valdo Adamkaus pozicija. Tikriausiai sutiksite, kad antroji jo kadencija buvo užtektinai tyli, rami. Prezidentas V.Adamkus tuo metu nedarė jokių svarbesnių sprendimų. O štai dabar staiga išeina į viešumą ir pradeda reikšti kritinius pastebėjimus. Žinoma, jis turi teisę reikšti nuomonę ir tapęs pensininku. Bet juk reikėjo intensyviai dirbti tada, kai buvai prezidentas. Dabar  – šaukštai po pietų.

Skirtingai nuo D.Grybauskaitės, kuri turi principinį valdančiosios daugumos palaikymą, V.Adamkus antroje kadencijoje buvo pakankamai ignoruojamas tiek valdančiųjų, tiek ir opozicijos, todėl jo veiksmai, kurių būta daug, buvo nepastebini arba neturėjo atgarsio Seime ir Vyriausybėje.

Tokia mūsų politinės sistemos specifika – prezidentas, savo sprendimuose yra susietas su Seimu ir Vyriausybe labai stipriai. Sakyti, esą jis antroje kadencijoje nieko nedarė, būtų nekorektiška – antroje kadencijoje situacija jam neleido reikštis. 

Dabar jis laisvas ir todėl gali būti išgirstas.

Kam naudingas CŽV kalėjimų Antaviliuose temos eskalavimas? Kokias politines intrigas įžvelgiate čia?

Šis klausimas visų pirma nenaudingas Lietuvai kaip valstybei, nes smukdo jos įvaizdį bei prestižą. Dabar mumis mažiau pasitikima.

Tikriausiai sutiksite, kad Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai naudingi Rusijai. Bet dėl pašlijusių santykių, mano manymu, kalčiausia oficialioji Varšuva, pasirinkusi agresyvią spaudimo taktiką, skriausdama savo mažąsias kaimynes.

Manau, kad Varšuva tikrai čia yra aktyvioji pusė. Dabar, prieš rinkimus Lenkijoje, lenkų dešinieji radikalai bando stipriai sužaisti emocinę Lietuvos lenkų kortą. Tai mobilizuoja didelį rinkėjų sluoksnį.

Lenkų Liberalai stengiasi perimti šį argumentą ir įsitraukia į tą patį lenkų mažumų klausimo eskalavimą. LLRA naudojasi proga ir taip pat stiprina savo rinkėjų gretas, mobilizuoja saviškus. Taigi rinkimai vyksta su tautinių klausimų akcentais tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje. Bet klausimas, kaip po rinkimų mes sugebėsime suvaldyti šį pavojingą nacionalizmo „džiną“?

Kaip vertinate versiją, jog Baltijos valstybių politiniu ir ekonominiu saugumu šiandien labiausiai rūpinasi ne JAV, ne Prancūzija, ne Vokietija, o Skandinavijos šalys, nes į Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikas jos investavusios itin daug pinigų. Žodžiu, NATO aljanse buriasi vadinamoji skandinaviškoji frakcija, į kurią, beje, nepriimama Lenkija, nes Lenkijos žvilgsnis bent jau šiuo metu daugiau nukreiptas į Berlyną, Paryžių ir Maskvą.

Vertinu normaliai. Europa įvairi ir čia mums svarbiausia nepakliūti į vieną ar kitą „mini bloką“, kiek išlikti aktyviąja tarptautinės politikos valstybe. Šiandien mes ritamės į pasyvųjį šešėlį.

Kas kaltas dėl milžiniškos emigracijos? Ar pavojingi tokie dideli emigruojančiųjų į Vakarus srautai?

Neieškokime kaltų, nes yra daug veiksnių, skatinančių emigraciją – ekonominis veiksnys, nes kitur geriau moka už tą patį darbą, socialinis – daugiau garantijų bei socialiai saugiau, psichologinis – noras pakeisti vietą, nuotykio bei azarto reikalas, asmeninis – žmogus veda ar išteka, gauna palikimą ar atranda kitokį klimatą. Emigracijoje neįžvelgiu pernelyg didelio pavojaus, bet čia mano nuomonė.

Kai kurios tautines idėjas puoselėjančios mūsų politinės jėgos ir visuomeniniai judėjimai tvirtina, esą Lietuvai derėtų žymiai rimčiau bendradarbiauti su Latvija, nes tik baltų vienybė galinti padėt neištirpti šiame sudėtingame pasaulyje. Išties – mūsų draugystė su dvasiškai artimiausia kaimyne Latvija –vis dar  daugiau popierinė, nei reali.

Visada maniau, kad mes nepelnytai užmirštame latvius. Tikrai pritarčiau didesnio suartėjimo su jais idėjai. Bet ir kitos tautos, kaimynės, mums turi rūpėti. Bet kokie esame, taip ir bendraujame…

Siekdama reformuoti teisinę sistemą Prezidentė D.Grybauskaitė pirmenybę atiduoda tarėjų institucijai. Esą jei mūsų teismuose atsiras tarėjai, teisinė reforma nebebuksuos. Tuo tarpu kai kurie teisininkai mano, kad tik prisiekusiųjų teismai galėtų tapti tuo postūmiu, kuris išjudins neobjektyvumu, tendencingumu kaltinamą mūsų Temidę?

Esant „pusbrolių valstybei”, t. y. kada tarpusavio ryšiai yra labai susipynę, tarėjai  nebūtų tokia panacėja, kaip gali kas nors manyti. Man regis, geros teisinės sistemos darbo pagrindas yra aukštas profesinis ir moralinis teisėjų, prokurorų, advokatų ir kitų teisinės sistemos dalyvių lygmuo.

Kaip tai pasiekti, nežinau, bet nemanau, kad, skiriant į aukštus postus, nepakanka vieno motyvo – „tas nors nevagia“. Taip kalbėti – vadinasi, skleisti populistinę painiavą teisinės sistemos supratime.

Sutinku, kad šiandieninė Lietuvos žiniasklaida turi daug ydų. Tačiau ar Jums neatrodo, jog kova su žurnalistais keliant jiems privataus kaltinimo baudžiamąsias bylas ne už kriminalinius nusikaltimus, bet už parašytus straipsnius –tikrai  ne demokratinės šalies bruožas?

Suprantu, kad daug kas nemyli žiniasklaidos už tai, ką ji kalba ir rašo, tačiau kerštauti ir teisiškai persekioti už žiniasklaidos atliekamą misiją yra kvaila. Politiškai tai žlugdo mūsų politinę sistemą, kultūriškai naikina galimybę suprasti vykstančių procesų esmę, psichologiškai ugdo nepasitikėjimą vienas kitu. Taigi laisva žiniasklaida yra neišvengiama demokratijos sąlyga.

Nenumaldomai artėja rinkimai į Seimą? Kokios būtų Jūsų prognozės? Ar būsimieji rinkimai pateiks kokių nors netikėtumų? Ar turi galimybių į Seimą patekti, pavyzdžiui, Gintaro Songailos vadovaujami tautininkai? O gal laimės šarvuočiu gatvėje stovintį automobilį pervažiavęs Vilniaus meras Artūras Zuokas? O gal balsų daugumą Seime ir vėl turės Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai?

Rinkimai artėja, tačiau dar yra daug laiko pakeisti situaciją tiems, kurie turi kūrybiškumo gyslelę bei pakankamai valios. Nemanau, kad G.Songailos tautininkai peržengs penkių procentų ribą. Jie neturi nei žmogiškojo, nei politinio potencialo. Jų propaguojamos idėjos bus lengvai perimtos konservatorių ideologais.

A.Zuokas šiandien demonstruoja gerą stilių, yra populiarus ir, manau, kad jis sugebės sutelkti tam tikrą rinkėjų kiekį, reikalingą pergalei. Kita vertus, per metus dar gali daug kas įvykti, todėl stebėkime pokyčius Vilniuje. Konservatoriai tikrai nėra silpna partija, taigi jie turės daug balsų ir sekančiame Seime. Bet tikrai ne tiek, kiek dabar.

Nuotraukoje: Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras, buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Lauras Bielinis.

2011.10.03


Prisijunkite prie diskusijos