Rinkimai baigėsi. O kur, po galais, puota prezidentūroje?


Print

Gali atrodyti, kad tai kvailas pokštas, tačiau tiesa yra ta, kad po rinkimų dažniausiai girdėjau diskutuojant dviem temomis. Pirmoji – kurie ministrai keisis. Antroji – kokia nesąmonė, kad ir vėl nebus priėmimo prezidentūroje !

Kad tai rimta problema, verta viešos diskusijos, pademonstravo ir kelios dienos po rinkimų pasirodęs straipsnis, kuriame keli intelektualai su žurnalistu pasidalijo mintimis apie priėmimo prezidentūroje svarbą.

Geriausiai šią vertybinę diskusiją atspindi ši mintis, pasakyta atsakant į žurnalisto klausimą, kaip vertinti, kad prezidentė nedarys priėmimo: „Gal jai pačiai pasirodys prasminga pagalvoti apie šalies atmintį ir apie tai, kokią ji save palieka tautos atminčiai. Aš prognozuoju, kad po kokių dviejų trejų metų jos elgesio modelis turės keistis: ji norės apie save palikti gerą prisiminimą, o tam reikės bendrauti su tais, kurie yra jautrioji tautos atmintis: visų pirma istorikai, akademiniai žmonės, meno, kultūros publika“.

Perskaitai šias mintis ir supranti, jog save intelektualu laikantis veikėjas mano, kad ne kova su oligarchais ir ne socialinio teisingumo bei nacionalinio saugumo įtvirtinimas yra sarbiausia siekiant išlikti visuomenės atmintyje, o bendravimas priėmimuose su jautriosios tautos atminties atstovais – akademikais, meno ir kultūros publika. Nes patekimas į jautriąją atmintį leidžia tikėtis išlikti šalies atmintyje.

Taigi visi pokalbiai rinkimų naktį apie problemas dėl baliaus prezidentūroje yra ne pokštas, o rimtas reikalas. Prezidentei siunčiamas signalas – nebus baliaus, nebus šioje šalyje ir atminties. Svarbiausia, kad tai nuoširdi pozicija, kuri atspindi ne vieno, o daugybės visuomenės veikėjų poziciją ir realybės suvokimą. Atseit, prezidentai ateina, išeina, o jautrioji atmintis išlieka.

Taip ir įsivaizduoju: prezidentė išsigąsta grasinimų būti ištrinta iš tautos atminties ir organizuoja inauguracijai skirtą priėmimą. Įžengiu pro prezidentūros duris (aišku, jei būčiau pakviestas kaip plepiosios trumposios atminties atstovas) ir matau išsirikiavusius Kremliui draugiškus pramonininkus ir ūkininkus, šalia jų – oligarchinės ir nomenklatūrinės žiniasklaidos elitą, vieną kitą oligarchą su jam pataikaujančiais jautriosios tautos atminties atstovais ir Seimo vadovę su patronu bei jo svita, visą politinio partinio ir teisinio elito grietinėlę…

Ir dar kartą atsimenu, kodėl Valdas Adamkus pralošė rinkimus Rolandui Paksui. Nes iš tiesų tuo metu organizuojamuose priėmimuose buvo nemažai žmonių, kurių veikla puošia Lietuvą, tačiau dar didesnės dalies veiduose buvo matyti, kad jie ją valdo.

O šiandien tokių žmonių nebereikia. Nebereikia cinikų. Reikia kūrėjų, kurie norėtų kurti Lietuvą ir dovanoti jai savo pergales. Reikia jaunų žmonių, kurie pagaliau atėjo į rinkimus, nes nori gyventi laisvi. Reikia tarnautojų ir pareigūų, kurie nepasiduoda korupcinei įtakai ir yra pasiryžę tarnauti Lietuvos žmonėms, bei politikų, kurie ne kiršina ir siekia asmeninės naudos, bet kuria klestinčią Lietuvą. Tik ar šiandieniniame priėmime tokių būtų dauguma?

Tikriausiai ne ir tai geriausiai matyti žvelgiant į vadinamuosius intelektualus, kurie šiandien pretenduoja į tautos atminties saugotojų vaidmenį. Juk tai turi būti progresyviausia ir drąsiausia visuomenės dalis, kuri turėtų remti, skatinti ir palaikyti energetinį nepriklausomumą turinčius įtvirtinti projektus, spendimus, didinančius valstybės skaidrumą ir socialinį teisingumą bei mažinančius nomenklatūrinių ir oligarchinių struktūrų įtaką. Tačiau tokių šviesulių Lietuvoje nėra.

O nuolat užsiimančių sofistika, gyvenančių iš biudžetinio finansavimo, bandančiųjų sukurti savo išlikimui saugią nomenklatūrinę aplinką, pataikaujančių stambiajam kapitalui ir besitrinančiųjų kurio nors oligarcho svitoje – labai daug. Todėl jei prezidentė šiandien sukviestų šiuos veikėjus į priėmimą, tai būtų ne tik pagerbimas žmonių, kurie padeda išsaugoti oligarchijos ir nomenklatūros įtaką, bet ir akibrokštas rinkėjams, kurie puikiausiai mato, koks mentalitetas, požiūris į valstybę ir savo asmeninę pareigą vyrauja tarp Lietuvos kapitalistų ir vadinamojo elito. Dėl šios priežasties jie ir balsavo už prezidentę, kuri nešvaisto laiko šiems veikėjams pagerbti.

Nes būtent laiko yra labai mažai, juk valstybės išvadavimas iš neigiamos įtakos politikai ir ekonomikai nėra lengva užduotis. Vyksta kova dėl kiekvienos sistemos, kiekvieno įtakos centimetro ir valstybės institucijų užvaldymo. Todėl jei jau kalbame apie istorinę tautos atmintį, šiandien būtų pats metas inteligentijai atsisakyti nomenklatūrnės praeities ir pasistengti įeiti į istoriją kaip XXI a. švietėjai. Tai būtų vienas didžiausių virsmų ir jis leistų tikėtis, kad kada nors ateityje, paskelbus rinkimų rezultatus, intelektualai diskutuos apie tai, ką jie gali padaryti Tėvynės labui.

Nuotraukoje: žurnalo „VALSTYBĖ“ redaktorius Eduardas EIGIRDAS, šio straipsnio autorius.

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“.

2014.07.12; 06:09


Prisijunkite prie diskusijos