Briuselyje neseniai 23-ų Europos Sąjungos užsienio reikalų ir gynybos ministrai pasirašė susitarimą pastoviai bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje (Permanent Structured Cooperation on security and defence, PESCO). Patys europiečiai tai laiko istoriniu žingsniu, kurį žengti rengtasi 17 metų. Iš Maskvos atsklido dantų griežimas…
Suremti pečius ir – koją kojon!
Europos Sąjungos valstybių kariuomenėse, bendrai paėmus, tarnauja apie 2 milijonus žmonių, jų išlaikymui kasmet skiriama maždaug 200 mlrd. eurų. Gynybos poreikiams visi kartu išleidžia daugiau negu Rusija (čia tam skiriama apie ketvirtadalį biudžeto išlaidų) ir pusę to, ką skiria JAV (15% biudžeto), tačiau pinigai išsisklaido po dideles ir mažas nacionalines kariuomenes ir bendros pridėtinės vertės būna nedaug.
Daugelyje šalių ginkluotųjų pajėgų vadai skundžiasi lėšų stygiumi, todėl tinkamai nepasirengę vykdyti vis sudėtingesnius uždavinius: išskyrus Prancūzų svetimšalių legioną, daugelis padalinių nusileidžia amerikiečiams ir britams, turintiems kovinių veiksmų įvairiuose pasaulio vietose patirtį.
28 gynybos ministerijos, 28 štabai, skirtingi ryšiai, nevienoda ginklų pirkimo ir aprūpinimo tvarka ir panašiai. Prireikus imtis bendrų veiksmų, paskutinį žodį turi tarti 29-as štabas, tačiau ir šis ne vienas sprendžia. Antai kilus reikalui pasiųsti karius į Centrinės Afrikos Respubliką, prireikė, ilgai Briuselyje vilkinus, kreiptis į trečiąsias šalis (Gruziją) tam, kad būtų sutelkta tiek, kiek būtina karių… Iki šiol kiekviena šalis nustato savo gynybos politiką ir derina ją su NATO, o ne su Briuseliu.
Europoje netrūksta pajėgių ginklų gamintojų, tačiau esama ir nemažos jų priklausomybės nuo bendradarbiavimo su tolimesniais partneriais; daug ginkluotės perkama iš JAV (amerikiečių dalis Europos rinkoje –18%). Patys europiečiai daug ginklų parduoda kitų pasaulio dalių pirkėjams (Vokietijos dalis pasauliniame ginklų eksporte sudaro 11%, JAV – 30%, Rusijos Federacijos – 23%). Kai kurios šalys iš viso neturi karinės pramonės.
PESCO turėtų padaryti galą šioms ir dar daugeliui kitų negerovių. Pirmiausia tikimasi drausmingo ir darnaus nacionalinių kariuomenių bendradarbiavimo ištikus krizėms, vykdant bendras operacijas, mokymuose ir pratybose. PESCO taip pat atveria galimybę, kaip pasakė Europos Komisijos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Frederika Mogerini, kartu investuoti, kartu tirti, kartu gaminti. Turima galvoje naujų ginklų, transporto priemonių, įrangos technologijų kūrimas ir gamyba, jų pirkimas. Aišku, sukurti, gaminti ir naudoti 23-se šalyse vieno tipo šarvuočius ar sunkvežimius būtų nepalyginti pigiau nei pavieniui išradinėti nacionalinius modelius (pavyzdžiui, dabar ES gyvuoja beveik 40 šarvuotų mašinų tipų, apie 20 tipų lėktuvų). Kiekvienas kovinis lėktuvas kainuos pigiau, gaminant jų iškart 50, o ne penkis. Ir panašiai.
Esama labai sektino lėktuvų gamintojų kooperavimosi pavyzdžio: pagal programą „Ateities kovinės aviacijos sistema“ (Future Combat Air System, FCAS) koncernas „Airbus“ ėmėsi naujo naikintuvo kūrimo, projekte dalyvauja Vokietija ir Ispanija, žada prisidėti Prancūzija, kai kurios kitos šalys. Tuo tarpu tankų gamintojai, laivų statytojai dar pluša pavieniui… Darbo pasidalijimas, specializacija ginklų pramonėje leistų, skaičiuojama, sutaupyti per metus apie 100 mlrd. eurų.
Vasaros pradžioje Europos Komisija pranešė apie Europos gynybos fondo sudarymo planą. Jis skirtas karinių technologijų kūrimui ir pirkimui finansuoti. Lėšos bus padalytos į dvi kategorijas: išlaidos mokslo tyrimams ir išlaidos technologijų kūrimui ir pirkimui. Iki 2019 metų gynybos technologijų tyrimams bus išleista 90 mln. eurų. Nuo 2020 metų planuojama leisti po 500 mln. kasmet. Ginkluotės ir gynybos technologijų pirkimui 2019 ir 2020 metais bus išleista – 500 mln. Po 2020 metų kasmet numatoma išlaidas didinti iki 5 milijardų.
Europos Sąjungos Taryba pritarė Europos Komisijos pasiūlymui supaprastinti kariuomenės persikėlimą tarp valstybių-narių (ne visiška judėjimo laisvė, o kai kurių kliūčių: ir fizinių, ir įstatymų leidybos, reguliavimo pašalinimas). Beje, apie tai pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ES vadovų susitikimo Prahoje išvakarėse. Pastaraisiais metais tiesiant kelius jau nežiūrėta jų tikimo karinei technikai. Perkelti techniką iš vienos ES valstybės į kitą trunka pernelyg ilgai. Antai praėjusiais metais vykusių pratybų „Anakonda 16” metu kovinė technika iš Vokietijos į Lenkiją nusigavo tik per 7 dienas…
Dalyvavimas PESCO erdvėje yra savanoriškas. Atsisakė dalyvauti Danija, dar svarsto Airija, Malta ir Portugalija. PESCO numatomas ir valstybių, neįeinančių į Europos Sąjungą, dalyvavimas: jeigu pasiūlys gerą pridėtinę vertę žadantį projektą. Kelią PESCO įgyvendinimui turėtų atsiverti ES Tarybos posėdyje gruodžio 11-ąją.
Hitleriui nepavyko ir Vakarams – neišdegs!
2017-ųjų pavasarį ES užsienio reikalų ministrai patvirtino sprendimą įkurti Europos Sąjungos nekovinių misijų karinio planavimo ir valdymo centrą. Tai – ne žingsnis Europos kariuomenės link, – perspėjo ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federika Mogerini. – Aš žinau, tokios kalbos sklando pastaruoju metu. Visiems žinoma, jog ES vykdo karių ir policijos pareigūnų mokymo misijas Somalyje, Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Pavyzdžiui, Malyje veikia 22-ų ES valstybių pasiuntiniai ir jų darbas – anaiptol ne malonus pasivaikščiojimas. 2016-ųjų pavasarį ten užpuolikai apšaudė misijos štabą, kuriame tarnavo ir karininkas iš Lietuvos, europiečiai kariai ir civiliai tada nenukentėjo…
Rusijos federalinė naujienų agentūra „Rosbalt“ pateikė šiuos pareigūnės žodžius ir tai, ką visi girdėjo: nauja žinyba padės darniau ir saugiau tęsti šias misijas ir vykdyti naujas misijas. O antraštę užrioglino štai kokią: „Apie vieningą kariuomenę galvojančioje ES atsirado Karinio planavimo ir valdymo centras“ (В задумавшемся о единой армии ЕС появился Центр военного планирования и управления).
Dėl Briuselyje pasirašyto susitarimo, tai internetinis rusiškas internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (neaišku, kas leidžia šią karinių reikalų apžvalgą, tačiau daug pasako kad ir tokia antraštė: „Rusai visose srityse pirmauja!“, paskelbė tekstą, atpasakojantį parašyta amerikiečių „The New York Times“ ir vokiečių „Tagesspiegel“.
Pirmajame rašoma, jog Europoje juntamas nerimas dėl padidėjusio Rusijos agresyvumo po Krymo aneksijos, be to, tvyro islamiškųjų teroristų atakų grėsmė; Europos vadovai nusiskundžia JAV prezidento Donaldo Trampo nemeile NATO nariams ir suprato, kad reikia pasikliauti tik savo jėgomis etc. Antrajame dėstoma: Baltijos šalys ypač nerimauja dėl Rusijos grėsmės, o Pietų Europai pirmiausia rūpi stabilumas Šiaurės Afrikoje; Briuselyje pasirašytame dokumente prisiekinėjama ištikimybė NATO etc.
Niekuo neįsidėmėtina spaudos apžvalga, tačiau ko verta viršum Rusijos prezidento Vladimiro Putino su žiūronais rankose nuotraukos antraštė, kurios, sakykime, iš pradžių galėjome nepastebėti: „Projektas „ZZ“. Naujoji Europos kariuomenė: rusai nepralauš!“ (Проект «ЗЗ». Новая европейская армия: русские не пройдут!). Ką turėtų reikšti tas „ЗЗ” – negi “Запад западло“ (gal prie „Vakarų“ prikergtas žodis iš kalinių leksikos: negarbingas elgesys, gėdingas?). O jau teksto įvadas: Šią savaitę ES nariai pasirašė įdomų susitarimą: popieriuje patvirtino suvienytąsias Europos valstybes pastoviai bendradarbiausiant gynybos srityje. Kalbama apie sukūrimą Europos vieningos kariuomenės, kuri, be kita ko, turės ginti ir nuo „rusų grėsmės“. Drebėk, Maskva!
Atsiliepė ir internetinė svetainė, priklausanti Rusijos TV kanalui „Царьград” (Konstantinopolio vardas senąja rusų kalba). Ši televizija prisistato rusų stačiatikiškos daugumos balsu, tačiau laikoma ir Kremliaus ruporu; stebėtojų tarybai vadovauja iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos į atsargą išleistas generolas leitenantas. Tekste, pavadintame „Europos bendra kariuomenė pasirengusi stoti prieš Rusiją” (Общеевропейская армия готова противостоять России) sakoma, jog kai kurie ekspertai Briuselyje pasirašytą susitarimą pavadino žingsniu kelyje į Europos jungtinės kariuomenės sukūrimą ir „kariniu Šengenu“. Autoriaus nuomone, nieko iš to neišeis. Europos šalys net apie menkiausią išsilaisvinimą iš totalinės Vašingtono kontrolės tegali svajoti – JAV nepaleis Europos. Juo labiau kad ir patys europiečiai nenorės atsisakyti nuo amerikiečių karinių bazių, priešraketinės gynybos sistemų, branduolinio ginklo Senajame Žemyne – taigi apie PESCO savarankiškumą nėra ko nė kalbėti.
Palyginti ramiai teksto tėkmei srovenant prie pabaigos autorius įgelia: apskritai, labai naudinga „siurbti lėšas“ iš kai kurių valstybių vis kartojant apie tariamą Rusijos grėsmę ir būtinybę ginti „europines vertybes“. Ir galiausiai – isteriškas priminimas ketinančius tokiu būdu stoti prie Rusiją europinius valdininkus ir komisarus, matyti, nepasimokius iš istorijos: Kadaise „suvienytosios Europos armijos“, suburtos Napoleono ir Hitlerio, jau mėgino „vykdyti karines operacijas“ ir „įgyvendinti bendrus projektus“ mūsų šalies teritorijoje. Baigėsi tuo, kad rusai nužygiavo iki Paryžiaus ir Berlyno. Iškilus reikalui, rasis atsakymas ir į naujos „suvienytosios Europos karinį Šengeną“, ir į NATO bloką kartu paėmus. Taškas.
Rusijos skaitytojui telieka sugniaužti kumštį: Tai bjaurybės! Bet neišdegė ir neišdegs! Kaip tik toks yra vienas iš Kremliaus propagandinės mašinos platinamų, kaip dabar sakoma, politinių naratyvų: Rusijos niekas nepaklupdys, Hitleris nudegė nagus – ir Vakarams nepavyks!
Amerika pasikliaukime, bet ir patys nežiopsokime
Gegužės pabaigoje Briuselyje naujų NATO būstinės rūmų iškilmingame atidaryme dalyvavo JAV prezidentas Donaldas Trampas. Savo kalboje paragino Aljanso valstybių vadovus skirti gynybai bent 2% nuo bendrojo vidaus produkto (JAV atiduoda 3,61%, Rusija – 3,5%, o ES valstybės –1,63%, iš 28-ių ES šalių narių tik penkios įvykdė šią absoliučiai minimalią normą). To nedarančios valstybės, kaip rūstokai pasakė, elgiasi nesąžiningai JAV mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel priminė Europą turint mokėti už amerikiečių kareivių buvimą Europoje. Vokiečiai gynybai skyrė tik 1,2% BVP ir Berlynui teko teisintis, jog Vokietija daug lėšų skiria atsiliekančioms šalims, o tai irgi prisideda prie saugumo stiprinimo.
Ši kritika ir tai, kad JAV prezidentas viešai nepatvirtino palaikąs Šiaurės Atlanto sutarties 5-ame straipsnyje skelbiamą NATO priklausančių valstybių įsipareigojimą ginti viena kitą, politikos apžvalgininkus paskatino spėti, ar tik vėsiu dušu aplieta Europa nesiryš tolti nuo JAV. O to esą tik ir laukianti Maskva. „Aftenposten“ parašė: Putinui naudinga viskas, kas didina nesantaiką tarp JAV ir jų sąjungininkų.„Foreign Policy“ Trampo viešnagę Senajame Žemyne pavadino tikru Putino laimėjimu. Tačiau apžvalgininkai, regis, paskubėjo su išvadomis.
Kongreso senatas rugsėjo viduryje priėmė šalies gynybos ministerijos veiklos finansavimo 2018 finansiniais metais projektą, pagal kurį jai skyrė 700 mlrd. dolerių. 4,6 mlrd. dolerių leista panaudoti JAV karinės galios Europos didinimui – kad sąjungininkai būtų tikri dėl NATO. Iš šių pinigų $100 mln. gali būti išleista Baltijos šalių gynybai stiprinti, $350 mln. – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms paremti.
Briuselyje pasirašant susitarimą dalyvavo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir nė menkiausias šešėlis netemdė jo veido. Jokių akibrokštų ir nesitikėjo. Federikos Mogerini dar prieš metus Liuksemburge Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybai pateiktame dokumente dėl naujosios ES tarptautinės ir saugumo politikos strategijos (EU Global Strategyon Foreign and Security Policy) iš tiesų kalbama ES sieksiant strateginės autonomijos, tačiau nė žodeliu neužsimenama apie vieningą ar kitokią Europos kariuomenę. Pati Mogerini kur kalbėdama nepaliaudama kartojo naująją strategiją ne atstosiant, o papildysiant NATO veikimą.
Ir pats generalinis sekretorius dar anais metais ne kartą kalbėjo palaikąs pastangas stiprinti ES narių bendradarbiavimą gynybos srityje, nes stipri europinė gynyba ir stiprus NATO ne supriešina, o papildo vienas kitą. Anot jo, reikia stiprinti ir europinę gynybą, ir transatlantinį bendradarbiavimą. NATO valstybių vadovai susitikime 2016-ųjų vasarą Varšuvoje pasirašė deklaraciją stiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą Krymą aneksavusios Rusijos keliamos grėsmės ir kitų pavojų akivaizdoje.
Iš tiesų: Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris 2015-ųjų pavasarį vokiečių leidiniui laikraščiui „Welt am Sonntag“ pasakė, kad ES kariuomenės sukūrimas padėtų mums formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir Europa galėtų prisiimti pasaulinę atsakomybę ir kad bendros Europos kariuomenės sukūrimas būtų aiškus signalas Rusijai mus esant rimtai nusiteikusius ginti savo europines vertybes. Praėjus daugiau kaip metams, jis kalbėjo apie siekį kada nors sukurti Europos kariuomenę tam, kad galėtume atlikti savo vaidmenį pasaulyje.
Rudenį Junkeris, skaitydamas Europos Parlamente pranešimą apie Sąjungos padėtį 2016 metais „Kurkime geresnę Europą – Europą, kuri apsaugo, suteikia galių ir gina”, pripažino Europos rodomos švelniosios galios nepakankant (mūsų kaimynystė tampa vis pavojingesnė) ir paragino imtis griežtesnių priemonių gynybos politikoje: Europa nebegali sau leisti remtis kitų karine galia. Būtini bendras štabas civilinėms ir karinėms misijos vadovauti, Europos gynybos fondas moksliniams tyrimams skatinti bei naujoms technologijoms kurti ir apskritai – pastovus struktūrinis bendradarbiavimas gynybos ištekliams telkti (šie dalykai, kaip matome, ir įgyvendinami). O apie bendrą ar kaip kitaip pavadintą Europos kariuomenę neprasitarė.
Reikia manyti, jeigu ir Europos kariuomenė ir ims rastis, tai bus kada nors. Visiems aišku, kad JAV ir NATO įtakos Europoje silpnėjimas būtų naudingas Rusijai. Tačiau Maskva to nesulaukė. Kremliaus propagandai teliko mulkinti piliečius: Europa šiaušiasi prieš Maskvą, kuria, žiūrėkite, savo kariuomenę, tačiau Rusijos niekas neparklupdė ir neparklupdys. Dar vienas naratyvas: Rusija – galinga valstybė, jos pašaukimas – padaryti galą JAV diktatui. O kas prikėlė Rusiją ir padarė ją tokią galingą? Yra Putinas – yra Rusija. Nebus Putino – nebus Rusijos.
O Europos kariuomenė? DW apžvalgininkas Berndas Rigertas perspėjo nesistengti naujoje ES saugumo ir gynybos strategijoje įžvelgti vieningos ir integruotos Europos armijos apybraižų: Ji žinoma, turėtų prasmę, tačiau dėl įvairių politinių priežasčių tai yra neįgyvendinama. Tas pats Žanas Klodas Junkeris tada, 2016-ųjų rudenį, ragindamas Europos gynybinę sąjungą plėtoti iki pat Europos kariuomenės sukūrimo, tepridūrė: Tai – ateities muzika, ir ji jau skamba, tik daugelis europiečių kol kas jos negirdi.
Beje, pastaroji „Eurobarometro“ apklausa parodė, jog galimam ES kariuomenės sukūrimui pritartų 68%. Lietuvos piliečių. Kiek mažiau pritariančiųjų gyvena Latvijoje, Estijoje – 56%; ES vidurkis – 53%.
2017.11.30; 07:33
