2014-ųjų pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užgrobė Krymą lygiai taip, kaip tai 1783 metais padarė Jekaterina Antroji. Tikrai nerasime dešimt skirtumų. Tiesa, būsimasis generalisimas Suvorovas neslėpė, kieno įsakymus vykdo. Ir imperatorė nesakė tas žemes nuo amžių buvus rusų…
Šventinė SSRS šmėkla
Tomsko valstybinio universiteto rektorius gavo srities administracijos raštą, įpareigojantį pasiųsti 500 studentų, dėstytojų ir kitų darbuotojų į kovo 18-ąją įvyksiantį mitingą Krymo susivienijimo su Rusija proga (воссоединение, tiksliai sakant, pakartotinis susivienijimas; kaip vokiečių: Wiedervereinigung). To reikia, aiškino rašte gubernatoriaus pavaduotojas, visos Rusijos akcijai palaikyti ir jaunimo patriotiniam auklėjimui. Tai pat prašė mitingo dalyvius aprūpinti plakatais. Pridėjo ir rekomenduojamų šūkių sąrašą, tarp trijų dešimčių randame, pavyzdžiui, tokius:
Svetimo mums nereikia, bet savo neatiduosime!
Putinas – Krymo ir Sevastopolio gelbėtojas!
Ačiū Putinui už Krymą ir Sevastopolį!
Kovo 18-oji – Didžios šalies Didi diena!
Kovo 18 – teisingumo Rusijoje diena!
Krymo sugrąžinimas – teisingumo triumfas!
Kremliui nepavaldi rusų žiniasklaida pranešė ir kitur buvus panašių valdžios žygių. Antai Maskvos technologinio instituto vadovybė ar pati sumanė, ar kieno paraginta numatė į mitingą pasiųsti 1 500 studentų ir dėstytojų. Maskvos valstybiniame universitete Krymo prijungimo metines ketinta pagerbti dideliu festivaliu, tačiau 2 300 studentų pasišiaušė sužinoję, kad esą šventę sumanė… jie patys.
Vis dėlto iškilmės įvyko, politonline.ru pranešė, kad prie Maskvos valstybinio universiteto pagrindinių rūmų įvyko festivalis „Pavasaris“ (Весна), skirtas Pavasario sutikimui visoje Rusijoje ir, suprantama, susivienijimui su Krymu. Jame dalyvavo 150 tūkstančių piliečių. Tvarką palaikė 3 tūkstančiai policininkų, nacionalinės gvardijos karių ir draugovininkų. Mes atkūrėme istorinį teisingumą ir grąžinome tėvynainius į gimtąjį uostą. Viršum Krymo dabar visada plevėsuos Rusijos vėliava, – pasakė miniai Vladimiras Žirinovskis ir riktelėjo: – Todėl kad mūsų armija galingiausia pasaulyje! BBC duomenimis, Universiteto aikštėje muzikantų ir politikų klausėsi 10,5 tūkst. žmonių, patikrintų metalo detektoriais.
Dėl Tomsko (tarp kitko, šiame Vakarų Sibiro krašte XVII amžiaus pradžioje dar šeimininkavo totorių gentys), tai NTV pranešė, jog laukiama mitinge „Krymas mūsų“ (Крым наш) dalyvausiant apie 3 tūkstančius žmonių. Ne per daugiausia pusę milijono gyventojų turinčiam miestui. Į kiekvieno širdį neįlįsi, bet šiukšlių dėžėje paliktas plakatas (nuotrauka iš Maskvos) bylotų ne visus į mitingą ėjus su nuoširdžiu džiaugsmu. Prieš 230 metų į Krymą atvykusią Jekateriną iš atokiausių kaimų susirinkę totoriai sutiko su duona ir druska, tačiau tai buvo apsimestinė pagarba, nes nusilenkti (для принесения поклона) juos suginė policija imperatorės didžiai numylėtajam bendražygiui kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui paliepus (Известия Таврической Ученой Архивной Комиссии, № 11). Pasak legendos, ten buvusi net ne druska, o maltas akmuo… Ką jau kalbėti apie sovietinių laikų laisvanoriškas-prievartines demonstracijas…
Kaip Juodoji jūra teko rusų liaudžiai
Publicistinę mito „Krymas – tai nuo seniausių laikų rusų žemė“ (Крым – это исконно русская земля) versiją pasiūlė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. 2104 m. kovo 18 d. Putinas pasakė Kremliuje kalbą, kuri 33 kartus buvo nutraukta plojimų ir truko 45 minutes. Tiesą sakant, prezidentas kalbėjo miglotai: reikia žinoti Krymo istoriją, žinoti, ką reiškė ir reiškia Rusija Krymui ir Krymas Rusijai. Kryme iš tikrųjų viskas persmelkta (пронизано) mūsų bendros istorijos ir pasididžiavimo… Visus tuos metus ir piliečiai, ir daug visuomenės veikėjų kėlė šitą temą, kalbėjo, kad Krymas – tai nuo amžių rusų žemė (исконно русская земля).
Ką reiškė Rusijai Krymas – daugiau mažiau aišku, o štai ką reiškė Rusija Krymui – paklauskite Krymo totorių. Ir su kuo bendros istorijos, dėl ko pasididžiavimo? Praėjus metams, žurnalistams aiškino: Krymas – tai ne kokia nesuprantama mums teritorija. Krymas – tai istoriškai rusiška, Rusijos (российская) teritorija su gyventojų rusų dauguma… Aš kalbėjau su kolegomis (Vakarų valstybių vadovais). Ir sakiau jiems tiesiai, kaip dabar sakau, visiškai atvirai, kad tai yra mūsų istorinė teritorija, ten gyvena rusai.
Tokio aiškinimo pakanka TV propagandoje ir komentatorių mūšiuose. Šių dienų rusų propagandistas Maksimas Kononenka rašo, jog 2014 metų pavasarį buvo ištaisyta didelė istorinė neteisybė. O tai, kad pažangioji žmonija to nepripažįsta, tai velniop tą pripažinimą (Да чёрт с ним, с признанием этим). Kas jie tokie, kad mums reikėtų jų pripažinimo? Turime savo jūrą, savo palmes, savo rūmus, viduramžių tvirtoves ir antikos griuvėsius – irgi savus (russian.rt.com).
Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“ tekstas apie Krymo prijungimą imperatorės Jekaterinos II-osios 1783 m. balandžio 8 d. manifestu pradedamas tokiu sakiniu: Senaisiais laikais stepių klajoklių spaudimu Rusia buvo atkirsta nuo Juodosios jūros. Prezidento bibliotekos (veikia Sankt Peterburge, pavaldi Rusijos prezidento reikalų valdybai) internetinėje svetainėje, prlib.ru, apie tai rašoma: Manifestas buvo dėsninga kelis amžius trukusių Rusijos kovų dėl senųjų rusiškų žemių (исконно русских земель) susigrąžinimo ir patikimų prieigų prie Juodosios jūros baigtis.
Tiesa, pačiame manifeste nerasime nė žodžio apie paimtų žemių rusiškumą, taigi ir grąžinimą. Šitai po daugelio metų, XX amžiaus 6 dešimtmetyje, įstengė įžvelgti sovietiniai istorikai, suskatę uoliai visur ir visame kame ieškoti slaviškų šaknų; 1952 metais Maskvoje įvykusioje konferencijoje nustatytos naujos Krymo istorijos tyrimo ir dėstymo gairės. Daugumoje anksčiau rašytų Krymo istorijos veikalų esama daugelio principinių klaidų, – kirto istorikas Pavelas Nadinskis. Ir pasigyrė savo veikalu, kuriame esą pirmą kartą mėginama Krymo istoriją nušviesti teisingai – kaip senosios rusų žemės istoriją. Pasak jo, Krymo žemės net turkų-totorių valdymo laikotarpiu buvo rusų žemėmis. Jekaterina II-oji 1783 metais Krymo pusiasalį net ne Rusijos valdžion paėmė, kaip pati manifeste skelbė, o grąžino tikrajam šeimininkui – rusų liaudžiai (Надинский П.Н. Очерки по истории Крыма. Т. 1 – 3. Симферополь, 1951-1964).
Rusijos imperijos valdovė būtų neapsakomai nustebusi, jeigu kas būtų pasakęs tokius žodžius jai gyvai esant. Ji pati susirašinėjime su Potiomkinu tai vadino net ne paėmimu. Antai 1783 m. liepos 26 d. laiške praneša, kad Peterburge publika džiaugiasi žinia apie Krymo prijungimą: pačiupti – mums visada nepriešinga, o štai prarasti mes nemėgstame (Публика здешняя сим происшествием вообще обрадована, цапано — нам никогда непротивно, потерять же мы нелюбим).
Kolonizatorius ir Kryme kolonizatorius
O šit iki Antrojo pasaulinio karo sovietų istorikai, stropiai vykdydami Kremliaus valdovo Stalino nurodymą ryžtingai kovoti su didžiarusiškojo šovinizmo atgyvenomis, Rusijos imperiją vadino tautų kalėjimu, carus – kolonizatoriais. Tiesą sakant, jiems nereikėjo meluoti, nes to patvirtinimų netrūko pačių rusų istorikų veikaluose bei kituose anų amžių raštuose. Todėl drąsiai rašyta: Maskvos valstybė (Московское государство) pradedant XVI amžiumi atkakliai siekė užimti Juodosios jūros pakrantes ir paversti Krymą savo kolonija. Ir galiausiai tai padarė Jekaterina II po rusų-turkų 1768-1774 metų karo.
Sovietiniai istorikai dar nežinojo sąvokos „genocidas“. Pirmaisiais posovietiniais metais ją pavartojo Sankt Peterburgo istorikas Valerijus Vozgrinas (Возгрин В.Е. Исторические судьбы крымских татар. – M., 1992), vėliau išleidęs 4 tomų „Krymo totorių istoriją“ (История крымских татар). Pasak šio autoriaus, Rusijos imperija pavertė Krymo chanatą savo kolonija ir vykdė Krymo totorių genocidą, siekė ne tik ištrinti iš pasaulio etninio žemėlapio vieną iš Europos tautų, bet ir išnaikinti jos socialinių, kultūrinių, ekonominių papročių pėdsakus, dargi Krymo totorių istorinės tėvynės vietovardžius. Kai kurie autoriai, pripažinę, jog aneksija totorius įkinkė į žiaurų kolonijinį jungą, aiškino tai buvus, iš kitos pusės, mažesne blogybe, negu kentėti Turkijos priespaudą. Tokie samprotavimai, Vozgrino nuomone, net nevadintini moksliniais ir jais tesiekiama pateisinti imperinę ekspansiją į rytus, vakarus ir pietus nuo pradinės rusų etnoso įsikūrimo vietos.
2008-aisiais Sevastopolyje atidengė paminklą Jekaterinai Didžiajai, o 2015 metais ten turėjo iškilti ir 10 metrų aukščio monumentas kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui, tačiau iškilmės buvo vis atidedamos (neseniai sužinojome, kad Krymo prijungimo prie Rusijos iniciatoriaus skulptūrai Sevastopolyje rado kitą vietą – kur statys naują vyriausybinių pastatų rajoną). Ant Jekaterinos paminklo skaitome ištrauką iš įsako įkurti naują miestą ir uostą. Potiomkino paminklui geriausiai tiktų ištrauka iš laiško imperatorei, kuriame jis išsijuosęs giria Krymą – karo laivynui tinkamą ir šiaip gerą vietą. Šis pusiasalis būtų dar viskuo geresnis, jeigu mums pavyktų priversti totorius išeiti iš jo (еже ли мы избавимся татар навыход их вон). Daug yra tam būdų. Dievaži, jie neverti žemės, o Kubanė jiems gyventi tinkama (Екатерина II и Г. А. Потемкин. Личная переписка (1769-1791). – М., 1997). Žinoma, tokio įrašo nesulauksime.
Netekus žemės nemiela tėvynė
1860 metais Kryme lankėsi karo inžinierius generolas Eduardas Totlebenas, pašlovintas kaip vienas neseniai pasibaigusio Krymo karo didvyrių (jo vadovaujamus Sevastopolio bastionus anglai su sąjungininkais 1855 metais subombardavo, tačiau miestas galiausiai liko rusams, sutikusiems atsisakyti Juodosios jūros karo laivyno). Be karinių reikalų, generolas vykdė slaptą imperatoriaus Aleksandro II pavedimą ištirti Krymo totorių emigracijos į Turkiją aplinkybes. Totlebenas parašė carui ataskaitą, apie kurią viešai sužinota tik po trijų dešimtmečių, kai ją išspausdino Rusijos praeitį aprašinėjantis žurnalas (О выселении татар из Крыма в 1860 году //Русская старина Т. 78, 1893). Kalbėdamas apie pastarosios Krymo totorių emigracijos priežastis, generolas apžvelgė ir praeities dalykus.
Prieš 30 metų Kryme beveik nebuvo kitų žemdirbių, išskyrus laisvus totorius, ir nedaugelį asmenų, turėjusių sodus pietinėje pakrantėje bei upių slėniuose, – rašo Totlebenas. – Tuo tarpu dabar didesnė dalis žemės Kryme priklauso dvarininkams ir joje gyvenantys totoriai paversti beveik baudžiauninkais. Autorius tai laiko įrodymu, jog rusų didikai ir dvarininkai pasisavino totoriams priklausančias žemes, padedami valdininkų, kurie ir patys kaip reikiant pralobo.
Galima pridurti Krymo totorių apiplėšimą prasidėjus ne prieš 30 metų, o netrukus po pusiasalio užgrobimo, kai imta dalyti chano ir jau su pirmąja emigracijos banga pasitraukusių Krymo totorių žemes (taip pat krikščionių, Jekaterinos II iškeltų iš Krymo pusiasalio dar 1779 metais). Su tuščiomis žemėmis naujieji savininkai grobė ir likusių vietinių gyventojų sklypus. Pasak Totlebeno, nemokantys rusiškai, nežinantys svetimų įstatymų ir nuosavybės dokumentų neturintys totoriai buvo visiškai priklausomi nuo valdininkų sauvalės. Patiklius čiabuvius vertė pasirašinėti popierius, kurių tikrąją prasmę jie sužinodavo tik teismuose netekę savo nuosavybės, dažnai po daugelio metų.
Žemių grobimo pavyzdį parodė pats Krymo užkariautojas Potiomkinas, pirmiausia, kaip rašo rusų autoriai, paėmęs sau (забрав для себя) 86 460 dešimtines (1 dešimtinė – tai 1 hektaras su menku trupučiu) derlingiausių žemių Novorosijos gubernijoje, nusitaikė į gražiausią Krymo vietovę – Baidaros slėnį. Po netikėtos jo mirties (1791) 12 kaimų su 900 totorių kiemų, pievomis ir žūklės vietomis, sodais, malūnais, miškais, tame slėnyje esančiais, javais, gyvuliais, paukščiais ir su visu turtu, tiek kaimiečių, tiek ponų, atiteko Nikolajui Mordvinovui, Juodosios jūros laivyno kūrėjui, kurį Jekaterina II apdovanojo dešimtinėmis būsimojo kurorto – Jaltos vietoje dar 1794 metais (leido pačiam pasirinkti). Baidaros slėnis vadinamas Krymo Šveicarija. 2016 metų pavasarį žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinelė, jog Sevastopolio gubernatorius pasiūlė šiame slėnyje skirti žemės sklypą pramogų parkui, kurį statysianti Arkadijui Rotenbergui priklausanti bendrovė (anot „Forbes“ rusiško leidinio, brolių Rotenbergų turtas siekia $2,95 milijardo, jie priklauso artimiausiai prezidento Putino aplinkai).
Potiomkino asmeniniam sekretoriui teko „tik“ 57876 dešimtinės… 1816 metais Senato siųstieji tikrintojai nustatė, kad Kryme pusvelčiui išdalyta 500 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 1/5 visų žemių) rusų didikams, dvarininkams, taip pat dvarininkų teises įgijusiems Rusijai parsidavusiems Krymo totorių didžiūnams; nenuskriaudė savęs ir visa tai tvarkę valdininkai. 4 dešimtmetyje imperatorius Nikolajus I padovanojo savo žmonai dvarą Krymo pietinėje pakrantėje. Trijų paskesnių Rusijos carų šeimos vasaras leido Livadijos rūmuose, išgarsėjusiuose pasaulyje 1945 metų pradžioje, kai čia įvyko trijų sąjunginių valstybių vadovų Krymo (Jaltos) konferencija. Beje, archyvuose išlikę dokumentai liudija, jog Aleksandro II žirgams šerti buvo nuomojama į užsienį pabėgusių totorių žemė.
1877 metais išaiškėjo: valstybinių žemių Kryme nelikę nė 13% , o privačios sudaro 81%, iš jų dvarininkų – 57,5%. Iš XIX amžiaus pradžioje Krymo totorių valdytų apie 600 tūkst. dešimtinių žemės amžiaus viduryje jų nuosavybėje buvo likusi pusė, o XX amžiaus pradžioje – vos apie ketvirtadalis; XIX amžiaus viduryje tarp Krymo čiabuvių bežemiai sudarė 52%, XX amžiaus pradžioje – 64% (Кабузан В.М. Эмиграция и реэмиграция вРоссии XVIII-XX вв. – М., 1998).
Sovietiniai istorikai Krymo totorių prievoles chanų valdžioje laikė irgi priespauda: reikėjo atiduoti dešimtą dalį derliaus, eiti lažą 5-8 dienas per metus. Rusų dvarininkai, pasiglemžę čiabuvių žemes, savo nuosavybe, senu papratimu, ėmė laikyti ir juos pačius, be to, dar didesniais beteisiais negu tikrieji baudžiauninkai, nes buvo svetimos kilmės ir tikėjimo. Įžūliausias žemių grobėjas, tas pats Mordvinovas, stojo piestu sužinojęs norint valstiečiams grąžinti chano laikų prievoles. Kada Krymas priklauso Rusijai, – piktinosi būsimasis grafas, – neleistina rusų liaudžiai taikyti įstatymus iš chano knygų. Be to, mažų prievolių už nuomojamą žemę įteisinimas gali pasitarnauti tinginystei skatinti, visada žalingai. (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией//Сборник „Крым”. Ч. 1-я, 1930).
Kolonistų antplūdis
Ypatingosios komisijos ginčams dėl žemės nagrinėti nario Pavelo Sumorokovo duomenimis, 1783-1800 metais Krymą paliko iki 300 tūkstančių totorių (Сумароков П. Досуги крымского судьи или второе путешествие в Тавриду. Ч. 1. – СПб, 1803). 1854-1862 emigravo 192,4 tūkstančio (Кабузан В.М. Эмиграция…). Keturiose apskrityse jie apleido 687 kaimus, iš kurių 315 visiškai ištuštėjo. Vargu ar kruviniausias karas, ar visuotinis badas, ar pasaulinis maras galėjo per tokį trumpą laiką taip ištuštinti kraštą kaip pačios administracijos paskatintas totorių išsikraustymas, – rašė minėtasis Totlebenas. 1874 metais totorių jaunimas bėgo iš Krymo nuo visuotinės karo prievolės. Apie 30 tūkstančių Krymo totorių paliko pusiasalį per 1877-1878 metų rusų-turkų karą ir po jo…
Rusų istoriko ir demografo Vladimiro Kabuzano apskaičiavimu, XVIII amžiaus I ketvirtyje Krymo pusiasalyje gyveno 444 tūkstančiai totorių (95 % visų gyventojų), o 1793 metais – jau keturis kartus mažiau, nors ir šiuo metu jie sudarė akivaizdžią daugumą – daugiau kaip 87%. 1793 metais revizija parodė Kryme apsigyvenus 6,4 tūkstančio rusų, tarp jų į valstiečius (dirbančius valstybinę žemę) įrašytus atvykėlius iš užsienio, tai yra pabėgėlius baudžiauninkus, didžiarusius dezertyrus ir atsargos kareivius (Водарский Я. Е., Елисеева О. И., Кабузан В. М. Население Крыма в конце XVIII – конце XX веков. – М., 2003). Iškart po manifesto paskelbimo Potiomkino įsakymu Kryme buvo palikti gyventi dviejų pulkų kareiviai, jiems leido atsikviesti čionai savo šeimas. Į Krymą vežė sutikusias už kareivių tekėti merginas ir našles, viengungiai ėmė į žmonas ištraukusias iš kareiviškos kepurės jų vardus…
1795 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 156 400 žmonių (87,6 % Krymo totorių, 4,3 % rusų, 1,9 % graikų, 1,7 % romų, 1,5 % karaimų, 1,3 % ukrainiečių, 0,8 % žydų, 0,6 % armėnų, 0,1 % vokiečių, 0,1 % bulgarų). XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiaus pirmoje pusėje Tauridės gubernijoje atsirado užsienio kolonistai: rusų pusėje karuose su turkai dalyvavę graikai, iš Osmanų imperijos pabėgę bulgarai ir galiausiai vokiečiai (1798 metų pradžioje Jekaterina paskelbė manifestą dėl užsienio kolonistų įkurdinimo Kryme). Dvarininkai gabenosi savo baudžiauninkus. Anot vieno amžininko, Tauridės gubernatorius Borozdinas, šeimininkavęs 1807-1817 metais, labiau žiūrėjo ne krašto žmonių reikalų, o Kryme jam tekusių dvarų gėrovės. Jis perkėlė į savo valdas 1 000 savo baudžiauninkų, o vietiniams nesiteikė žemės nė išnuomoti. Kryme telkėsi pabėgę baudžiauninkai, Jekaterinos II atleisti nuo bausmės (1784). Vis dėlto atsikėlėlių daugumą sudarė Rusijos gubernijų rusai ir ukrainiečiai valstiečiai (gaudavo po 8-12 dešimtinių).
1864 metais, po antrosios Krymo totorių emigracijos bangos, pusiasalyje gyveno 198 700 žmonių (50,3 % Krymo totorių, 28,5 % rusų ir ukrainiečių, 6,5 % graikų, 5,3 % žydų, 2,9 % armėnų, 2,7 % vokiečių, 1,7 % karaimų, 1,6 % bulgarų). Vėliau į Krymą patraukė geresnio gyvenimo ieškoti iš baudžiavos išlaisvinti valstiečiais. 1897 metais čia gyveno 546 700 žmonių (35,6 % Krymo totorių, 33,1 % rusų, 11,8 % ukrainiečių, 5,8 % vokiečių, 4,4 % žydų, 3,1 % graikų, 1,5 % armėnų, 1,3 % bulgarų, 1,2 % lenkų, 0,3 % turkų).
Ne vienoje vietoje rusų raštuose rasime parašyta: tūkstančiai Krymo totorių iš pusiasalio išsikraustė patys (ушли сами). Tačiau toli gražu ne visi taip manė. Štai viename amžininko straipsnyje nurodoma tokia Krymo totorių emigravimo į Turkiją priežastis: Valdžia norėjo išplėšti Krymą iš totorių rankų ir apgyvendinti jame stačiatikius (Левицкий Г. П. Переселение татар из Крыма в Турцию // Вестник Европы. – 1882, № 10).
1833 metais Kryme rusų valdžia surinkusi sudegino totoriškas knygas ir rankraščius – metraščius, literatūros, istorijos, filosofijos veikalus (Кричинский А. Очерки русской политики на окраинах. Часть I: К истории религиозных притеснений крымских татар. Баку, 1919).
Kaip matyti iš knygos pavadinimo, autorius Krymo totorių religinę priespaudą laiko ištisa istorija). Beje, publicistas ir istorikas Leonas (Arslanas) Kričinskis gimė Vilniuje, kartu su kitu Vilniaus krašto totoriumi Motiejumi Sulkevičiumi 1918-1920 metais dalyvavo dviejų neilgai tvėrusių nepriklausomų respublikų – Krymo ir Azerbaidžano vyriausybių veikloje.
Bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metais buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų.
Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo. Tačiau netrukus viskas ėmė keistis.
(Bus tęsinys)
Focus.ua nuotr.
2017.03.21; 20:09
