Kas su kuo taip kalba: jus vadiname tinginiais ir girtuokliais, bet mes jus giname – ar nematote?
Faktus pasilaikykite sau
Oksfordo anglų kalbos žodyno sudarytojai seka naujų žodžių radimąsi viešajame bendravime ir kasmet nustato plačiausiai prigijusius. 2016 metų dažniausiai vartojamu naujadaru pripažintas būdvardis „post-truth“. Paprastai jis siejamas su žodžiu „politika“ – post-truth politics, vartojamas ir visam pasauliui apibūdinti – post-truth world. Žodyno sudarytojai šio naujadaro paplitimą aiškina tuo, kad jis geriausiai nusako įsigalėjusį naujovišką masinio komunikavimo pobūdį.
Kaip ir kitais sudurtiniais žodžiais su „post“, šiuo naujadaru atsisveikiname su vienokiu pasauliu ir pradedame gyventi kitokiame. Ir sužinome apie praėjusius laikus daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad kadaise pasitikėjome spauda, radiju ir televizija kaip objektyvios informacijos šaltiniais. O dabar informacijos objektyvumas nėra jau taip svarbu.
Prisidėjus internetui su socialiniais tinklais, aiškinama, informacijos tiek padaugėjo, kad žmogaus smegenys atsisako visa priimti ir apdoroti. Dabar, sako, pasitenkiname išgriebę iš pranešimų srauto atpažįstamus dalykus – tai, kas atitinka mūsų jau susidarytą pasaulio vaizdą, mūsų pažiūras ir lūkesčius. Taip paprasčiau ir ekonomiškiau: nereikia papildomų pastangų ieškant patvirtinimų ar paneigimų.
Sako, jog prieš referendumą Britanijoje išėjimo iš ES šalininkai pagarsino skaičius apie šalies indėlį į Europos iždą, kurie rodė, jog britams neapsimoka būti Sąjungoje. Po to išaiškėjo, kad šitie duomenys neatitinka tikrovės. Bet ir „Brexit“ priešininkai pramiegojo progą juos paneigti.
Pasirodo, ankstesniais laikais buvome pasirengę priimti ir mūsų įsitikinimams prieštaraujančią informaciją, jeigu jos šaltinis kėlė pasitikėjimą. O dabar informacija atsiskyrė nuo šaltinių, o ir tie šaltiniai kažin kokie… ne tie… Dabar svarbiausia, kad pranešimas būtų nesudėtingas ir kuo nors atkreiptų dėmesį, užkabintų: nustebintų, emociškai paveiktų, atitiktų auditorijos jausmus ir lūkesčius.
Donaldas Trampas rinkiminės kampanijos metu rėžė: Jeigu mane išrinks prezidentu, aš pastatysiu prieš migrantus iš Meksikos sieną. Toks pasakymas pro ausis nepraslysta. Vaizduotė jau regi sieną, bet protas nesiaiškina, ar tai įmanoma tikrovė. Trampo siena pretenduoja patekti į vadovėlius kaip post-truth politics pavyzdys.
Tokie dalykai dedasi Vakaruose. O kas Rytų fronte?
Devynerius metus Rusijoje dirbęs britų žurnalistas Peteris Pomerancevas su priešdėliu post- sukūrė terminą prezidento Vladimiro Putino režimui apibūdinti – postmodernistinė diktatūra. Ir valdo Kremlius, anot jo, galingos propagandos mašinos palaikomas. Neseniai Vladimiras Putinas pagyrė žurnalistus nelyginant kokius valstybės tarnautojus, tinkamai atlikusius prezidento užduotį už valstybės pinigus.
Kadaise sovietiniai agitatoriai ir propagandistai liaupsino pramanytą pasaulį. Dabar Kremliaus propaganda, Pomerancevo manymu, ne tiek klaidina auditoriją, kiek sėja abejones, ar iš viso gali būti objektyvi informacija, netikėjimą, kad tiesą galima atskirti nuo melo. Jeigu Rusijoje kas nors ir daroma blogai, tai Vakaruose – juo labiau… Rusijos televizijos ekranuose šmėžuojantis istorikas, filosofas, mokymo ir mokslo įstaigų direktorius aiškina: Demokratijos niekur nėra!
2016 metų populiariausią žodį išrinko internetinio žodyno Dictionary.com sudarytojai: „ksenofobija“. Dažniausiai į žodyną kreiptasi norint sužinoti kaip tik šio žodžio reikšmę. Ksenofobija – tai baimė ar nepakantumas kam nors, kas svetima, taigi ir žmonėms, kurie kitokie kultūriniu ar kitais atžvilgiais. Ksenofobija gali reikštis nepagarba, neapykanta, bauginimu.
XX amžiaus pradžioje gyvavo „pasaulinio žydų sąmokslo“ ir „geltonosios grėsmės“ slaptosios teorijos, naujojo tūkstantmečio pradžioje kalbama apie „islamo grėsmę“ ir „migrantų antplūdį“. To paties Trampo raginimą apriboti musulmonų įvažiavimą į Jungtines Valstijas, išginti iš šalies nelegalius migrantus ir atsitverti siena nuo Meksikos žurnalistai pavadino ksenofobiniais.
Tebegyvuoja ir sąmokslo teorija, kad žydų vadovaujama „Vakarų civilizacija“ turi įveikti „islamo pasaulį“ ir tada susigrumti dėl vietos po Saule su „geltonąja rase“. Pastaraisiais metais ypač didelį nerimą rodo „rusų civilizacijos“ puoselėtojai. 2015 metų rudenį Maskvoje, Rusijos prezidento reikalų valdybai priklausančiame aukštos klasės viešbutyje „President Hotel“ įvyko pirmoji tarptautinė konferencija „Rusofobija ir informacinis karas prieš Rusiją“. Kaip ten kalbėta, informacinis karas, kurį jau daug dešimtmečių vykdo didžiausios transnacionalinės masinio informavimo priemonės, pasiekė savo apogėjų po Krymo respublikos grąžinimo į Rusijos sudėtį.
Konferencijoje išaiškinta, jog rusofobija – tai baisus pačių rusų, jų gyvenimo būdo, jų istorinės atminties, jų sakralinių jausmų nužmoginimo instrumentas; tai visos Rusijos valstybės, jos politinio ir ekonominio elito sunaikinimo ginklas. Nors čia nepaminimas kultūros elitas – vis viena baisu. Galutinis rusofobų siekis – sunaikinti rusų liaudį, Rusų stačiatikių bažnyčią ir pačią Rusiją kaip suverenią valstybę. Apokalipsė – ne mažiau.
Rusofobija Kremliaus žvaigždžių šviesoje
Pastarąją vasarą Rusijos centrinė valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė apie Rusijos kultūros ministerijos paskelbtą konkursą viso labo 1,9 mln. rublių (apie 27 tūkst. eurų) vertės projektui sukurti. Bet kalbama apie tam tikros rūšies agresiją, kurios objektas yra ne tik rusų (Rusijos) liaudis, bet ir istorinė Rusija, jos gyvenimo sankloda, kultūros paveldo vertybės. Jos atrėmimas – nacionalinių interesų, nacionalinio saugumo ir valstybės valdymo sričių reikalas.
Konkrečiau, kultūros ministerija paprašė pateikti praktines rekomendacijas dėl atoveikio stiprėjantiems rusofobiškiems informacijos srautams ir kitoms įtakoms Rusijoje ir pasaulyje. Suprantama, pirmiausia išsiaiškinus Rusijos nurusinimo (дерусификации) veiksnius ir formas. Nurusinimas – tai rusų ar rusiškai kalbančių žmonių, rusų kalbos ir kultūros išstūmimas iš įvairių gyvenimo sričių tam tikroje žmonių bendrijoje.
TASS bet ko nerašinėja. Iš pranešimo sužinome, kad Rusija gyvena objektyviai bręstantį istorinį nacionalinio atgimimo etapą ir kad atsakas į tai yra užsienyje ir pačioje Rusijoje stiprėjantis rusofobiškasis diskursas. Jeigu Rusija neatsisakys savo ketinimų eiti agimimo keliu, tai neabejotinai susidurs su dar didesne rusofobija – todėl turi būti pasirengusi dar didesnei priešpriešai. Valstybei gresiančio niokojamo poveikio mastą rodo ne įprastas apibūdinimas „русофобия“, o naujas, daug platesnis – „россиефобия“.
Belaukiant naujo, triuškinamo, atkirčio rusofobams, dera pastebėti, jog šis tas jau ir nuveikta. Antai minėtosios konferencijos nutarimu įsteigta internetinė svetainė nuolat skelbia pranešimus apie kitu nutarimu visuotinai stebimų rusofobų žygius. Rusija su regionais, Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Europos šalys, Amerika. Nurodyta ir Australija, bet šiam žemynui skirtas lapas dar tuščias.
Žvilgterėkime, kas dedasi Amerikoje. „Rusofobija kaip valstybinė politika: JAV kongrese rengiamas naujas įstatymo projektas prieš Rusiją“ (senatoriai rezga kažin kokias pinkles Maskvai dėl Ukrainos ir Sirijos). Pasakojimas apie Kanadoje įsitaisiusį rusofobą (rusų aktorius gavo šios šalies pilietybę ir pareiškė neketinąs grįžti į agresija alsuojančią Rusiją). Kas Europoje? „Rusofobija ES pasiekė savo apogėjų: Europos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl atoveikio Rusijos masinio informavimo priemonėms” (žodžio laisvės varžymas, demokratijos pamatų ardymas). „Rusofobija atvedė Lenkiją į blogą kompaniją“ (Ukrainos ir Lenkijos parlamentai priėmė bendrą deklaraciją apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo sukėlėjai yra Vokietija ir SSRS).
Lietuvoje – panašiai. „Rusofobija ir militaristinė psichozė Lietuvoje: lietuvių liaudies karo vėzdas“ (renkamos aukos karui su Rusija). „Atsakymas Vilniaus rusofobams…“ (Rusijos dūma pritarė pareiškimo dėl Sausio 13-osios bylos projektui). „Rudeninis rusofobijos paūmėjimas: Lietuva atidarė raganų medžioklės sezoną“ (galima neprisistatant skambinti į Saugumo departamentą ir skųsti). „Nuodėmė juoktis iš luošių: rusofobiškasis Laisvosios Rusijos forumas Lietuvoje“ (juokų verti planai Rusiją pertvarkyti į konfederaciją).
Apie Lietuvą. Vienas Rusijos sporto laidų kanalas parodė rusofobišką Lietuvos ir JAV gamybos filmą – “Kita svajonių komanda”. Filmas neatitinka tikrovės ir sukuria melagingą istorijos supratimą, – tvirtina ekspertė (gal Lietuvos krepšininkai nelaimėjo prieš SSRS rinktinę Barselonos olimpinėse žaidynėse?). – Tai yra propagandinis instrumentas norint patvirtinti tezę, kad SSRS okupavo Baltijos valstybes... Filmas akivaizdžiai atitinka Lietuvos valdžios liniją demonizuoti Rusiją ir jos vadovus.
Galima sakyti, visa, ką regime šioje svetainėje, netelpa net į post-truth rėmus…
Statymas nuo kojų ant galvos
2014 metų pavasarį, kitą savaitę po to, kai Rusija aneksavo Krymą, „Pew Research Center“ surengė viešosios nuomonės tyrimą 44 pasaulio valstybėse. Beveik 50 tūkstančių žmonių atsakė, kaip jie vertina Rusiją ir šios valstybės prezidentą Vladimirą Putiną – ar palankiai, ar nepalankiai. Pasirodė, jog nepasitikėjimas Rusija ir jos vadovu daugelyje pasaulio valstybių smarkiai padidėjo, ypač JAV ir Europos Sąjungoje.
Nepalankiausiai Rusiją kaip valstybę vertino jos vakariniai kaimynai – lenkai (81% apklaustųjų). Dar daugiau Lenkijoje (kaip ir Ispanijoje su Prancūzija) buvo nusiteikusių prieš prezidentą Putiną (tuo tarpu Vietname, Bangladeše, Kinijoje apie jį palankiai atsiliepė daugiau kaip 60% apklaustųjų). Pačioje Rusijoje 92% apklaustųjų palankiai atsiliepė apie savo valstybę ir daugiau kaip 80% – apie jos vadovą.
Prisiminkime, kas kalbėta Rusijos gelbėtojų konferencijoje: su rusofobijos vėliava vykdomas informacinis karas savo apogėjų pasiekė po Krymo respublikos grąžinimo Rusijai. Ir kas rašoma jų svetainėje: „Rusofobija atvedė lenkus…“ Didžiausi rusofobai visame pasaulyje, išeitų, yra lenkai. Arba antri po lietuvių, kurių „Pew Research Center“ neapklausė, bet Švedijos dienraštis paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo nuomonę: Lietuva yra labiausiai rusofobiška NATO narė.
Lenkai turi tiek ir tiek dingsčių nepasitikėti Rusija, pripažįsta Lenkijos ir Rusijos santykių centro direktorius Slavomiras Denbskis. Šio lenkų istoriko nuomone, Rusijos agresija prieš Ukrainą patvirtino, jog Lenkija teisingai padarė įstojusi į NATO ir šitaip pabėgusi nuo Rusijos. Bet mokslininkas nevartoja žodžio „rusofobija“, sakydamas, kad tai yra Rusijos propagandos pramanas. Anot jo, „Pew Research Center“ tyrimai parodė, kad po Krymo aneksijos Lenkijoje 1/4 padaugėjo ne rusofobų, o žmonių, kritiškai vertinančių savo rytų kaimyno agresyvius veiksmus. Reikia skirti nepritarimą Kremliaus politikai nuo ksenofobinio priešiškumo rusams. Tuo tarpu Rusijos valstybinė propaganda visomis išgalėmis stengiasi įtinkinti, jog tai yra ne Kremliaus kritika, o tiesiog neapykanta Rusijai, jos gyventojams, kultūrai.
Vieną amerikiečių politikos apžvalgininko Džimio Kovpako straipsnį pastarąjį pavasarį perpasakojo, be kitų, Rusijos vyriausybės oficialus organas „Rosijskaja gazeta“. Vargu ar galima teigti, jog britų laikraštyje „The Guardian“ jis smarkiai užsipuolė Vakarų žiniasklaidoje įsigalėjusį tikrovės neatitinkantį Rusijos įvaizdį. 10 metų Rusijos gyvenimą tyrinėjantis žurnalistas tiesiog pakritikavo savo kolegas už tai, kad apie šią prieštaringą valstybę rašo neišradingai, tą patį per tą patį: Stalinas, degtinė, koldūnai, gopnikai, matrioškos, branduolinis ginklas, Putinas (kur reikia ir nereikia)… O šit prieš tai žurnale „Russia!“ išspausdinto jo straipsnio Rusijos valstybinėje ar jai artimoje žiniasklaidoje neatsirado kam išversti („Patronizing Patriotism: The Role of Russian-Manufactured Russophobia“).
Autorius užsimojo išsiaiškinti, kodėl kelerius metus bruzdėję Rusijos žmonės nuo 2014-ųjų kažin kieno paslaptingu veikimu netrukus virto paklusniais avinėliais. Apskritai, tai galima laikyti mėginimu pastatytą ant galvos grąžinti ant kojų.
Kaip rašo Džimas Kovpakas, 2014 metais Rusijos visuomenėje prasidėjo reiškinys, kurį netrukus imta vadinti patriotizmo pakilimu. Valstybinės masinio informavimo ir kitos organizacijos užvertė skaitytojus ir žiūrovus herojiniais pasakojimais apie pergalinguose karuose nukaldintą Rusijos didybę. Kiekvieną kartą, kai tik plykstelėja nesutarimo su kokia valstybe kibirkštėlė, Rusijos televizija skuba pateikti istorijos pamoką: šita šalis jau daug amžių spendžia Rusijai pinkles! Į tokią ugnį vienu metu buvo pakliuvusi Turkija…
Rusiškos sielos paslaptis
Kai Maskvoje ir kituose miestuose kilo masinės demonstracijos prieš valdžią (2011-2013), Kremlius protestų kurstymu kaltino išorės jėgas, Ameriką – vienu žodžiu, Vakarus, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus. 2011-ųjų rudenį į prezidento krėslą vėl grįžtantis Vladimiras Putinas per televiziją visai plačiajai šaliai paaiškino: į gatves ir aikštes išėję žmonės turi Rusijos piliečių pasus, bet veikia užsienio valstybės naudai ir užsienio pinigais. Rusijos generalinis prokuroras patvirtino: 2011 metų gruodyje vykę protesto mitingai apmokėti iš užsienio.
Autorius sutinka, kad išorės jėgų grėsmė telkia žmones apie valdžią ir kelia ją ant patriotizmo bangos, bet vis viena kai kas lieka nesuprantama. Juk ne nuo vakar Rusijoje kalbama apie spalvotąsias revoliucijas ir NATO kėslus apsupti Rusiją. Ir dar apie tai, kad Europa – byra, tyžta, žlunga. Bet dar prieš kelerius metų rusas būtų nė nesiteikęs apie tai su jumis šnekėtis – daugelio gyvenimas ėjo geryn ir NATO tam nė kiek netrukdė.
Žinoma, ir tada gyvenimas galėjo būti geresnis, bet nei vienam Rusijoje nebūtų šovę į galvą dėl prastų ligoninių ar duobėtų kelių kaltinti NATO. Kaip ir dėl kylančios gėrovės – liaupsinti išmintingą prezidento Putino vadovavimą. Iki 2014-ųjų žmonės samprotavo apie viską, išskyrus politiką. Nebent išeitų iš kalbos – tada pašnekovas galėdavo su malonumu iškloti viską, ką mano apie režimą ir asmeniškai Putiną. Neramiaisiais metais daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų sakė pritariantys protestuotojų reikalavimui ištirti rinkimų pažeidimus ir nubausti balavimo rezultatų klastotojus.
Autorius sutinka ir su tuo, kad lojalumas Kremliui galėjo prasikalti valdžiai ėmusis represijų prieš kitaip manančius. Taip pat ir internete, kurio Kremliaus propagandinė imperija iki 2011-2012 metų nevaldė ir kur viešpatavo opozicijos veikėjai bei visi kiti, turintys pretenzijų Putinui ir jo režimui. Bet nei patriotizmas, nei represijos, autoriaus nuomone, iki galo nepaaiškina fenomeno, paveikusio beveik visus jo pažįstamus rusus 2014 metais.
Šie žmonės, protingi ir blaiviai mąstantys, pradėjo kalbėti tezėmis kaip iš Kremliaus atmintinių, nors dar visiškai neseniai jie turėjo priešingą nuomonę. Tai sunku paaiškinti, ypač nežinantiems Rusijos tikrovės, bet įvyko būtent taip: vieną gražią dieną žmonės pakeitė nuomonę apie ankstesnės kritikos objektą 180 laipsnių kampu – be regimų priežasčių ir nė kiek nepasikeitus pačiam objektui. Anot žurnalisto, vien pagreitėjusiu valstybinės propagandos mašinos smagračių sukimusi šio virsmo paaiškinti negalima. Kaip ir to, kad daug rusų vėl pradėjo murmėti prieš režimą, bet tai tik murmėjimas toliau kantriai kenčiant patyčias ir pažeminimą.
Eikite pas mane, banderlogai!
Autoriaus nuomone, paslaptingasis virsmas atsitiko dėl kitokio Kremliaus signalo, ir tas signalas siunčiamas iš ten jau senokai; jis menkiau pastebimas, bet nepalyginti veiksmingesnis nei patriotizmas ir nacionalinis puikavimasis. Autorius nedrįsta tvirtinti atskleidęs šio fatališko reiškinio priežastį, juo labiau, kad neabejotinai jų rasis ne viena. Bet jam rodosi atsitikus štai ką: žmones paveikė ir veikia visuma tam tikrų idėjų – tiesiogiai ar netiesiogiai reiškiamų mokykliniuose vadovėliuose, mokslo populiarinimo literatūroje, visokiuose šou ir žiniasklaidoje.
Džimas Kovpakas sprendžia iš to, ką pats patyrė bendraudamas su rusais. Kadaise visi pokalbiai buvo iš anksto nuspėjami – žmonės pastoviai skundėsi režimu. Tuo tarpu autorius stengėsi įkvėpti pašnekovams optimizmo. Dabar reikalai eina nekaip, aiškindavo, bet jūs turite kovoti už savo teises. Jūs viską galite pakeisti. Rusija turi milžiniškas galimybes. Su tinkamais žmonėmis valdžioje ir teisinga politika ji gali ne vienoje srityje aplenkti JAV.
Tuo tarpu pašnekovai kartojo it prisukti: Tu nesupranti. Mūsų, rusų, toks mentalitetas. Mes tingime, mums nieko dorai neišeina. Mes meluojame ir vagiame. Girdėdami apie demokratinio tvarkymosi naudą, mojo rankomis: Mes mėginome 10 dešimtmetyje. Matote, kas išėjo! Ir 2011-2013 metais daug nesitikėta. Šalies, kuri XX amžiuje išgyveno dvi pasaulį pakeitusias revoliucijas, gyventojai sako: Nieko pataisyti negalima.
Ir 2014 metų pavasarį, kai Rusija buvo pavadinta agresore dėl Krymo aneksijos, ir dabar, kai Vakarų politikai, aktyvistai kritikuoja Rusijos valdžią dėl žmogaus teisių pažeidimų, Kremliaus valdovai aiškino ir aiškina savo piliečiams: jie kritikuoja mus ne todėl, kad mes ką nors bloga darome, o todėl, kad jie nemėgsta Rusijos, nemėgsta rusų tik todėl, kad jie rusai. Jus vadina tinginiais ir girtuokliais, o mes jus giname – ar nematote?
Nei režimas, nei žiniasklaida net ir nesistengia slėpti valstybėje klestinčios korupcijos ir kitų negerovių. Bet kalba savo piliečiams maždaug taip: Taip, mes nesame šventi, mes ko gero esame net labai blogi. Bet vis dėlto mes garantuojame jums stabilumą. Be mūsų jūs sukelsite chaosą, o po to ateis amerikiečiai ir pavers jus vergais! Užuot pasakę savo piliečiams: Palaikykite mus, nes mes siekiame jus padaryti didžius, kalba jiems štai ką: Jūs esate apgailėtini, nesubrendėliai, laukiniai, neišmanėliai. Išlaikyti jus apynasryje reikia tvirtos rankos.
Apžvalgininko nuomone, Putino režimui gyvuoti nepalyginti svarbesnis nei mitai apie Rusijos imperinę galybę ir rusiškosios civilizacijos pranašumą prieš kitas yra kaip tik šis: Rusijos piliečiai yra kaip maži vaikai, kuriems negalima duoti į rankas tokių pačių demokratinių institutų, kokius turi kitos pačių įvairiausių kultūrų ir istorinio likimo šalys.
Kurie yra tikrieji rusofobai? Ar svetimi, kurie kritikuoja Rusijos valdžią už tai, kad ji savo liaudį laiko neverta nė menkos pagarbos? Ar savi, vadinamieji Rusijos patriotai, kurie aiškina, jog visi didžiulės valstybės gyventojai turi paklusti vieno žmogaus valiai, nes be jo išminties ir sugebėjimų nepajėgūs valdyti savo likimo ir ginti šalies suvereniteto. Nes nesugeba gyventi visuomenėje su demokratine tvarka, nuomonių įvairove ir įstatymo viršenybe.
2011 metų rudenį, prasidėjus Maskvoje bruzdėjimui, Putinas per televiziją apkaltino protestuotojus tarnaujant svetimai valstybei ir palygino su banderlogais (Redjaro Kiplingo išgalvota beždžionių bendruomenė „Džiunglių knygoje“). Maištingas ir naujovėse pasikaustęs Rusijos jaunimas internete sukūrė Vatinuko (Ватник) personažą, atstovaujantį tam tikrai Rusijos gyventojų daliai. Jie nežino, ką ir kur ieškoti. Jų baimių, vilčių, įtikėjimų tyrinėjimas leidžia geriau suprasti Putino valdomos Rusijos dvasią. Girtaujantis ir kariaujantis vatinukas – režimo atrama ir tikslinė auditorija.
Ar ne rusofobija, klausia žurnalistas, yra pastoviai meluoti savo piliečiams? Netgi jo pažįstami režimo šalininkai pripažįsta, kad Kremliui pavaldi žiniasklaida meluoja. Bet užvis labiausiai stebina ne tai, kad žiniasklaida meluoja, o tai, kaip atsainiai ji tai daro, nė kiek neimdami į galvą, kad melas gali būti kaip mat išaiškintas. Nemokšiškai klastojamos nuotraukos, ištraukos iš archyvinių filmų rodomos kaip tikri šiandienos faktai. Ko verta laikoma auditorija, jeigu leidžiama sau taip su ja elgtis? Reikia būti tikram, kad niekas nesivargins tikrinti, kur tiesa, kur melas, o jeigu ir patikrins – didelio čia daikto… Ar tai ne paties Kremliaus sumanyta ir vidaus vartojimui skirta rusofobija?
Veiksmingiausias Kremliaus propagandos ginklas – tai ne Rusijos didybės šlovinimas, – rašo apžvalgininkas. – Juo labiau tikros didybės siekimas gali paskatinti žmones reikalauti permainų. Ne, pagrindinis vadinamųjų Rusijos patriotų ginklas yra rusofobija. Savęs niekinimas, savigrauža, piktdžiuga, baimė, paranoja. Valdžioje esantys gerai žino galį jaustis saugūs savo postuose tol, kol Rusijos žmonės neatsikratys baimės gyventi be tėviškos valstybės globos. Kol nepasitiki savimi ir netiki gebėsią patys tvarkyti savo reikalus.
Vadinamieji patriotai Rusiją niekina nepalyginti daugiau negu tikri ar tariami priešai, kuriuos jie kala prie kryžiaus.
2016-12-03; 18:00
