Ar Lenkija yra Lietuvos strateginis partneris? Sprendžiant iš ekonominių realijų – ne. Lietuvos eksportas ir importas iš Lenkijos neviršija 10 -ies procentų, remiantis Lietuvos Statistikos departamento informacija.
Galima būtų vertinti, kiek ta tariama strateginė partnerystė paremta abiejų valstybių istorija. Lenkija po I-ojo pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. LDK laikais Lenkija padėjo kovose su kryžiuočiais, su rusais. Bet kokia kaina?
Lietuva įvairiais laikotarpiais buvo lenkinama ir buvo naikinamas lietuviškumas. Vilnius ir jo apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, tačiau po Lenkijos „partnerystės“ tapo lenkiškomis. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Jai nebuvo svarbus lietuviškumas. Lenkiškasis šovinizmas lydėjo abiejų valstybių partnerystę.
Jau vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 metais kovo 11 d., lenkų politikai Lietuvos Parlamente susilaikė balsuodami dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Vietiniai lenkai norėjo Vilnių ir jo aplinkines teritorijas paskelbti kaip atskirą regioną, padaryti savotišką „mini Lenkiją“.
Šiandien Lenkija nėra svarbus Lietuvos ekonominis partneris. Prisimenu seną įvykį, kuomet Lietuvos vaistinių tinklas norėjo įsitvirtinti Lenkijoje. Tačiau buvo išvytas lauk, nes kenkė vietinių verslininkų interesams. Matyt, lenkai savaip supranta tą partnerystę. Sakoma, kad be Lenkijos Lietuva nebūtų atgavusi nepriklausomybės, nebūtų įstojusi į Europos sąjungą, į NATO.
Lenkijos vaidmuo yra tiek sureikšminamas šovinistų lenkofilų, kad netgi pamirštama, jog Estija ir Latvija ėjo tuo pačiu keliu, kaip ir Lietuva, ir pasiekė tą patį rezultatą be Lenkijos pagalbos. Estija netgi pirmaudavo pastoviai. Ir kas jai padėjo? Negi Lenkija? Lenkijos vaidmuo yra dirbtinai sureikšminamas. Nei Lenkija, nei Rusija nebuvo, nėra ir nebus Lietuvos strateginės partnerės. Šios šovinistinės šalys savitai supranta „draugystės“ ir „partnerystės“ sąvokas. Turi besąlygiškai priimti jų diktuojamas sąlygas, kad galėtum būti „artimu“ partneriu.
Kartais man atrodo, kad Lenkijos vaidmuo yra dėl to sureikšminamas, kad kažkas iš to galėtų užsidirbti. Arba tiesiog iš vergiško noro tarnauti lenkams. Lenkiškų pavardžių rašymas, lenkiški gatvių pavadinimai. Kas toliau? Lenkiškai kalbėti ir melstis lenkiškai? O ką Lietuva gavo iš Lenkijos? Pasitaiko šovinistinių lenkofilų pasisakymų, kad neva be Lenkijos Lietuva prapultų. Lenkija neeksportuoja svarbių energetinių resursų į Lietuvą. Šiuo atžvilgiu Rusija yra svarbesnis ekonominis partneris, jeigu galvoti realistiškai, o ne fantazuojant. Be Lenkijos maisto produktų Lietuvos gyventojai liktų mažiau pavalgę? Gal ir taip. Ttačiau nuo to tikrai nenustotų egzistuoti. Lietuvos gyventojai gali patys pasigaminti maisto produktų.
Tačiau be svarbiausių energetinių resursų Lietuvai tikrai būtų sunku vystyti savo pramonę ir apskritai gyventi pilnavertį gyvenimą. Galbūt kažkam labai liūdna, kad lenkai mūsų nemyli taip stipriai, kaip mes juos norime mylėti? Nelaiminga meilė be atsako. Ar Lietuvos prezidentams nėra kur nuskristi per išvykas į užsienį? Man lenkiškumo niekada netrūko. O jei kam trūksta, tai gali emigruoti pas savo motiną į Lenkiją.
Lenkija yra korumpuota, religinga, atsilikusi valstybė. Nors jos padėtis ir buvo geresnė Sovietų Sąjungos egzistavimo laikais, tačiau visgi ji buvo socialistinė valstybė. Net ir dabar pagal tarptautinį reitingavimą jinai toli nuo Europos lyderių. Masinė lenkų emigracija vyksta į Angliją, Airiją. Sunku, kur nors nesutikti lenko, jų pilnas pasaulis. Vien JAV kiek milijonų gyvena. Žinoma, kad dalinai nuo Lenkijos priklauso ir Lietuvos saugumas Europoje. Bet tai yra labai pervertinta. Lenkija neturi ir, abejoju, ar turės kada nors galingą kariuomenę, kokią turi Rusija, arba atominį ginklą.
Galima padaryti išvadas, kad Lenkija nėra Lietuvos strateginis partneris, o tik dar viena kaimynė. Abejoju, ar Lenkijos politikai, o juolab šovinistiniai lenkai vertina Lietuvą kaip lygiavertį partnerį. Bendra istorija turėjo gerų akimirkų, bet aš jas vertinčiau daugiau iš praktinės pusės, ką mes turime šiandien. Galima pasidžiaugti Žalgirio mūšiu, tačiau nėra malonu džiaugtis šalimi, kuri plėtė teritoriją kitų valstybių sąskaita. Lenkijai nebuvo svarbu kitų šalių saugumas, jai nerūpėjo užtikrinti po I pasaulinio karo bendrą saugumą Europoje, jai rūpėjo tik jos interesai.
Lenkijos politikai visada turi pasislėpę kažkur savo šovinistinį peilį, kurį bet kada gali išsitraukti ir durti tau, kuomet tu to mažiausiai tikėsies. Europiniu mastu Lenkija išsiskiria savo dydžiu, gyventoju skaičiumi, tačiau nėra europinio elito dalis, o tarp pasaulinių šalių ji tikrai nedalyvauja svarbiausiuose geopolitiniuose procesuose.
Nereikia pamiršti, kad dėl Lenkijos kaltės Lietuva neteko tūkstančių savo gyventojų, kurie nutautėjo ir tapo lenkais. Lenkijos mąstymas yra artimas savo slaviškai kaimynei Rusijai. Šovinistinis mąstymas, kuomet šalies politikai ir gyventojai nemato kitų šalių interesų, nesugeba kartu veikti ilgalaikėje perspektyvoje. Galbūt ir galima kažkiek kartu bendradarbiauti, tačiau reikia pastoviai laikytis atstumo nuo tokių valstybių. Jų mentalitetas yra kitoks, labiau imperialistinis.
Turi būti vykdomas nuoseklus ir apdairus bendravimas, paremtas realybe. Neturi būti žiūrima pro rožinius akinius, norint pamatyti tai, ko nėra. Reikia įsisamoninti, kad Lietuvos dydžio valstybei, su dešimt kart mažiau gyventojų nei Lenkija ir kitokio mentaliteto – ne slaviško – reikia susirasti panašių valstybių, kaip ir mes. Latvija ir Estija – tai natūralios palydovės sunkioje istorinėje kelionėje, o Estijos pavyzdys, bendraujant su Suomija, parodo, kad galima kur kas naudingiau išnaudoti gero mokytojo pamokas.
Suomija – pažangi, europietiška valstybė. Kaip ir Skandinavijos šalys – Norvegija, Švedija. Ir nebūtina svajoti apie strategines partnerystes, pakanka mokytis iš gerų mokytojų, kurie gali suteikti svarbių ir naudingų pamokų. Lenkija – netikusi mokytoja, labiau atitinkanti mokinio kategoriją, kuri pati vis dar mokosi, kaip gyventi modernioje Europoje, o Suomija, Švedija, Norvegija – prestižinio universiteto dėstytojai. Jeigu mes norime likti kvaileliais, tai galime mokytis iš tų, kurie dar patys yra mokinukai, arba atsibusti iš tos būsenos ir pradėti mokytis iš tikrų lyderių.
2010.07.17
