Daug kas ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje nenorėjo, kad šios knygos pasirodytų. Bet jos jau yra. Ne tiek pačios knygos, kiek garsas apie jas pasklido tarsi bombos sprogimas.

Pačios knygos nelengvai prieinamos (“nepasisekė surasti rėmėjų, jos išleistos tik po kelis šimtus egzempliorių tiražu”), bet mes puikiai žinome, kad draudžiamas vaisius – skanesnis. Šiais laikais knygas viešai drausti arba uždaryti į specfondus kolei kas nepriimta, užtat galima jų “nepastebėti”, neremti, nepirkti mokykloms ir bibliotekoms…

Šioms knygoms tokie neiginiai, man regis, nepavojingi. Jų įtaką galima sumenkinti arba net neutralizuoti tik vienu būdu: reikia, kad Lenkija pripažintų šimtmečiais padarytas skriaudas Lietuvai, lietuvių tautai (bent jau 20-ojo amžiaus pirmosios pusės), atsisakytų užmaskuotų pastangų tęsti lenkinimo politiką Rytų Lietuvoje ir liautųsi remti “penktąją koloną”. Tai viena. Antra: kad Lietuvos politikai, o ypač istorikai globalistai bei lenkintojai, lenkų šovinistų talkininkai, atsikvošėtų, pripažintų savo klaidas ir atsisuktų veidu į lietuvių tautą.

Tada šių knygų įtaka gal ir nedarytų sprogusios bombos įspūdžio. Pagalvokite, ponai šovinistai ir tautų niekintojai. O kol jūs galvosite, mes skelbsime ir visokiais būdais platinsime istorinę tiesą apie šimtmečius trukusias ir tebedaromas lenkų skriaudas lietuviams. Skaitykite, ir netrukus suprasite, kokios knygos čia turimos omenyje.

Vytautas Visockas 

XXX  

Apie Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius daug paskelbta mokslo ir populiarių darbų. Tačiau iki šiol beveik nenagrinėti tie santykiai lietuvių Tautos ir jos sukurtos Lietuvos valstybės, lenkų ir Lenkijos vaidmens lietuvių Tautai ir savarankiškai Lietuvos valstybei požiūriais – lietuvių Tautą ir jos Valstybės savarankiškumą laikant svarbiausiu visos veiklos matu.

Daugeliui lenkų istorijos tyrėjų, žvelgiančių į tuos laikus, kai Lietuva susijungė su Lenkija, pro savo tautos ir valstybės prizmę, – tai klestėjimo ir didybės laikai, o lietuviams – jų valstybės ir pačios lietuvių tautos žlugimo metai. Lietuvių beveik nenagrinėta, ar Lietuvai tokia sąjunga su Lenkija iš viso buvo būtina.

Kas ją nulėmė ir ką iš tos sąjungos laimėjo lietuvių tauta ir jos sukurta valstybė, kiek buvo ir yra pagrįstos lenkų šovinistų pretenzijos į Rytų Lietuvos žemes? Ir į daugelį panašių klausimų atsako istorikas dr. Algimantas Liekis veikalo “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai” pirmuose dviejuose tomuose (T.I: “Lenkų skriaudų lietuviams istorija (iki 1921 m.)”. Vilnius, 2011. 506 p.; T.II: “Lenkų skriaudų lietuviams istorija (1931-1939 m.). Vilnius, 2011. 458 p.), jau išleistuose mokslo knygų (kn. XIV ir XV) serijoje “Lietuvių tauta”.

Knygos parengtos remiantis archyviniais ir literatūriniais šaltiniais ir, be abejonės, praturtins ne tik pažinimą, bet ir padės mokslininkams, politikams, mokytojams ir visiems kitiems, kurie domisi lietuvių ir lenkų santykiais, padės ir pačiai lenkų “tautinei mažumai” suvokti, kas ji buvo ir yra lietuvių žemėse, Lietuvos valstybėje.

Kadangi knygoms nepasisekė surasti rėmėjų, jos išleistos tik po kelis šimtus egzempliorių tiražu, todėl daugelio skaitytojų pageidavimu šioje knygelėje ir perspausdiname iš minėtų pirmųjų dviejų Algimanto Liekio knygos tomų “Baigiamuosius pamąstymus”, kurie, manytume, atskleidžia veikalo turinį ir atliktos lietuvių ir lenkų santykių raidos tyrimų esmę ir vertinimus. Leidėjai

Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalgos (iki 1921 m.) ištraukos

…Katalikų bažnyčia negailėjo pastangų, kad Lietuva įsijungtų į Lenkijos sudėtį ir todėl, kad tai stabdytų sparčiai Lietuvoje plintantį protestantizmą. Daug žmonių, nepaisydami kunigų ir vienuolių grasinimų, pereidavo į protestantizmą, ypač Vilniuje ir Žemaitijoje, dėl to, kad protestantų kunigai ir Šventąjį Raštą skelbė, ir vaikus mokė lietuviškai, nebuvo tarp jų tokių feodalų kaip tarp katalikų kunigų ir vyskupų. Tas tikėjimas viskuo buvo demokratiškesnis už katalikų, tai buvo paprastų žmonių religija. Bet kartu su protestantizmu plito ir priešiškumas Lenkijai, kaip “lenkų vieros” prievartinei nešėjai, baudžiavos gynėjai.

Išlaikyti Lietuvą katalikišką buvo galima tik esant stipriai jos sąjungai su Lenkija. Tokią nuomonę rėmė ir popiežiai. Tad tarp uoliausių Lietuvos (kurioje, be stačiatikybės, ėmė sparčiai įsigalėti ir protestantizmas) įjungimo Lenkijos sudėtin šalininkų ir buvo lenkų Katalikų bažnyčia, jos agentai Lietuvoje – vyskupai, kunigai, vienuoliai. Tad lenkų hierarchų, ponų iniciatyva, panaudojus visus tų laikų propagandos ir papirkimo metodus, dėl tariamai abiejų valstybių sujungimo būtinumo ir didelės naudos, kurią po to patirs pirmiausia Lietuva, 1569 m. liepos 4 d. Liubline Lietuvos atstovai, spaudžiami ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto, buvo priversti pasirašyti gėdingą ir pražūtingą Lietuvos savarankiškumui unijos aktą, pagal kurį Lietuva jau tapo Lenkijos provincija, neturinti teisės net savo valdovo rinktis, ir tebuvo tik “Lenkija” vadinama.

Liublino akto 3 paragrafe nurodyta, kad po jo pasirašymo Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo “vienalytis kūnas, taip pat viena bendra neišskiriama valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą…” 5 paragrafe tvirtinta, kad “LDK panaikinamas Didžiojo kunigaikščio rinkimas, kėlimas ir inauguracija”. Negana to, pagal akto 4 paragrafą karaliaus rinkimai galėjo vykti tik Lenkijoje ir jis “vainikuojamas tik Krokuvoje”. Kitaip sakant, Lietuva turėjo tapti paprasta Lenkijos provincija.

O 14 paragrafe nurodyta, kad “vadovaujantis abipusiška meile” lenkai gali Lietuvoje įsigyti žemių ir kito turto, užimti bet kurias valstybines vietas, kaip ir lietuviai Lenkijoje (iki tol lenkams, kaip svetimšaliams, dirbti ir įsigyti žemės Lietuvoje draudė Lietuvos Statutas, nors formaliai jis liko veikti Lietuvoje ir po Liublino unijos pasirašymo). Ir t.t. Aktas baigtas grasinimais, kad jei kas nenorėtų laikytis tos sutarties, tai “prieš tokią šalį, prieš tokį asmenį stosime kaip prieš mūsų sujungtų tautų priešą. Visa tai priesaika įpareigojame save ir mūsų palikuonis daryti, laikytis ir išpildyti. O visi čia nutarti dalykai negali būti niekada liečiami, keičiami nei Jo Karališkosios Didenybės, nei ponų tarybų, nei visų luomų ir žemių pasiuntinių, nei pagal bendrą susitarimą, nei atskirai, bet amžini, nepakeisti ir galiojantys turi būti”. Dar Liublino akto pasirašymo dienomis Lenkija užgrobė ir dideles LDK teritorijas dabartinės Ukrainos ribose.

Liublino unijos aktas savo esme prilygo po keleto šimtmečių Lietuvos pasirašytai sutarčiai su hitlerine Vokietija dėl pastarajai perleidimo Klaipėdos ir jos krašto ir su SSRS dėl jos karinių bazių, o vėliau įjungimo į SSRS sudėtį dokumentams…

Nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis ir jo knygos viršelis.

(Bus daugiau)

2011.12.08