Bėda viena nevaikšto


Print

Spalio 17-ąją Rusijos televizija NTV parodė išsamų interviu su dabartiniu Rusijos premjeru, būsimuoju prezidentu Vladimiru Putinu. Rusijos valdovą kalbino net trys Maskvoje akredituoti, rusiškai beveik be akcento kalbantys solidaus amžiaus užsienio žurnalistai.

Apart malonių klausimų V.Putinui jie pateikė ir keletą neva nepatogių. Pavyzdžiui, kodėl Maskvai staiga prireikė Eurazijos projekto, kodėl nuspręsta, jog V.Putinas, o ne Dmitrijus Medvedevas, sieks prezidento posto. Taip pat teirautasi, ar dabartinis šalies ministrų kabineto vadovas tiki pergale būsimuosiuose rinkimuose. Į vadinamuosius nepatogius klausimus, kurie, be abejo, buvo iš anksto suderinti, V.Putinas atsakė taip, tarsi būtų demokratas “iki kaulų smegenų”, nuoširdžiai susirūpinęs rusų nacijos ateitimi.

Tikrąją V.Putino esmę buvo galima pajusti tuomet, kai jis tvirtino tiems trims solidžiai atrodantiems žurnalistams, jog “SSRS žlugimas buvo didžiausia praėjusio šimtmečio klaida”, o “Sovietų Sąjunga buvo ne kas kitas, kaip Rusija”. Taigi naujasis Eurazijos projektas – tai bandymas ištaisyti “didžiąją XX amžiaus klaidą”.

XXX

Baisiausia, kad V.Putinas nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Žymus Rusijos publicistas Leonidas Radzichovskis kartą radijo “Echo Moskvy” laidoje prasitarė, jog jam nūnai atrodo, esą V.Putinas galbūt širdies gilumoje net neabejoja savo “nepaprastąja misija”. Suprask, “jį globoja kažkas ten labai labai aukštai”. Priešingu atveju eilinis KGB majoras juk nebūtų pajėgęs tapti Rusijos premjeru, paskui – prezidentu, dar vėliau – vėl prezidentu. V.Putinas valdo ir greičiausiai valdys Rusiją kur kas ilgiau nei liūdnai pagarsėjęs Leonidas Brežnevas.

Tokių vizijų apimti vadovai, anot L.Radzichovskio, labai pavojingi. Pavojingi ypač tie, kurie savo veiklai turi užtektinai jėgų. V.Putino rakose sukoncentruota milžiniška valdžia ir turtai.

Laisvai, be susikaustymo atsakinėdamas į savų ir užsienio žurnalistų klausimus Rusijos premjeras net neslėpė, jog nuoširdžiai tikįs sava pergale rinkimuose. Jis ne tik taps prezidentu dar mažiausiai vienai kadencijai, bet ir turės sau pavaldų ministrų kabinetą bei parlamentą. Žodžiu, į vieną kumštį jis artimiausiu metu sukoncentruos visas valstybės jėgas – prezidentūrą, įstatymus leidžiančią bei įstatymus įgyvendinančią valdžias. Kaip tik tada Eurazijos projektas, kuriame, be abejo, slapta numatyta vieta ir mums, lietuviams, taps “apčiuopiamu danties skausmu visiems Rusijos kaimynams”.

XXX

Tą pačią dieną, kai V.Putinas dalino savo “pažangius” interviu pagrindinėms Rusijos televizijoms bei užsienio žurnalistams, per RTVi kanalą laidoje “Osoboje mnenije” klausiausi rašytojo, publicisto, ne vieną įsimintiną knygą apie Rusijos ir SSRS slaptąsias tarnybas parašiusio Leonido Mlečino komentarą. Rašytojas L.Mlečinas prisipažino tikįs, jog dauguma rusų balsuos už dabartinę valdžią, nors yra baisiausiai nepatenkinti savo gerbūviu. Rusijoje, išskyrus Maskvą ir dar keletą stambesnių miestų, – didžiausias skurdas ir neviltis. Šiandieninė Rusija, rašytojo L.Mlečino įsitikinimu, beviltiškai atsilikusi nuo civilizuoto pasaulio. “Jei Rusiją lyginsime su Afrikos šalimis, sakykim, Nigerija, tai mes pirmaujame, bet jei save lyginsime su šalimis, į kurias norėtume lygiuotis, pavyzdžiui, į Europą, tai mes patys didžiausi autsaideriai”, – maždaug taip kalbėjo RTVi laidos “Osoboje mnenije” pašnekovas.

Nepaisant aplinkybės, jog didžiojoje Rusijos dalyje – absoliutus skurdas ir neįsivaizduojama neviltis, rinkėjai ir vėl bus palankesni valdžios, nei opozicijos atstovams. L.Mlečinas turįs savo paaiškinimą, kodėl dauguma rinkėjų savo balsais parems būtent V.Putino kandidatūrą ir “Vieningąją Rusiją”. Ogi rusai netiki, kad nuo jų aktyvumo arba pasyvumo bent mažumėlę kas nors priklauso. Jie šventai tiki, kad jei nori bent šiek tiek turėti rublių piniginėje ir dešros šaldytuve, privalo ir ateityje pataikauti ne opozicijai, kuri neturi jokių poveikio svertų, o būtent valdžiai, kurios rankose – visos reikiamos galios.

XXX

Šį rašytojo L.Mlečino komentarą vertėtų įsidėmėti. Jis paaiškina, kodėl rusai, kęsdami skurdą ir pažeminimą, vis tik, be kelių išimčių, nesiveržia į gatves ir aikštes protestuoti.

Bet jei šie L.Mlečino paaiškinimai – užtektinai tikslūs, apčiuopiantys esmines priežastis, vadinasi, šiandieninė Lietuva mažai kuo skiriasi nuo šiandieninės Rusijos. Saulėtą, gražų spalio 15-osios sekmadienį buvau susiruošęs į Vilniaus centrą. Su savimi pasiėmiau ir fotoaparatą, ir filmavimo kamerą. Mat išvakarėse sulaukiau gausių, išsamių pakvietimų iš įvairiausių organizacijų, girdi, spalio 15-ąją prie Lietuvos Seimo ir Vyriausybės rūmų susirinks mažų mažiausiai keli tūkstančiai “esama finansine padėtimi nepatenkintų lietuvių”. Kai kuriuose elektroniniu paštu atkeliavusiuose laiškuose buvo pompastiškai rašoma, esą “artėja diena, kai viso pasaulio žmonės Europoje, Amerikoje, Afrikoje, Australijoje ir Azijoje išeis į gatves bei aikštes reikalauti tikros demokratijos bei gins savo teises į orų gyvenimą”.

Man beveik ištisą mėnesį vos ne po kelis kartus per dieną buvo siunčiami kvietimai ir nuorodos į įvairiausias internetines svetaines, pompastiškai rašančias, “jog kiekvieną mėnesį pasaulinis judėjimas už realią demokratiją plečiasi, jog vis daugiau žmonių jungiasi prie šio judėjimo”.

Spalio 15-ąją kvietę būtinai ateiti į Vilniaus centrą rėmėsi ispaniškuoju pavyzdžiu. Jie įrodinėjo, jog “pradžia buvo Ispanijoje”. Kai kurias ištraukas iš tų viltingai skambančių kvietimų įsidėmėjau. “Taigi gegužės mėnesį Madride į Puerta del Sol aikštę išėjo kelios dešimtys žmonių. Jie rinkosi kiekvieną dieną ir skleidė informaciją, aiškindami esamos politinės ir ekonominės sistemos trūkumus, kvietė žmones prie jų jungtis, kartu keisti sistemą, kuri tapo pažangos stabdžiu. Žmonių kasdien daugėjo. Tai neramino valdžią, ir ji nusprendė išvaikyti taikius susirinkimus. Po taikių mitingų išvaikymo Ispanija pakilo. Į gatves išėjo ne keli tūkstančiai, bet dešimtys tūkstančių. Ispanų judėjimo idėjos sklido į kitas valstybes. Ispanai parašė kreipimąsi į visas pasaulio tautas, kviesdami rengti solidarumo akcijas.”

Visa tai – tiesa. Tiesa ir tai, kad šiandien Ispanija jau nebe viena, jos organizacinę patirtį perėmė Amerika. Akivaizdu ir tai, kad “daugėja ir kitose valstybėse žmonių, kurie jungiasi į judėjimą už realią demokratiją”.

Vaizdžiai tariant, mano elektroninė pašto dėžutė lūžte lūžo nuo gausių pranešimų, esą prie spalio 15-osios akcijos prisijungs per du šimtus pasaulio miestų, esą organizatorių kvietimas išverstas net į 17-a pasaulio kalbų”, esą akcija „Užimk Volstritą“ („Occupy Wall Street“) prasidėjo Niujorke maždaug prieš mėnesį, esą pasivadinę “99 procentais” žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš likusio 1 procento vykdomą ekonominę politiką, esą protestai iš Niujorko išplito į kitus JAV miestus, o dabar įgyja ir pasaulinį mastą.

Šiandien akivaizdu, kad Vilnius buvo “absoliučiai abejingas” akcijai, “nukreiptai prieš politikų ir bankų savivalę”. Tą sekmadienio popietę Lietuvos sostinėje buvo daug tik policijos. Protestuotojų – akivaizdžiai mažiau nei teisėsaugos pareigūnų. Vos pusšimtis vilniečių. Ne daugiau. Išsiskyrė, žinoma, liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis su savo raudonuoju “Frontu”. Bet jo gretos irgi buvo labai retos. Vos dvi – trys dešimtys “frontininkų” nešė plakatus. Žodžiu, iš pirmo graži, prasminga akcija – solidarizuotis su Amerika ir Europa – Lietuvoje gėdingai žlugo.

Vinco Kudirkos aikštėje sutiktas buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius retoriškai skėstelėjo rankomis: “gal gi lietuviai ne taip jau blogai gyvena?”

XXX

Žvelgiant iš šalies taip ir atrodo. Solidarizuotis su spalio 15-osios protesto akcijos dalyviais panoro net kai kurios Skandinavijos šalys, nūnai tikrai neskurstančios. Lietuvoje – tokia pat mirtina tyla kaip ir V.Putino valdomoje Rusijoje. Todėl ir manau, kad Lietuva šiandien tapusi tarsi “mažąja Rusija”. Beje, lietuviškasis pasyvumo ir abuojumo fenomenas vertas rimtesnių analizių. Kas lemia  lietuviškąjį pasyvumą visose, ne tik ekonominėse, srityse? Premjero Andriaus Kubiliaus mokėjimas per tarpininkus manipuliuoti visuomenės sąmone ir valdyti žmonių nuotaikas? Slaptos slaptųjų tarnybų operacijos “skaldyk ir valdyk”? Akivaizdus kai kurių protesto akcijų organizatorių savanaudiškumas? O gal akivaizdus organizatorių neišprusimas ir primityvumas, neleidžiantis įžvelgti bent jau pagrindinių dėsnių, pagal kuriuos elgiasi minia?

Su kai kuriais visuomeninių ir pilietinių judėjimų vadovais teko bendrauti ne vieną kartą. Glumino jų trumparegiškumas. Bet ko norėti. Juk kai kurie “viską išmanantys ir viską žinantys” nėra ragavę jokio aukštojo mokslo. Ir net nemano, kad tai – “greičiau didelis trūkumas, nei didelis privalumas”. Bet rimto mokslo neragavusių politikos “veikėjų” ambicijos, žinoma, pačios didžiausios. Sakyčiau, nė kiek nenusileidžiančios V.Putino ambicijoms.

Žodžiu, visi visur protestuoja, rengia piketus. Tik lietuviai tūno kaip ta išsigandusi pelytė po šluota. Štai Lietuvos lenkai, turėdami geriausias pasaulyje sąlygas lenkiškumo puoselėjimui, sugeba surengti užtektinai gausius bei triukšmingus protesto piketus ir prie Lietuvos prezidentūros, ir Strasbūre po Europos Parlamento langais. Lietuviai pabandė piktintis Vilniaus rajono savivaldybės abejingumu lietuvių reikmėms ir patyrė akivaizdžiausią antausį. Lenkų mitingai, kuriuose dominavo jauni žmonės, prie Prezidentės Dalios Grybauskaitės darbo kabineto buvo ženkliai įspūdingesni nei mūsų pensininkų pagraudenimai prie Vilniaus rajono savivaldybės pastato. Ar bandėme aiškintis, analizuoti, svarstyti, kokias darome klaidas, kad nesugebame surengti net elementariausios protesto akcijos? Nejaugi visą savo energiją negrįžtamai praradome organizuodami šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus?

Deja, nesimokome iš savo klaidų. Štai Lenkų nacionalistų partija “Suvereniteto gynimo lyga” (LOS – Liga Obrony Suwerenności) spalio 13-ąją paskelbė po visą Lenkiją pradedanti rengti dešimtis piketų, skirtų neva Lietuvoje gyvenančių lenkų teisėms apginti. Į piketus kviečiančiame LOS plakate, nuspalvintame Lietuvos tautinės vėliavos spalvomis, įrašytas šūkis: „Lietuviai. Šalin rankas nuo lenkų vaikų!“ Be abejo, toji LOS nėra nei labai gausi, nei itin įtakinga. Ir vis dėlto ji greičiausiai slapta remiama oficialiosios Varšuvos politikų. Ir galbūt kada nors išaugs į rimtesnę politinę jėgą. Ką tada darysime? Ar turime planą, kaip neutralizuosime šią įtaką?

Galima manyti, jog į tokio pobūdžio išsišokimus kai kada verčiau visai nereaguoti. Suprask, tyla – gera byla. Tačiau – ne visuomet. Bėda viena dažniausiai nevaikšto. Štai Lietuvos spaudoje, įskaitant ir delfi.lt, pasirodė pranešimų, jog ir Lietuvos rusai jau kreipėsi pagalbos į Rusiją, prašydami padėti išsaugoti išsilavinimą rusų kalba ir pateikė sektiną Lenkijos pavyzdį. Apie tokios pagalbos būtinumą buvo kalbama per vaizdo tiltą Vilnius – Maskva, kuriame dalyvavo Lietuvos rusų visuomeninių organizacijų ir Rusijos įstaigų, kuruojančių darbą su tautiečiais užsienyje, atstovai. Spalio 13-osios diskusijos dalyviai Lietuvoje rėmėsi įspūdingu Lenkijos pavyzdžiu, bylojančiu, kaip Lenkija neva principingai kovoja už Lietuvos lenkų teises. Rusakalbiai tuo pačiu skundėsi, kad Rusija šiuo atžvilgiu nieko nedaro.

Tuoj pradės daryti. Vilniaus miesto tarybos narė, Slavų gailestingumo fondo vadovė Olga Gorškova oficialiai apgailestavo, kad jiems „nepavyko įtikinti Lietuvos švietimo ministerijos atstovo, jog ministerija vykdo asimiliacijos politiką“. Taigi mes, lietuviai, pasirodo, šiandien skriaudžiame ne tik lenkus, bet dar ir “rusų tautinę mažumą”.

Ar turime planą, kaip derės ginčytis su O.Gorškovos pobūdžio rusakalbiais artimiausioje ateityje? Kol kas mes susigūžę tik laukiame, kas dar oficialiai pažers mums priekaištų, jog “lietuvių nacionalistai juos per prievartą lietuvina”? Nenoriu būti blogu pranašu, bet kiti priekaištai greičiausiai skambės … baltarusiškai. Deja, mes ir vėl nesugebėsime surengti bent vieno gausaus, įspūdingo protesto mitingo. Nei prie Lenkijos, nei prie Rusijos, nei prie Baltarusijos ambasados.

XXX

Rusijos rašytojas L.Mlečinas šią ligą yra įvardinęs: “prarastas pasitikėjimas savo jėgomis”. O kaip atgauti prarastą pasitikėjimą, – niekas nežino.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2011.10.19


Prisijunkite prie diskusijos