Politinis ženklas Lietuvos ekonomikai, patriotams ir jaunimui


Print

Šokiruoti savo skaitytojus provokuojančiomis nuotraukomis ar piešiniais solidiems leidiniams nėra įprasta, nes jų skaitytojai analitinius žurnalus renkasi visų pirma dėl turinio, o ne dėl vaizdo. Tačiau tam tikrais atvejais, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į dideles problemas, kurių ši nepastebi, tai daryti būtina. Nes tik atkreipus visuomenės dėmesį ir paaiškinus, kaip politikai savo sprendimais pamina tiek jos, tiek visos valstybės interesus, galima sustabdyti ritimąsi į bedugnę ir valstybės pamatų griovimą.

Deja, turime pripažinti, jog dažnai visuomenei pačiai passtebėti, kad politikai savo veiksmais sąmoningai išsityčiojo iš didelės dalies Lietuvos piliečių ir net pačios valstybės, nėra paprasta, nes priimdami sprendimus jie visada prisidengia argumentais, kurie yra nesvarbūs arba klaidinantys.

Todėl apie tai visuomenę turėtų perspėti žiniasklaida. Tačiau reikia įvertinti tai, kad jei vyksta procesai, kurie nenaudingi visuomenei, jie tuo pat metu dažniausiai naudingi tam tikrai verslo grupei ar net valstybei. Ir kuo galingesnė ta verslo grupė ar valstybė, kuo glaudžiau tie interesai susiję su žiniasklaidos interesais, tuo didesnė galimybė, kad bus ginami verslo grupių ar net užsienio valstybių, bet ne Lietuvos piliečių ir jų, kaip vartotojų, interesai.

Kuo skiriasi Vakarų ir Rytų sistemos

Prieš pateikdamas Seimo sprendimą, kuris mūsų žurnalo “Valstybė” redakciją šokiravo savo nepagarba daugumai Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybei, norėčiau, kad žvilgtelėtume į tokių sprendimų atsiradimo priežastis ir pabandytume suprasti, kodėl pasipriešinimas jiems Lietuvoje yra minimalus.

Savo žurnalistinio darbo pradžioje esu gavęs nemažai patarimų iš tuo metu įtakingų verslininkų. Matydami mano tiesmukumą ir norą greitai spręsti visuomenę kankinančias problemas jie negailėdavo išmintingų patarimų. Jau rašiau apie vieną patarimą, kurį man davė labai įtakingas žmogus, kai pamatė, kad aš nuolat visuomenę stengiuosi perspėti apie jai gresiančius pavojus. Anot jo, turėjau suprasti, kad „protingesni turi valdyti visuomenę, o ne ją mokyti“.

Šis patarimas gali atrodyti labai ciniškas, tačiau jis paremtas prielaida, kad visuomenė bet kuriuo atveju mokosi tik iš savo klaidų, todėl daug svarbiau ją valdyti, kad ji nenuslystų į kokio nors diktatoriaus glėbį. Vis dėlto manau, kad tokia nuostata žurnalistikoje negali būti priimtina, žiniasklaida turi saugoti demokratines vertybes ir šviesti visuomenę, kad ilgainiui susiformuotų santvarka, kurioje dominuotų piliečių interesams atstovaujantys politikai, o ne verslo grupių primesti valdytojai.

Kitas patarimas, kurį įsiminiau ir kuris taip pat puikiai atspindi reiškinius, vykstančius mūsų visuomenėje, buvo toks: jei matai, kad kažkas uždirba tavo ir visuomenės sąskaita, tačiau tai daro prisidengdamas jam naudingai funkcionuojančia teisine aplinka, kovodamas su tokia interesų grupe tik švaistysi jėgas, todėl geriau prisitaikyti ir rasti savo nišą, kurioje, išnaudodamas valstybės problemas, gali uždirbti kitų visuomenės narių sąskaita.

Kai šiandien analizuoju Lietuvos ekonomikos problemas, dažnai prisimenu šiuos patarimus. Jei iš tiesų valstybėje dominuoja grupės, kurios nori ją valdyti, ir grupelės, kurios nori ją parceliuoti, ar verta stebėtis, kad vien šiais metais aprašėme mažiausiai penkias sistemines problemas, mažinančias mūsų visuomenės ekonominį potencialą, pateikėme aiškius sprendimo būdus, tačiau politikai liko kurti ir akli? Dažniausiai dėl tokios politikų reakcijos būdavome linkę kaltinti verslininkus, nes būtent jų pinigais daroma įtaka teisinei, mokesčių, politinei bei žiniasklaidos aplinkai, dėl to valstybė tampa panaši ne į sistemą, kurią vienija bendri tikslai ir orientavimasis į didžiausią visuomenės gerovę, o į dūzgiantį mažų kunigaikštysčių ir bajorysčių kratinį, kuriame įsitvirtina tie politikai, kurie tenkina kunigaikštukų interesus nulupti nuo jų priklausančių vartotojų kailį.

Tokia situacija labai naudinga vadinamiesiems valdytojams, kurie linkę visuomenę ne šviesti, o valdyti. Nes kuo labiau politika, verslas ir žiniasklaida yra susiję neskaidriais ryšiais, tuo jie pažeidžiamesni ir lengviau valdomi. Todėl kai stebime Lietuvos žiniasklaidą, galime lengvai identifikuoti valdytojus, kurie prižiūri plikbajorius, ir plikbajorius, kurie apžioję vieną ar kitą valstybės sritį tarpsta dėl politikų sudarytų išskirtinių sąlygų.

Rusijos agresijos akivaizdoje – mokestis Kremliui

Kai kalbame apie verslininkų ar žiniasklaidos atsakomybę už esamą situaciją, turime pripažinti, kad nors jų elgesyje yra daug cinizmo ir abejingumo Lietuvos interesų atžvilgiu, juk verslininkai ir žurnalistai priesaikos tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms neduoda. Priesaiką duoda politikai, todėl jų elgesys tam tikrais atvejais primena ne šiaip aplaidumą ar atstovavimą verslo interesams, o tyčiojimąsi iš Lietuvos valstybės ir jos piliečių. O tai prilygintina priesaikos sulaužymui. Be jokios abejonės, tokius veiksmus jie daro maskuodamiesi įvairiais pretekstais ir dažniausiai su žiniasklaida ignoruodami vykstančių procesų esmę, todėl visuomenei kartais labai sunku suvokti, kad tyčiojamasi iš jos teisių ir „tapšnojama“ ant pamatinių valstybės vertybių.

Per pastaruosius metus mūsų redakcija ne kartą rašė apie tai, kad šiandien vartotojas, įsigydamas kabelinių televizijų „Viasat“ ar „Gala“ paslaugas ir norėdamas žiūrėti mokamas televizijas, turi minimalias galimybes daryti įtaką tam, kokios programos jam bus transliuojamos už jo sumokėtus pinigus. Taip vartotojas, norintis žiūrėti, pavyzdžiui, BBC, CNN, „Eurosport“ ar kitas Vakarų televizijas, beveik visada pasmerktas sumokėti ir už Rusijos propagandines televizijas, nes jos įtraukiamos į tą patį paketą. Taip didelė dalis Lietuvos vartotojų, perkančių šias paslaugas, net ir nežiūrėdami propagandinių Rusijos televizijų, priverčiami sumokėti ir finansuoti Kremlių.

Taigi, Lietuvos patriotai, besipiktinantys Rusijos veiksmais, dėl politikų sąmoningo veikimo kaip vartotojai yra pastatyti į tokią padėtį, kad jei nori žiūrėti Vakarų valstybių programas, turi būtinai finansuoti ir Rusijos propagandos industriją. Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Rusijos kariuomenė ir remiami teroristai žudo ukrainiečius, kai propaganda ir melas per Rusijos televizijas liejasi be perstojo, o Rusija grasina ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos nepriklausomybei.

Esant tokiai situacijai Lietuvos vartotojai prievartaujami rinktis: arba visai nežiūrėti užsienio televizijų, arba žiūrėti ir finansuoti Rusijos propagandos industriją. Preliminariu skaičiavimu, šiandien Lietuvos bendrovės, pertransliuojančios rusiškas televizijas, ir komercinės televizijos, perkančios Rusijos gaminamą programą, kurioje – ir istoriniai propagandiniai serialai, Rusijai sumoka penkis kartus daugiau, nei Lietuvoje skiriama rimtosios žiniasklaidos, meninių ir dokumentinių filmų bei kokybiškų šviečiamųjų laidų gamybai. Todėl tokia situacija yra ne šiaip pasityčiojimas iš vartotojų teisių, tai akivaizdžios paniekos Lietuvos nepriklausomybei demonstravimas.

Ir vėl mūsų neturėtų suklaidinti šimtai politikų, žurnalistų ir net verslininkų komentarų žiniasklaidoje, kuriais nuolat demonstruojamas jaudinimasis dėl Rusijos propagandos masto. Juk nė viename komentare nekalbama apie esmę, atvirkščiai – visuomenė skandinama įvairiuose painiuose pamąstymuose, kurie sudaro įspūdį, kad esame susidūrę su mistine problema. O iš esmės reikėtų tik apginti vartotojo teisę nemokėti už tai, ko jis nenori.

Juk kai einame į kokį nors prekybos centrą, mūsų niekas neverčia rinktis iš trijų paketų, kai pirkdamas pieną būtinai turi įsigyti ir plaktukų rinkinį arba ir nuodų, arba ir Rusijos kariuomenės rėmėjo ženkliuką. Jei taip būtų, suprastume, kad kažkas Lietuvoje išprotėjo. Tačiau kai norime žiūrėti BBC ir „Eurosport“, kai mūsų vaikai nori žiūrėti „Cartoon Network“, o visi kartu norime žiūrėti „National Geography“, kažkodėl turime mokėti ir už daugybę Kremliaus propagandinių televizijų, kurių tikslas – nuodyti mūsų visuomenės sąmonę. Ir, anot valdančiosios daugumos politikų, tai visiškai normalu.

Nusispjauti į vartotojų teises ir prezidentės pasiūlymus

Simboliška, kad kuo labiau Lietuvai kenkia kuri nors egzistuojanti sistema, tuo daugiau atsiranda tų, kurie tarsi rūpinasi jos sprendimu. Tačiau tokie rūpintojėliai neturėtų mūsų suklaidinti, nes šimtai jų komentarų internete, kuriuose jaudinamasi dėl Rusijos propagandos, dažniausiai tik suponuoja mintį, kad jiems tai labai rūpi, tačiau viskas labai komplikuota ir sunkiai išsprendžiama. Taip šie komentarai tik suklaidina visuomenę ir paskatina susitaikyti su esama situacija.

O iš esmės viskas elementaru – vartotojui turi būti sudarytos sąlygos rinktis, už ką mokėti, ir nemokėti už tai, ko jis ne tik nenori žiūrėti, bet ir mano, kad tai yra blogis, tad tai finansuoti neleidžia jo vertybės. O šiandien daugumos vartotojų teisės įmintos į Rusijos propagandos mėšlą.

Vienintelė prezidentė Dalia Grybauskaitė išgirdo mūsų raginimus ir išdrįso Seimui pasiūlyti nors ir netobulą, bet bent šiek tiek vartotojus, nenorinčius mokėti už Kremliaus propagandą, ginantį įstatymo projektą. Jame siūlyta mažinti rusiškos televizijos produkcijos transliavimą – nustatyti, kad ne mažiau kaip 90 proc. Lietuvoje pertransliuojamų televizijos programų turėtų būti oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, išskyrus specializuotus (teminius) paketus. Taip pagrindiniame pakete vis tiek liktų Kremliaus propagandinių televizijų, tačiau lietuviai, norintys žiūrėti užsienio televizijas, už Kremliaus televizijas mokėtų jau kelis kartus mažiau. Tai būtų nors ir mažas, tačiau svarbus žingsnis ginant vartotojų teises bei patriotiškai nusiteikusių piliečių savigarbą.

Beje, prezidentės siūlymuose buvo numatyta ir tai, kad ribojimai galiotų tik pagrindiniam programų paketui, todėl tie, kas norėtų žiūrėti Rusijos propagandines televizijas, galėtų žiūrėti nors ir visas, papildomai įsigiję teminį paketą. Taigi, Rusijos propagandos vartotojų teisės ir vėl būtų apgintos labiau nei už šią propagandą nenorinčių mokėti piliečių teisės.

Tačiau Seimo net ir toks minimalus reveransas Lietuvos patriotams bei nuostolis Rusijos propagandos industrijai netenkino. Vadovaudamasis straipsnio pradžioje paaiškintomis technologijomis, jis padarė viską, kad nukreiptų visuomenės dėmesį nuo jos pačios teisių, ir sugebėjo viską apversti aukštys kojomis. Paaiškėjo, kad didesnės galimybės vartotojams rinktis, ką žiūrėti ir už ką mokėti, daliai politikų atrodo kenkiančios vartotojams.

Kitiems atrodė, kad jei norimą kiekį Kremliaus propagandos teks pirkti atskirai ir jis nebus visiems įtrauktas į pagrindinį paketą, tai kažkokiu būdu tai primena cenzūrą. O tokie politikai kaip socialdemokratė Birutė Vėsaitė nusprendė pokalbį nukreipti į dar tolimesnes lankas – ji pasipiktino, esą tokiu ribojimu rodomas nepasitikėjimas Lietuvos piliečių kritiniu mąstymu. Dėl šių politinių manevrų B. Vėsaitė su savo partijos bičiuliais bei Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso pasekėjais apgynė Rusijos propagandos industrijos pajamas.

Taigi šio mėnesio pabaigoje visi, kurie perka kabelinių televizijų „Viasat“ ar „Gala“ paslaugas, nors ir nežiūri Kremliaus televizijų, taip pat, kaip ir ankstesniais mėnesiais, finansiškai parems Rusijos propagandos industriją. Dar kartą norisi paklausti, ar dabartiniame geopolitiniame kontekste įmanoma labiau tyčiotis iš patriotiškai nusiteikusių Lietuvos žmonių, vartotojų interesų ir Lietuvos valstybės.

Vertinant Seimo valdančiosios daugumos elgesį reikia pripažinti, kad šis faktas, nors ir labai šlykštus, vis dėlto nėra stebinantis. Jį turėtume vertinti kitų įvykių kontekste. Pavyzdžiui, tikriausiai visi dar prisimenate garsiąją Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą, kurioje kalbama apie tai, kad Rusija rengia puolimą prieš Lietuvos valstybės vadovus. Apie šią pažymą šiandien kalbame tik prezidentės patarėjai iškeltos bylos kontekste, nes tik jos dėka visuomenė sužinojo, kad toks pavojus Lietuvai buvo iškilęs, ir tai padėjo neutralizuoti Rusijos veiksmus.

O ką padarė valdančioji dauguma? Seime įsitvirtinę politikai padarė viską, kad nuo Lietuvos visuomenės būtų nuslėptas tikrasis pažymos turinys, o veikėjų, kurie veikė Rusijos naudai, pavardės liktų nežinomos. Taip, kaip liko nežinomos veikėjų, kurie įsisavino Rusijos milijonus veikdami prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, pavardės.

Taigi šiandien galima teigti, kad valdančioji dauguma, netirdama VSD pranešimų, apie kuriuos visuomenė sužino tik dėl pavienių patriotų, kuriems vėliau Daivos Ulbinaitės pavyzdžiu keliamos baudžiamosios bylos, iš tiesų pridengia Rusijai palankias struktūras, pavienius politikus ir pareigūnus. Todėl ar verta stebėtis, kad tokiai valdančiajai daugumai nerūpi Lietuvos vartotojų teisė nemokėti už Kremliaus televizijas? Ir ar galime tikėtis gyventi turtingoje valstybėje, jei prieš jos interesus veikiantys asmenys lieka nežinomi, o vartotojai verčiami sumokėti už kenkimą savo valstybei?

Post scriptum

Prezidentės D. Grybauskaitės teiktas projektas Seimo daugumos sprendimu grąžintas tobulinti. Ragintume prezidentę patobulinti projektą taip, kad žmonės, nenorintys mokėti Kremliui, galėtų nemokėti, o tie, kurie nori mokėti, galėtų mokėti, kiek tik nori. Kad pagaliau įstatymų visų pirma būtų ginamos vartotojų teisės, o ne tų, kurie suinteresuoti dalytis jų pinigus arba siekia, kad kiekvienas Lietuvos namų ūkis gautų kuo didesnę dozę Kremliaus makaronų.    

Galbūt dabartinė valdančioji dauguma atmes ir naująjį siūlymą, ginantį vartotojų teises bei mažinantį Kremliaus televizijų pajamas, tačiau jei taip bus, norisi tikėti, kad piliečiai, nepaisydami daugybės klaidinančių politinių ir žiniasklaidos manevrų, sugebės suprasti, kokį ženklą per artėjančius rinkimus reikia parodyti dabartiniams politikams.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Eduardas Eigirdas, žurnalo “VALSTYBĖ” redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.valstybe.eu (2014-ųjų lapkričio mėnuo)

2014.12.12; 15:47

Citata prie: Kuo skiriasi vakarų ir rytų sistemos

Verslininkų dauguma yra įsitikinę, kad jei jiems pavyksta įsitvirtinti neskaidriai veikiančioje sistemoje, jie yra laimėtojai. Toks įsitikinimas dažniausiai yra klaidingas, nes kuo daugiau neskaidriai veikiančių sistemų, tuo didesnė galimybė, kad tą naudą, kurią gauna iš „savo“ sistemos, jie išdalija, nes turi gyventi kitų valdomų sistemų aplinkoje. O ką jau kalbėti apie kuriamo verslo ir valdomo turto vertę, kuri neskaidrioje aplinkoje dažniausiai būna mažesnė.

Citata prie: Rusijos agresijos akivaizdoje – mokestis Kremliui

Lietuvoje yra daug problemų, susijusių su vartotojų teisių gynimu ir konkurencinės aplinkos skaidrumu. Dažnai tokią situaciją galima paaiškinti tuo, kad tam tikrų institucijų vadovai bijo tam tikras sritis kontroliuojančių šešėlinių struktūrų, todėl užmerkia akis ir suglaudžia ausytes. Tačiau tam tikrais atvejais, tokiais kaip Lietuvos žmonių prievartavimas mokėti Rusijai už jos propagandinių televizijų transliavimą, yra nebe tam tikrų institucijų, o Seimo apsisprendimo klausimas. Kieno interesams atstovauja valdančioji dauguma: Lietuvos vartotojų ar Kremliaus televizijų?

Citata prie: Nusispjauti į vartotojų teises ir prezidentės pasiūlymus

Vertinant Seimo daugumos sprendimus, galima identifikuoti tam tikrų grupių interesus. Pavyzdžiui, prezidentė jau antrą kartą į Aukščiausiojo Teismo narius siūlė Vilniaus apygardos teismo pirmininką Vytautą Zelianką. Būtent jo kandidatūrai Seimas iš esmės valdančiosios daugumos balsais nepritarė. Beveik visi sutaria, kad šiai kandidatūrai politikai gali prikišti tik tai, kad šis principingas ir sąžiningas teisėjas vadovavo teismui, kuris išdrįso nuteisti Viktorą Uspaskichą ir jo partiją. Taigi, turime suprasti, kad šiandien V. Uspaskichas ir jo bendražygiai netinginiauja, jie ir toliau daro įtaką daugeliui sričių, tarp jų ir tam, kokį tvirtą stuburą turintys teisėjai vadovaus Aukščiausiajam Teismui.


Prisijunkite prie diskusijos