Leonas Jurša. Kalnų Karabacho istorijos: kai aikštėse degino laikraščius


Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Žinomo Rusijos žurnalisto postcriptum jo paties ir kolegų prieš 30 metų parašytiems reportažams: mes buvome neteisūs, nes skelbėme tik vienos pusės nuomonę.

Maskvai tylint audra Baku ir Jerevane

1987 metų pavasarį prancūzų „L‘ Figaro“, paskiau kiti Europos ir JAV leidiniai paskelbė 10 garsių emigrantų iš Rusijos laišką: kas dabar daroma Sovietų Sąjungoje – nepakankama, reikia esminių reformų visose srityse, pripažinti komunistų režimo nusikaltimus, duoti laisvę spaudai. „Visos pažangiosios visuomenės nuostabai“, vieno pasirašiusiųjų žodžiais, laišką perspausdino savaitraštis „Moskovskije novosti“, tiesa, su griežtu vyriausiojo redaktoriaus Jegoro Jakovlevo komentaru (girdi, bepigu stovėti nuošalėje mūvint baltomis pirštinėmis).

Tokio teksto pasirodymas sovietinėje spaudoje buvo visiškai neįtikėtinas dalykas. Šio laikraščio naują numerį galima buvo paskaityti ir stende prie redakcijos pastato –  laiškas „Tegul Gorbačiovas mums įrodo“ sutraukė didžiulę minią (toji vieta vėliau bus vadinama „Haidparku“, visa siena išilgai bulvaro, apie 200 metrų, margavo nuo atsišaukimų, savilaidos laikraščių, plakatų, skelbimų). Dar neseniai komunistinės propagandos klišes pasauliui platinęs savaitraštis „Moskovskije novosti“ tapo SSRS paskelbto „viešumo“, arba „atvirumo“, šaukliu.

Azerbaidžaniečių pabėgėliai

Sovietinė spauda pratrūko publikacijomis apie praeityje buvusias represijas ir visa iki tol slėpta. Kitas reikalas – tuo metu SSRS dėjęsi įvykiai. 1988-ųjų pavasarį Andrejaus Sacharovo į savaitraščio „Moskovskije novosti“ redakciją nuvežtą „atvirą laišką“ Gorbačiovui Kremliuje tikrai perskaitė, tačiau tik po dviejų savaičių leidinyje pasirodė paties akademiko trumpas pranešimas, kad jis parašęs SSKP CK generaliniam sekretoriui savo nuomonę dėl Krymo totorių ir Kalnų Karabacho. Per tas dienas Gorbačiovo bendražygiai ir padėjėjai išaiškino laiško autoriui Kremliaus redakcinę politiką dėl neramumų šalyje: atidėti informacijos skelbimą, jeigu tai gali suaudrinti žmones; skelbti ne visą; niekada neskelbti melagingos.

Beje, akademikas šiame laiške (išspausdintame tik 1992 metais) teisingai pastebėjo, kad jau ne pirmą kartą, kilus aštresniam susikirtimui „viešumas“ suvaržomas – kaip tik tuo metu, kai jo labiausiai reikia. Kitas SSRS savaitraštis („Аргументы и факты“) klaidino 9 milijonus savo  skaitytojų 1988 metais, kai skelbė: „Ne sovietinės spaudos tradicija yra kurstyti aistras emocingais, sielą stingdančiais pasakojimais apie žudynių, prievartavimų, tyčiojimosi, pogromų smulkmenas“. Iš tikrųjų vis dar komunistų partijos vadovybė (politinis biuras) nurodinėjo, kaip rašyti apie kai kuriuos gyvenamojo momento įvykius.

Azerbaidžaniečių deportacija

2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) randame parašyta apie tai, kaip Rusijos spauda vaizdavo Azerbaidžaną 1988–2000 metais. Straipsnio autorius – tuo laikotarpiu „Moskovskije novosti“ redakcijoje dirbęs žurnalistas Azeras Mursalijevas – pastebi, kad nuo 1988 metų iki beveik 10 dešimtmečio vidurio diduma vertinamojo pobūdžio publikacijų Maskvos spaudoje su įvykiais šioje respublikoje buvo susiję netiesiogiai. Jos dažniausiai atspindėjo ne tiek konkrečią padėtį Azerbaidžane, kiek pačioje Maskvoje vykusią kovą tarp „reformatorių“ ir „konservatorių“. Kaip tik dėlto keisdavosi, kai kada labai staigiai, jų autorių nusistatymas Azerbaidžano atžvilgiu.

„Reformatoriai“ ir juos remianti liberalioji inteligentija nuo pradžių ir beveik be išlygų Karabacho konflikte palaikė armėnų pusę: armėnai stoja prieš esamą tvarką ir nori permainų, todėl jie yra mūsų sąjungininkai. „Konservatoriai“ buvo prieš bet kokį teritorijų perdalijimą – ne dėl Karabacho, o baimindamiesi (pagrįstai) precedento. Kartkartėmis politinis biuras nurodydavo iš viso nekelti Karabacho temos – kad atlėgtų aistros. Kad žmonės nedegintų aikštėse laikraščių. Ir tada žurnalistai rašydavo apie laukų darbus, spartuolius, kultūrą. Tuo tarpu Baku ir Jerevano aikštėse mitinguotojai niršo, kad jų balsas lieka be atgarsio.

Žmonėms abiejose konflikto pusėse teliko manyti viena: jų pareiškimų nutylėjimas centrinėje televizijoje ir spaudoje reiškia pritarimą priešininkams. Viename straipsnyje sakoma, prie ko privedė sovietinės žiniasklaidos mėginimas nuslėpti nuo visuomenės konflikto aštrumą: radosi gandų ir prasimanymų pritvinkusi atmosfera, kuri dar labiau kaitino konfliktą. Šį straipsnį, paskelbtą taikinimo organizacijos „Conciliation Resources“ leidinyje ( 2005), parašė du autoriai, žurnalistikos tyrėjai – Markas Grigorianas ir Šachinas Rzajevas.

Žodžio blokada

Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: maždaug 1988 m. lapkričio 28–gruodžio 2 d. iš Armėnijos deportavo beveik visus ten gyvenančius azerbaidžaniečius, tačiau ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, apie tai sužinota tik 1989-ųjų vasarą, kai prekyvietėse pirkėjai pasigedo azerbaidžaniečių tiekiamų maisto produktų. Ir Armėnijos blokavimas (transporto, energetikos) prasidėjo gerokai vėliau, negu apie tai pradėjo rašyti spauda. Žmonės skaitė Armėniją likus be dujų ir stebėjosi, nes visuose namuose dujos buvo; jų neliko artinantis 1991 metų rudeniui, tačiau spauda tuo jau nesidomėjo. Dar 1991 metų vasarą per Azerbaidžano teritoriją ėjo traukiniai į Armėniją, tarp jų keleivinis Jerevanas-Kafanas (mokslininkė tuo metu gyveno prie stoties ir matė savo akimis), kai tuo tarpu dauguma Jerevane nė neabejojo susisiekimo tarp dviejų respublikų seniai nelikus.

Dėl blokados, tai vienpusiškai rašė ir didieji pasaulio laikraščiai. „The New York Times“ 1990 m. sausio 19 d., tai yra prieš pat sovietų kariuomenės įvedimą į Baku, dėstė („Nationalism at Its Nastiest“), kad Azerbaidžanas – ne Lietuva, Azerbaidžane nacionalistai irgi kalba apie nepriklausomybę,  tačiau jų protestai baigiasi „kruvinais pogromais“ (bloody pogroms) prieš kaimynus armėnus. Pranešama, kad azerbaidžaniečiai uždarė geležinkelį į Armėniją, tačiau nieko nesakoma, jog Armėnija nuo 1989-ųjų vasaros blokuoja Nachičevanės autonominę respubliką.

1989 metų rudenį į Azerbaidžaną atvykusiam žurnalo „Ogoniok“ („pertvarkos ir viešumo flagmanas“, vėliau pirmas nepriklausomas leidinys SSRS) korespondentui Georgijui Rožnovui, irgi gerai žinomam, žmonės sakė: kokia nauda iš jūsų važinėjimų, jeigu visi centriniai laikraščiai ir žurnalai, radijas ir televizija nutyli apie tikrą padėtį arba begėdiškai meluoja? Esą, kad ir kas atsitiktų etniniame konflikte, skaitytojui ar klausytojui buvo pateikiama viena ir ta pati dramatiškų įvykių versija: Azerbaidžanas vos ne kraugerys agresorius, o jo kaimynai – be kaltės kaltos aukos. Savo reportaže Rožnovas, be kita ko, parašė, kad Megrio (Armėnija) geležinkelio ruože iš Azerbaidžano ateinančių traukinių lokomotyvus apšaudo, apmėto akmenimis; mašinistus lydi kareiviai; vidaus kariuomenės pulkininkas, apeidamas vieną geležinkelio ruožą, aptiko ir nukenksmino galingą sprogmenį.

„Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, o aš iki šiol nepaskelbiau iš kelionės į Azerbaidžaną ir Armėniją nė vienos eilutės, – sakoma Rožnovo laiške vienam Baku laikraščiui („Вышка“). – Nei vienas Maskvos laikraštis, nei vienas žurnalas nesiteikė skirti man vietos savo puslapiuose. Kodėl? Atsakymas paprastas: mano papasakotoji tiesa pernelyg skiriasi nuo tos, kurią mėnesis po mėnesio kalė į skaitytojų ir klausytojų galvą.“ Jis rašo po komandiruotės į Pietų Kaukazą supratęs, kad toliau tylėti negalima, todėl ir siunčia savo apybraižą, neišvydusią dienos šviesos Maskvoje, į Azerbaidžaną.

Teroristų pašlovinimas

1990 metų pavasarį per sovietų vidaus kariuomenės dalinio užpuolimą nušautus 20 armėnų teroristinės organizacijos smogikų Jerevane paskelbė didvyriais, vos ne šventaisiais kankiniais. Žurnalas „Ogoniok“ apie jų laidotuves (tūkstantinės juodos palydinčiųjų gretos su iškeltais kumščiais, atviruose karstuose juodomis palaidinėmis apvilkti žuvusieji) paskelbė, kaip vėliau rašė vienas autorius, net ne reportažą, o gedulingą odę prozoje. Žurnalo tiražas tais laikais siekė apie 4,5 milijono egzempliorių, o Kalnų Karabache, Stepanakerte, jau kitą dieną pasirodė „odės“ kopijos. Anot to paties autoriaus, tai buvo „tikra ideologinė bomba“ ir dar kartą paliudijo žurnalo redaktoriaus Vitalijaus Korotičiaus, dažnai pavadinamo legendiniu „viešumo“ laikotarpio veikėju, poziciją. Azerbaidžane šį žurnalą vadino vos ne Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ organu; redakcinėje kolegijoje buvo ir Andrejaus Sacharovo sutuoktinė Jelena Boner („Armėnijoje nustoju buvusi žyde ir tampu armėne“).

Tiesa, 1988 metų rudenį žurnalas paskelbė pokalbį su Azerbaidžano istoriku akademiku Zija Bunijatovu: Antrojo pasaulinio karo dalyvis, SSRS didvyris kalbėjo tuo metu centrinėje spaudoje reikšminamos „tautų draugystės“ dvasia, smerkė ir saviškius istorijos gražintojus. Tai – ne “Kodėl Sumgaitas?” – akademiko straipsnis, pasirodęs Baku spaudoje 1989 metų pradžioje. Jame primenama armėnų terorizmo istorija, tiesiai sakoma pogromų Azerbaidžano mieste kurstytojais buvus armėnų nacionalistus ir patariama Sacharovui su kitais nesikišti kur neišmano, o dirbti darbą, už kurį valstybė jiems moka pinigus.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Dar būta atvejo, kai ir nenorint padedama. 1992 metų pavasarį „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kaip armėnų separatistai atakavo prie Agdamo miesto vienoje kalvų stovinčioje bažnyčioje įsitvirtinusius azerbaidžaniečius. Žurnalas išspausdino nuotrauką, kurioje matyti du ginkluotus „barzdočius“ lydint jauną vyrą su Azerbaidžano trispalve rankoje. Išaiškėjo, kad jis pasidavė po armėnų ultimatumo: jeigu nepasiduosite, tai sušaudysime įkaitais paimtus Chodžalio gyventojus (tai vyko netrukus po armėnų surengtų taikių gyventojų žudynių ir lavonų niekinimo Agdamo apylinkėse). Straipsnio nė iš tolo negalima buvo pavadinti palankiu azerbaidžaniečiams, tačiau iš jo sužinota apie savigynos būrio kovotoją Natigą Gasymovą, kuris penkias dienas, žuvus draugams, vienas gynėsi nuo užpuolikų. Šio Azerbaidžane didvyriu pripažinto kovotojo likimas nežinomas iki šiol.

Pagaliau pamatė, kam padeda

1992 metais išleista Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga („Кровавый омут Карабаха“) nuo tuometės literatūros Kalnų Karabacho tema skyrėsi kaip diena nuo nakties. Autorius ilgai kentėjęs sąžinės priekaištus dėl nesipriešinimo iš visų pusių plūstančiam melui ir galiausiai ėmėsi plunksnos – sukrėstas Rusijos spaudos tylėjimo dėl azerbaidžaniečių žudynių Hodžalyje. Tas pats savaitraštis „Moskovskije novosti“ paskelbė reportažą daugiau kaip po dviejų savaičių („Я шла вместе с ними…“). Peterburgo literatas šį savaitraštį laikė separatistų smogikų („fidajų“) garbintoju, o dabar žurnalistė ėjo puolančiųjų pusėje, ne priešakinėse gretose, bet vis viena su jais…

Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai. Vis dėlto ne vienas užsienio leidinių žurnalistas nusigavo į tragedijos vietą ir pranešė apie “krūvas lavonų Karabache” (britų dienraštis “The Times”). Naujienų tarnybos „Reuters“ korespondentas pranešė apie daugybės žmonių, žuvusių armėnų puolimo metu, laidotuves. “Pasaulis nenori žinoti, kas čia vyksta, – šaukė žurnalistams vienas laidotuvių dalyvis. -Mus žudo, o jus tylite.“

„Daugumai tarptautinės arenos veikėjų, įskaitant ir rusus, pasidarė aišku armėnus nuėjus pernelyg toli“, – savo straipsnyje toje pačioje knygoje apie Azerbaidžano-Rusijos santykius rašo žinomas švedų mokslininkas Svantė Kornelas. 1993 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas primygtinai reikalaujančias išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano teritorijų (1992 metų pavasarį Azerbaidžano valstybė tapo JTO nare – su visomis turimomis žemėmis, taigi ir Kalnų Karabachu).

Kuo toliau, tuo greičiau nyko Vakarų žiniasklaidos palankumas Armėnijos pusei. Armėnų pajėgos užėmė ne tik Karabachą, bet ir apie penktadalį kitų Azerbaidžano žemių – pranešė tas pats „Der Spiegel“ („Kaukasus: Smartes Stück Kolonialismus“, 1993 10 16). Neliko abejonių armėnų pusėje kariaujant Rusijos specialiosios paskirties dalinius. Armėnų sukilėliai skelbia nesikėsinantys į Azerbaidžano teritoriją, tačiau degina užimtus miestus ir gyvenvietes – jie šito nedarytų, jeigu nesiektų aneksuoti azerbaidžaniečių žemių. Armėnai kare su Azerbaidžanu laimi visomis kryptimis, o prieš užsienį tebevaizduoja esantys aukos ir šaukia gelbėti Armėniją nuo genocido (Rettet Armenien vor dem Holocaust!). Šiuo šūkiu jau netikima. „Armėnai dabar yra daug dažniau nusikaltėliai nei aukos“ (Die Armenier sindjetzt viel öfter Täterals Opfer). Tuo tarpu Azerbaidžano vyriausybė „dėl agresijos prieš Kalnų Karabachą“ vienintelė iš visų buvusių sovietinių respublikų negauna jokios pagalbos iš Amerikos.

1994 metų vasarą Kalnų Karabacho separatistų „gynybos komiteto“ vadas Robertas Kočarianas pripažino „TheNew York Times“: „Mes žinome, kad netenkame pasaulyje palankumo.“

Chodžaly aukoms atminti

Daugelis sutaria, kad būtent po Chodžalio tragedijos pasaulis ėmė suvokti Pietų Kaukaze regintis anaiptol ne „tautos apsisprendimo“ reikalą. Nebuvo to reikalo nė pradžioje. Jurijus Pompejevas savo knygoje primena vieno partijos „Dašnakcutiun“ vadų pareiškimą, pasirodžiusį Prancūzijoje išeinančiame armėnų laikraštyje „Gamk“ dar 1987-ųjų vasarą: armėnai turi istorines žemes Kaukaze ir mes aiškiai reiškiame savo teritorines pretenzijas. Tai buvo ne kokia asmeninė nuomonė. Tas pats laikraštis „Gamk” 1985 metų pabaigoje skelbė „Armėnų revoliucinės federacijos politinį manifestą“: suvienytosios Armėnijos sienos turi apimti armėnų teritorijas su Nachičevane, Achalkalakiu ir Karabachu.

Kai britų tyrėjas Tomas de Vaalas paklausė vieno armėnų separatistinio judėjimo pradininkų, Igorio Muradiano, ką jie manė dėl 40 tūkstančių Kalnų Karabache gyvenusių azerbaidžaniečių, tas atsakė: „Mūsų nedomino šių žmonių likimas. Šie žmonės buvo paklusnus valdžios įrankis, daugelį dešimtmečių, netgi amžių jie buvo prievartos prieš mus įrankis.“

Tomas de Vaalas, 2003 metais išėjusios knygos („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) autorius, buvo susitikęs ir su tuomečiu Armėnijos gynybos ministru Seržu Sargsianu (šis 1992–1993 metais vadovavo separatistų karinėms pajėgoms). Būsimasis Armėnijos prezidentas, palydėdamas britą po pokalbio, pavymui pridūrė, kad svarbu buvo net ne Karabacho teritorija. „Svarbu, kad Armėnijoje liko viena tauta.“ Kai kuriuose Armėnijos srityse azerbaidžaniečiai sudarė iki 70 procentų gyventojų. „Mūsų kultūros nesuderinamos.“

Profesorius moko nekartoti jo klaidų

Žurnalistė Tatjana Čaladzė, rašydama apie informacijos blokavimą tuometėje sovietinėje spaudoje, nurodo pastebėjusi savaitraštyje „Moskovskije novosti“ per 1988–1989 metus nepasirodžius nei vienos azerbaidžaniečiams palankios žinelės! Ir priešingai – armėnams naudingi pranešimai rodėsi ar ne kas antrame numeryje (1988-ųjų pabaigoje Armėniją nusiaubė žemės drebėjimas, bet tūlas skaitytojas ne visada skyrė humanitarinę paramą nuo politinės). Tatjana prisimena, kad 1992 metų rudenį, kai ji dirbo Latvijoje, respublikos parlamento laikraštyje per mėnesį buvo išspausdinta 17 didžiulių tekstų Kalnų Karabacho tema, kuriuose Azerbaidžano pusė buvo vaizduojama pačiomis juodžiausiomis spalvomis (suprantama, pasistengė ne patys latvių žurnalistai); apie Azerbaidžano poziciją respublikos laikraščiuose nebuvo nė vienos eilutės.

Tatjana Čeladzė

(Kaip ir Lietuvoje. Penki Azerbaidžano mokslininkai pasiuntė laišką į Vilnių, vieno rusų kalba tada ėjusio demokratinio leidinio redakcijai: ar nesuprantate, kad nemokšiškai ir šališkai pateikta Kalnų Karabacho istorija kursto tautų nesantaiką, o respublikų sienų kilnojimas gali sukelti nenuspėjamas ir tragiškas pasekmes kituose šalies regionuose?)

1988-ųjų pavasarį Baku spaudoje pasirodė vietinės armėnų bažnyčios vyresniojo laiškas. Esą į bažnyčią atėjęs žmogus prisistatė „Moskovskije novosti“ korespondentu, klausinėjo apie parapijiečių nuotaikas ir kita. Vėliau tame laikraštyje pasirodė parašyta, kad armėnų bažnyčią norėta padegti. Šventiką tai papiktino: jis nieko nesakęs žurnalistui apie padegimą, o tas parašė! „Moskovskije novosti“ paskelbtame reportaže iš Sumgaito pogromų kaltininkų teismo („Сумгаит. Эпилог трагедии“) apie bažnyčią tebuvo kelios eilutės: ateinančiųjų apmažėjo, parapijiečius labai nuliūdino žinia norėjus ją padegti. Tačiau nuo jų skaitytojams tegalėjo kilti viena mintis: azerbaidžaniečiams nėra nieko šventa. Šį reportažą parašė Viktoras Lošakas.

Šis žurnalistas daug sykių buvojo Pietų Kaukaze, taip pat ir žemės drebėjimo nusiaubtuose Armėnijos rajonuose (apėmė 4/5 respublikos teritorijos, žuvo mažiausiai 25 tūkstančiai žmonių). Jam įstrigo, kad po šios gamtinės katastrofos armėnai jam pasakojo ne apie patirtą siaubą, mirtis, nepriteklius, o tikino: Azerbaidžanas atsiuntė keletą sunkvežimių su medikamentais ne armėnams gelbėti, o marinti… 1991 metais Viktorą paskyrė „Moskovskije novosti“ redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju, o 1993 metais jis pakeitė garsųjį Jegorą Jakovlevą ir išbuvo vyriausiojo redaktoriaus poste 10 metų. 

Tomas de Vaalas 2000 metais kalbino ir Viktorą Lošaką. „Mums atrodė, kad Karabacho grąžinimas Armėnijai yra Sovietų Sąjungos demokratizavimo proceso dalis, – pasakė žinomas žurnalistas. – Mums tada atrodė, kad atkuriamas teisingumas. Mums atrodė, kad mes teisūs. Iš tikrųjų mes buvome absoliučiai neteisūs ta prasme, kad visiškai nepaisėme kitos pusės nusistatymo. Mes negalvojome, ką pamanys žmonės, kurie Kalnų Karabachą laiko savo šalies dalimi.“ (Daugiau žinančiam skaitytojui šiose žodžiuose turėtų užkliūti „Karabacho grąžinimas“: kaip galima atsiimti tai, kas niekada tau nepriklausė? Nebent turima galvoje, kad tada taip manyta – „grąžinimas“.)

Rusijos mokslininkas Dmitrijus Furmanas viename savo straipsnių prisimena per televiziją girdėjęs Viktorą Lošaką sakant, kad jam gėda dėl to, kaip „Moskovskije novosti“ rašė apie Karabacho konfliktą.

2007 metais Viktoras Lošakas su azerbaidžaniečių žurnalistu Emiliu Gulijevu žurnale „Ogoniok“ papasakojo apie tai, kas „po beveik 20 metų abipusio priešiškumo atrodė neįmanoma“: žinomų Azerbaidžano ir Armėnijos inteligentijos atstovų susitikimą Kalnų Karabache („Большой прорыв“). Pasiuntinių Rusijoje, kompozitorių Polado Biul Biul Ogly ir Armeno Smbatiano vadovaujamas nedideles delegacijas priėmė abiejų valstybių prezidentai. Žurnalas suteikė žodį abiejų valstybių ambasadoriams; pabaigoje įdėjo „Konflikto chronologija“, kurios paskutinėje eilutėje nurodoma: karinių veiksmų eigoje žuvo 40 tūkstančių žmonių, apie 1 milijonas tapo pabėgėliais.

Azerbaidžano sostinė Baku. Paminklas 1990-ųjų Sausio 20-osios aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

2014 metų vasaros pabaigoje Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentai, derėjęsi tarpininkaujant Rusijos prezidentui Sočyje, vėl nuvylė žurnalistus – šiems atrodė, kad galima buvo susitarti ir dėl šito, ir dėl ano. Viktoras Lošakas parašė: „Dabar tai visiškai akivaizdu: nei politikas, nei žurnalistas negali būti teisėjas tokioje tautų nesantaikos byloje, negali rašyti žmonėms receptų, dalyti į teisius ir neteisius. Deja, pradedant 1987 metais ir žurnalistai, ir politikai iš Maskvos mėgino labai negrabiai tai daryti Kalnų Karabacho įvykiuose.“

2019.03.28; 07: 00

print