Lietuvos Laisvės Armijos kovų kūlgrindos


Print

Visuomenės dėmesį patraukė įdomi knyga – „Lietuvos Laisvės Armijos kovos Žemaitijoje“. Šią knygą parengė Alfonsas Beresnevičius, Kęstutis Kasparas ir Meilutė Paulauskaitė, juos konsultavo Irena Giedraitienė, Albinas Klimas ir Antanas Ivinskis. Šioje knygoje išsamiai dėstoma 1941-1954 metais Lietuvoje veikusios pogrindinės patriotinės organizacijos “Lietuvos Laisvės Armijos” istorija, jos veiklos metodai, kovos būdai. Lietuvos valstybės likimą iš esmės pakeitė tragiški 1940 metų įvykiai.

Prezidentas A.Smetona nesutiko su išdavikiška dalies Ministrų kabineto narių ir kariuomenės vado V.Vitkausko pozicija ir pasitraukė į Vakarus. Prasidėjo penkis dešimtmečius trukusi Lietuvos okupacija. Jau 1941 metais pradėjo kurtis įvairios pogrindinės organizacijos, kurios pradėjo kovą už Lietuvos laisvę.

Lietuvos Laisvės Armija (LLA) buvo įkurta 1941 metų gruodžio 13 dieną. Jos vadu tapo leitenantas Kazys Veverskis, o į organizacijos veiklą aktyviai įsitraukė dar visa grupė kariškių – generolas M.Pečiulionis, kapitonai J.Čeponis, P.Bartkus ir J.Kasperavičius, leitenantai A.Kubilius. V.Montvydas, D.Vaitelis, M.Kazanas ir nemažai civilių patriotų – J.Šibaila-Merainis, J.Vaišvila-Julius, P.Bagdonas-Švogeris ir daugelis kitų. 1944-1947 metais LLA veikė itin aktyviai, tačiau jau 1947 metų pabaigoje po sovietinio saugumo vykdytų masinių represijų ir spec.operacijų LLA veikla priblėso, nes daug partizanų ir jų rėmėjų žuvo kovose ar buvo suimti.

Tačiau LLA vis dar veikė iki 1953 metų. 1953 metų vasarą ir rudenį sovietinis saugumas ir stribų būriai sudavė skaudžius smūgius vis dar veikusiems LLA aktyviems nariams. Dalis jų žuvo, kiti jų suimti. Pavieniai organizacijos nariai dar slapstėsi, bet buvo suimti arba žuvo 1954 metais. 2005 metai partizaninio karo tyrinėtojo Vytauto Urbikio ir Plungės verslininko Albino Klimo iniciatyva atkurta Lietuvos Laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjunga.

Svarbiausias LLA dokumentas – jos programa, kurioje nurodyta, kad LLA yra Lietuvos tautinė, karinė ir patriotinė organizacija, kurios nariais gali būti drąsūs ir veiklūs, nenusikaltę savo tautai lietuviai, išskyrus komunistus ir aiškius lenkų bei vokiečių simpatikus. Programa teigia, kad LLA yra slapta organizacija, veikia karo būvyje ir ryžosi atnaujinti senovės lietuvių ginklo garbę bei padėti stiprius moraliniu pagrindus ateities nepriklausomos valstybės kariuomenei. Pagrindinis LLA tikslas yra Lietuvos laisvės iškovojimas, naujos vieningesnės ir galingesnės tautinės Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi ir Klaipėdos kraštu atstatymas.

Programos analizė laidžia daryti išvadą, kad LLA tikslas buvo ne tik atgauti nepriklausomybę, bet ir atkurti tautinę Lietuvos valstybę, pagrįstą krikščioniška dorove ir socialiniu teisingumu. Kiekvienas LLA narys priesaikos žodžius turėjo mokėti mintinai: ,,Įstodamas į Lietuvos Laisvės armiją akivaizdoje Dievo ir visų kritusių už Lietuvos laisvę vardu prisiekiu visomis jėgomis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir tolimesnės jos gerovės, kovoti, pasiduodamas organizacijos drausmei, ištikimai pildydamas vadovybės pavestą pareigą ir švenčiausiai laikydamas man patiktas paslaptis. Gerai žinau, kad už sąmoningą vadovybės pavestų uždavinių nevykdymą ir už paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas laikyti man padeda“.

LLA gretose ilgą laiką kovojo Povilas Bagdonas-Švogeris (1917.09.09.-2002.03.06.). Jis dešimt metų kovojo miškuose, buvo suimtas 1954 spalio 10 dieną. Dvidešimt metų praleido sovietiniuose lageriuose, į Lietuvą grižo tik 1974 metų rudenį. P.Bagdonas savo prisiminimuose teigė: ,,Mokėjau rasti vietas slėptuvėmis, kurių niekas nerasdavo. Tam reikėjo atidžiai apžiūrėti vietoves. Jei kareiviams neparodydavo, mūsų slėptuvių niekas nerasdavo. Šviesios atminties Žemaičių apygardos vadas V.Montvydas-Žemaitis man sakydavo: „Tu esi senas vilkas. Turi didelę patirtį. Jei jau nustatei žeminės iškasimo vietą, reikia tikėtis, kad niekada niekas neras“.

Partizanai naudojosi ir kūlgrinda. Sietuvos kūlgrinda – slaptas kelias, jungęs Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas. Šios kūlgrindos įrengtos XIII amžiuje, žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpyje. Akmenys sukloti po vandeniu metro ir pusės metro gylyje. Kūlgrindos ilgis – dešimtys kilometrų. Kūlgrinda labai pasitarnaudavo ir pokario partizanams. Šia kūlgrinda partizanai pereidavo iš vieno kaimo į kitą. Žemaičių apygardos vadui kūlgrinda labai pasitarnaudavo pereinant klampius pelkynus. Nes antroje Sietuvos upelio pusėje Čepaičių kaime 1950-1951 metais V.Montvydas buvo įkūręs Vakarų srities Jūros štabą. (Vladas Montvydas- Žemaitis buvo žymus partizanų vadas, jis nuo 1948 metų gegužės mėnesio vadovavo Žemaičių apygardai. Žuvo 1953 metų rugpjūčio 27 dieną, kai sovietiniai saugumiečiai surado bunkerį, kuriame V.Montvydas gyveno. Kartu su juo žuvo ir jo adjutantas, štabo ūkio dalies viršininkas Bronius Alūza-Bedalis).

1951 metų vasario 10 dieną išduoti nelygioje kovoje žuvo Vakarų srities Jūros štabo vadai Vaclovas Ivanauskas-Vytenis ir Antanas Liesis-Idenas. 1953 metų rugpjūtį žvejys Naujokas, žvejodamas Sietuvos upelyje pastebėjo kūlgrinda dažnai praeinančius du partizanus. Žvejys pasigyrė savo kaimynui ar pats pranešė į Varnių NKVD (skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją). Pasaloje laukė NKVD kariauna: Telšių, Varnių, Kaltinėnų stribai. Atsišaudydami partizanai po kelių valandų pasitraukė prie Paršežerio.

Daug skaudžių išgyvenimų patyrė ir partizanų rėmėjai. Štai ką apie gyvenimą Sibiro tremtyje pasakojo Marija Kondrotaitė-Osipova, aktyvi LLA partizanų rėmėja: ,,Tremtyje ištekėjau už Grigorijaus Osipovo. Jis buvo ukrainietis, Banderos kariuomenės karininkas, paleistas iš kalėjimo. Stepanas Bandera buvo visos Ukrainos pasipriešinimo prieš komunizmą partizanų vadas. Vyras kalėjo 15 metų ir dar 5 metus gyveno tremtyje. Su vyru gyvenau šešis metus, mes gyvenome Miežgrankos geležinkelio stoties gyvenvietėje.

Vyras labai susirgo, norėjo mirti Ukrainoje. Palikome viską ir išvažiavome. Nuvažiavome Į Ukrainos Sumų srities Lebedino miestą pas vyro seserį. Jos vyras dirbo girininku miškuose. Parvažiavus į Ukrainą, po kelių mėnesių vyras mirė. Jam buvo tik 39 metai. Kartu su vaikais likau gyventi Lebedino mieste. Gavau darbą traukinių stotyje, dirbau iešmininke. Ukrainoje labai graži gamta, ukrainiečiai mieli, nuoširdūs žmonės. Bet daugelis neturi lygių teisių su okupantais rusais. Po pusantrų metų grįžau į LIetuvą. Gimtajame krašte dirbau, vis važiuodavau į Ukrainą lankyti vyro kapo“.

Pokario partizanai visą dešimtmetį kovojo už Tėvynės laisvę. Lietuvos Laisvės Armija buvo viena iš kelių žymiausių tuo laikotarpiu veikusių pogrindinių organizacijų. Šiuo metu kai kurie politikai, istorikai, žurnalistai bando pažeminti partizanus, atsiliepia apie juos nepalankiai, savo knygose ir straipsniuose abejoja pokario partizanų kovos prasme, kartais net partizanus prilygina stribams. Bet patriotams žodis partizanas yra šventas, o žodis stribas yra išdaviko sinonimas. Šioje knygoje yra išsamiai nagrinėjama Žemaitijos partizanų veikla. Bet partizanai aktyvai veikė ir kitose Lietuvos vietose.

Štai 1944-1953 metais Panevėžio, Pasvalio ir Biržų rajonuose veikę partizanai aktyviai kovojo su okupantais. Pasvalio rajone ilgą laiką vietos partizanams vadovavo Petras Tamošiūnas. 1945-1947 metais Panevėžio rajone veikė „Tėvo“ būrys, pasižymėjęs kovose prieš okupantus. Šio būrio narys Petras Gataveckas-Šturmanas iki šiol gyvena Panevėžyje. Jis buvo suimtas Kaune 1947 metų pavasarį, vykdydamas žvalgybinę užduotį. Dešimt metų praleido sovietiniame lageryje, penkerius metus-tremtyje. Pokario partizanų kova atspindėjo lietuvių tautos laisvės siekius.

2010.07.18


Prisijunkite prie diskusijos