Leonas Jurša. Nauja armėnų pasaka apie prasmegusį karaliaus miestą


Print
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Armėnai okupuotoje Azerbaidžano teritorijoje, Baku žinybų oficialiais duomenimis, suniokojo 464 istorijos paminklus ir muziejus, daugiau kaip 100 archeologinių paminklų. O dabar visam pasauliui skelbia ten atradę naujų – esą armėniškos kilmės. Taigi ir žemė, kur šie radiniai dūlėjo, neva esanti armėnų…

Trūkstamasis dantis

Kasinėjimai Karabacho urvuose patvirtino: ten prieš 7 tūkstančius metų gyvenę žmonės yra šiuolaikinių armėnų protėviai. Tokią naujieną pranešė kai kurie rusiški internetiniai leidiniai praėjusių metų rudenį. Biologijos mokslų daktaras Levonas Jepiskoposianas (Левон Епископосян) žurnalistams pasakojo, kad nuo 1979 metų armėnų mokslininkai, bendradarbiaudami su kitų šalių specialistais, kasinėja Karabacho teritorijoje. Atkasę daug kultūrinių sluoksnių, aptikę neandertaliečių griaučių liekanų bei žuvų kaulų ir – dėmesio! –  atradę prieš 7 tūkst. metų ten gyvenusio žmogaus dantį.

Šis radinys įkvėpęs armėnų mokslininkus tęsti tyrimus. Kopenhagos genetikos institute ištyrė šio danties DNR struktūrą ir nustatė, kad mūsų tolimų protėvių genas atitinka šiuolaikinių armėnų geną. Iš to biologijos profesorius daro išvadą: armėnai – vienintelė vietinė Armėnijos plokščiakalnio tauta, jie neatsikraustę iš kitų regionų. Tiesa, rusiškojo „Sputnik“ žurnalistė kiek pataiso mokslininką: tai – dar vienas įrodymas, kad armėnai nėra ateiviai iš kitų regionų. (Beje, dar 1968 metais tuose urvuose Kalnų Karabache, tarp Šušos ir Fizulio, acheologai rado spėtina prieš maždaug 250 tūkst. metų gyvenusio neandertaliečio žandikaulį – ką parodytų jos DNR tyrimas?).    

Jeigu mokslininkas tiki tuo, ką sako, tai turėjo nesikuklinti ir kiek išgalint šaukti „Eureka!” Juk seniai nustatyta, iš kokių keturių genčių maišaties išsilukšteno armėnai XIII-VI amžiuje iki Kristaus gimimo, tačiau tie protėviai buvo kilę iš Mažosios Azijos ir su daugeliu kitų genčių priklausė Urartu (Nairio) karalystei; jie nelaikomi Kaukazo gentimi. Urartu valstybės sienos į šiaurę pasiekė dabar Sevanu vadinamą ežerą, tačiau toliau taip ir nenusidriekė: vietinės gentys jau nesitraukė, atsimušinėjo. 782 metais per. Kr. Ararato slėnyje, kur nieko nebuvo pastatyta, iškilo Erebunio tvirtovė (dabar ten Jerevanas), kurioje karalius Argištis I apgyvendino 6 600 ją stačiusių belaisvių karių; tarp jų, manoma, būta ir armėnų protėvių. Iš štai dabar išgirstame buvus ir daugiau jų protėvių – net iš Bronzos amžiaus priešaušrio! Gyvenę jie, pasirodo, visiškai ne ten, kur žinomieji, tačiau tik Mažojo Kaukazo kalnagūbris jiems sutrukdęs susitikti Urartu klestėjimo laikais. Eureka!

O gal tiesiog archeologų talkininkai susimušė ir vienam iš jų iškrito dantis?

Senienų ieškotojai į Kaukazą atklydo gerokai daugiau kaip prieš šimtą metų. Rusijos imperijos ir SSRS archeologų kasinėjimai parodė, jog Sevano ežero pakrantėje urartai pastatė daug tvirtovių, tačiau jos iškilo ant daugiasluoksnio ankstesnių amžių palikimo. Rusijos svarbiausias senovės paminklų saugyklas (Ermitažą, Istorijos muziejų) papildė daugybė meniškų bronzos dirbinių, iškeltų dienos švieson iš I tūkstantmečio pr. Kr. pirmąją pusę menančių pilkapių Pietų Kaukaze. 1949 metais Leningrade išleistame veikale „Pietų Kaukazo archeologija“ (Археология Закавказья с древнейших времен до I тысячелетия до н. э.) jos autorius garsus sovietinis mokslininkas Borisas Piotrovskis rašė užsimojęs parodyti didelę Pietų Kaukazo paminklų įvairovę esant bendriems jų bruožams.

Be daugelio kitų dalykų, Piotrovskis nurodo Sevano ežero pietrytine pakrante ėjus patikimą kelią iš Pietų Kaukazo vidurio į rytinę dalį, taip pat ir Kalnų Karabachą. Sevano apylinkės buvo tarpinis rajonas, kur pynėsi ir liedinosi regiono vidurio ir rytų kultūrų elementai. Apie tai liudija ne tik metalo dirbiniai, bet ir laidojimo statinių pavidalai. Ypač krinta į akis didelis Sevano rajono pilkapių panašumas į Kalnų Karabacho, – rašo Piotrovskis. I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Pietų Kaukaze greta žemdirbystės įsigalėjo pusiau klajoklinė gyvulininkystė (vasarai gyvulius išgindavo į kalnų ganyklas), kuri beveik nepakitusi gyvuoja visame Kaukaze ir dabar (XX amžiaus viduryje). Kalnų Karabache ir tuometiniame Kirovobado rajone (Gandžios) sovietiniai archeologai atkasė daugybę arklių griaučių; jau senovėje šiame krašte išaugintus žirgus gyrė didžiųjų valstybių valdovų metraštininkai (gal kiek genų teko ir dar XIX amžiuje Europoje garsėjusiems Karabacho chanato ristūnams?).

Bronzos epocha buvo trumpas, bet spinduliuojantis Kaukazo senovės istorijos laikotarpis. SSRS išleistame ir kitų šalių mokslininkų gerbiamame akademiniame veikale „Pasaulio istorija“ (1956) įklijuotas žemėlapis (Этническая карта Кавказа в V—IV вв. до н. э.) rodo Kaukazo gentis vėl užėmus Ararato slėnį su apleistais Urartu miestais bei tvirtovėms ir siekiant Eufrato aukštupį, tą sritį, kur I tūkstantmečio pirmoje pusėje pr. Kr. radosi armėnų protėviai. Kiek vėliau Pietų Kaukaze įsikursianti valstybė, istorikų vadinama Kaukazo Albanija, bus ir iki gyvavimo pabaigos išliks nei su vienos didžiųjų kaimynių tautomis negiminingų genčių sąjunga. Praėjus daugeliui amžių, armėnų didžiūnai kildinsis iš Izraelio karalių Dovydo ir Saliamono (Bagratidai), Asirijos karalių (Acruniai), kiti net iš Kinijos imperatorių (Mamikonianai), į vietinių genčių pusę nė nepažvelgdami.

Kalnų Karabacho miražas

2015-aisiais Armėnijos nacionalinėje mokslų akademijoje Archeologijos ir etnografijos instituto Arcacho archeologinė ekspedicija atsiskaitė, ką nuveikusi per 10 metų kasinėjimosi okupuotoje iš Azerbaidžano teritorijoje. Tai štai: 2005-aisiais archeologai Kalnų Karabache aptiko armėnų karaliaus Tigrano II (valdė 95-55 metais pr. Kr.) įkurtą miestą – Tigranakertą. Ekspedicijos vadovo istorijos daktaro Hamleto Petrosiano žodžiais, mitiniu atrodžiusio miesto paieškas jie pradėjo po to, kai azerbaidžaniečiai pasakė armėnus esant ateivius Kalnų Karabache. Ne! Neva Tigranakertas yra rimčiausias įrodymas, kad ši teritorija yra armėnų. Minėto instituto direktorius Pavlas Avetisianas pridėjo šį visuotinai pagarsintą atradimą esant svarbų argumentą prieš azerbaidžaniečių pranešimus.

Su šiuo svarbiu argumentu galima susipažinti ir net apžiūrėti vietovę iš aukštybių, pavyzdžiui, adresu http://mazzoniguide.livejournal.com/102619.html#cutid1. Tigranakertas, sužinome, yra antikinis miestas, vienas iš kultūrinių ir ekonominių regiono centrų, taip pat viena Didžiosios Armėnijos sostinių. 2005 metais Vankasaro kalno papėdėje, vakarų pusėje, archeologai aptiko gynybinių sienų liekanas, statinių fragmentus. Dar sužinome, jog Tigranakerte buvo daug amatininkų ir prekeivių, miesto gyvenimas kunkuliavo iki pat XV amžiaus. 

Armėnų sugriautas Terteras. Slaptai.lt foto

Autoriai dar galėjo parašyti, kad visi šie lobiai aptikti 8-10 km atstumu nuo griuvėsiais paversto Agdamo miesto… Priminsime: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi sugriovė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo taryba rezoliucijoje (853 nr.) pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, liko visiškai tuščias (armėnai pasityčiodami paliko nesugriautą mečetę).

Iš kur žinoma, kad jį pastatė būtent šis valdovas? Toks didelis, turtingas ir gerai ginamas miestas, pasak armėnų mokslininkų, neabejotinai galėjo priklausyti tik tokiam galingam valdovui kaip Tigranas Didysis.  Svarus įrodymas…

Tuo tarpu tarkime, taip viskas yra kaip čia pasakojama, patikėkime tuo miglotu vieninteliu užsiminimu senovės metraščiuose ir manuskriptuose ir toliau rašykime Tigranakertą be kabučių. Tačiau kyla virtinė klausimų. Ką Tigranas II čia pametė? Sostinės Artašato Ararato slėnyje jis atsisakė dėl to, kad buvo jo valdų pakraštyje, ir pastatydino naują sostinę – Tigranakertą (77 m. pr. Kr.), į šiaurės vakarus nuo Vano ežero, tiksliai apskaičiavęs, kad miestas atsidurtų pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje.

O tariamo Arcacho Tigranakerto padėtis? Kitas žemėlapis rodo, kad ten, į sunkiai prieinamus kalnus, nevedė joks padoresnis kelias, nekalbant jau apie pirklių minamus.  

Jau 69 metais pr. Kr. naująją Tigrano sostinę, tą tikrąją, pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje, užėmė Romos respublikos kariuomenė ir jos neliko. Nebuvo čia joks armėnų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centras, kaip įtikinėja „Didžiosios Armėnijos“ garbintojai, nes Tigranas ten prisikvietė daugybę žydų ir apgyvendino tūkstančius (300 tūkstančių sunku patikėti) nukariautų žemių gyventojų. Tarp jų ir radosi ir atvėrusių tvirtovės vartus Lukului. Šis leido tremtiniams keliauti į gimtąsias vietas, o Tigranas grįžo į senąją sostinę, Artašatą.

Kodėl karalių karalius po trejų metų, kai prie Artašato artinosi Pompėjus, nuskubėjo į romėnų vado stovyklą ir puolė jam po kojų, maldaudamas pasigailėti, užuot pasitraukęs į sunkiai prieinamą Arcacho Tigranakertą? (Juk negalėjo tas miestas būti pastatytas vėliau, jau nykstant jo galybei?). I m. e. amžiuje romėnai vėl įžengė į Armėniją, ugnimi ir kalaviju nusiaubė kraštą ir 58-ųjų rudenį pasiekė Artašatą. Kodėl karalius Tiridatas pabėgo į kaimyninę Atropateną, užuot pasitraukęs į tą patį Archacho Tigranakertą su 5 m aukščio sienomis?

Armėnijos sostinė… kitoje karalystėje

Rimtai kalbant, iš pranešimų apie armėnų unikalius atradimus sužinome tik viena tikrą, nors ir nepasakytą dalyką: užsieniečiai kasinėja Karabache neteisėtai. Nes tai yra Azerbaidžano teritorija ir kitų šalių piliečiai gali čia atvykti tik leidus atitinkamoms Baku žinyboms. Todėl Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įrašė jų teritorijoje savavaliaujančius svetimšalius į „juodąjį sąrašą“. Tačiau kaip uždrausi platinti naujas armėnų pasakas, dabar sekamas „juodųjų archeologų“?

Pakelkime akis nuo tariamojo Tigrankerto griuvėsių ir pažvelkime į Vankasaro kalno viršūnėje tebedunksančią bažnytėlę, pastatytą VI-VII amžiuose. Savaime suprantama, armėnų autoriai ją, kaip ir kitas, prisiskiria savo Bažnyčiai, jų vadinamai Apaštališkąja. Rusų išeivijos mokslininkas Vladimiras Minorskis savo veikale „Širvano ir Derbento istorija X-XI amžiuose“ (История Ширвана и Дербенда X-XI веков, 1963) rašo: Tik po Armėnijos padalijimo tarp Bizantijos ir Persijos 387 metais Utiką ir Arcacho rajonai (į pietus nuo Kuros) vėl atsidūrė albanų valdovo rankose. Mat ankstesniais amžiais armėnai stipriai nurėžė albanų teritorijas į pietus nuo Kuros. Taigi tariamasis Tigranakertas atsidūrė Albanijoje (kaip Ararato kalnas Turkijoje, tik šis – labai realus).

O Vankasaro kalno ir kitų bažnytėlių ten dar nebuvo. Tai kas jas pastatydino? Išliko užrašytas padavimas, kad Vankasaro bažnytėlė iškilo V amžiuje ir prie to prisidėjo Agvano didysis kunigaikštis Vačė II V (Agvanas – tai vienas iš Albanijos karalystės vardų).

Paskaitykime, kaip armėnai jų okupuotame Kalnų Karabache esančius Kaukazo Albanijos krikščioniškuosius paminklus pristato turistams. Be didžiausio armėnų architektūros stebuklo – Gandzasaro vienuolyno tame pačiame „Martakerto rajone“ dunkso vienas seniausių armėnų vienuolynų – Apaštalo Eliziejaus. Jo statybą pradėjo, manoma, žinomas politikos ir kultūros veikėjas – karalius Vačaganas V a. pabaigoje-VI a. pradžioje. Eliziejus buvo įšventintas Jeruzalėje rytinių kraštų vyskupu. Jis pastatė vieną pirmųjų krikščionių bažnyčių Kaukaze – Gise (Kiše). Pagonys jį nukankino. Koplyčia, o vėliau ir vienuolynas pastatyti toje vietoje, kur jo palaikus išpirkęs liepė palaidoti Vačaganas. Dabar čia esanti bažnyčia pastatyta 1284 metais. Ją supa 7 koplyčios, vienoje jų palaidotas karalius Vačaganas.

Daug pasakyta, tačiau prie to dar galima būtų nemažai pridurti. Tapęs karaliumi, Vačaganas III (487-510) uždraudė statyti ugnies šventoves, o burtininkus ir žynius jis skandino arba trėmė, ir pirmiausia, istoriko žodžiais, jis tai padarė Kalnų Karabache. Jį vadino tūkstančio bažnyčių statytojų. Kiti karaliaus nuopelnus vertina santūriau: pastatė Rytų krašte tiek bažnyčių, kiek metuose yra dienų. Taip pat steigė mokyklas vaikams, vieną jų minima buvus Kalnų Karabache.

Telieka pasakyti tai, kas armėnų tekste nutylima – Vačaganas buvo Albanijos karalius. 488 metais sukvietė Albanų bažnyčios susirinkimą karalių vasaros rezidencijoje Aluene. Kaip tik netoli jos griuvėsių, Vankasaro kalno papėdėje, armėnų „juodieji archeologai“ visam pasauliui ir skelbiasi atkasę I amžiuje prieš Kristaus gimimą armėnų karaliaus Tigrano II pastatytą ir jo vardu pavadintą miestą. Prie kalno viršūnėje stovinčios bažnytėlės statybos prisidėjęs Agvano didysis kunigaikštis Vačė II  buvo Vačagano pirmtakas, vieni sako tėvas, kiti – dėdė… 

Kaip rašo kai kurie armėnų autoriai, dar atrastojo Tigranakero teritorijoje esanti vėlyvesniojo laikotarpio tvirtovė, joje nuo 2010 metų atidarytas archeologinių radinių muziejus ir veikia kavinė. Tiesą sakant, XVIII amžiaus viduryje čia buvo ne vien tvirtovė, o visa gyvenvietė su aikšte, turgumi, pirtimi ir, žinoma, mečete. Tą XVIII amžiaus tvirtovę prie didelio šaltinio (todėl ir pavadino Šachbulagu, „Šacho šaltiniu“) 1751-1752 metais pastatė būsimasis Karabacho chanato valdovas Panachas Ali, kai nusprendė turįs įsikurti  geriau įtvirtintoje, neprieinamoje ir neįveikiamoje vietoje. Rusijos imperijai įkėlus koją į Pietų Kaukazą 1805 metais, chano tvirtovė pasitarnavo persų užkluptam rusų kareivių būriui. Visas kitas ūkis jau dūlėjo po žemėmis, nes Panachas netrukus tolėliau pasistatydino naują tvirtovę ir miestą – Šušą, į kurią ir traukė tie rusai. (Kai kuriems skvarbių akių piliečiams armėnų archeologų pateiktose atkastų pastatų griuvėsiuose vaidenasi mečetė, rytietiška pirtis, gynybinė siena…)

Armėnija pamokė Romą?

301 metais Armėnija tapo pirmąja Pasaulio valstybe, kuri oficialiai paskelbė krikščionybę savo valstybine religija, – taip skambiai rašoma internetinėje svetainėje Gandzasar.ru, skirtoje, kaip pati skelbiasi, Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir vienam garsiausių bei  geriausiai išsilaikiusio Armėnijos dvasinio židinio Viduramžiais – Gandzasaro vienuolyno – architektūrai. Esą įkandin krikščionybę priėmė Gruzija, o po to 361 metais Bizantijos imperija. Kai kurie lietuviški leidiniai irgi pranešė, jog 2016 metų vasarą Romos popiežius Pranciškus dalyvavo Ečmiadzine Armėnų Apaštališkosios bažnyčios Dieviškoje Liturgijoje, kuri buvo aukojama po atviru dangumi, ant Armėnijos pirmojo krikščionio valdovo, Tiridato III, altoriaus. Šis altorius buvo pastatytas 2001 metais, kai Armėnijos bažnyčia šventė krikščionybės paskelbimo valstybine religija 1 700 metų jubiliejų; tais metais čia Mišias aukojo Jonas Paulius II. Tiridato altorius stovi prie Grigaliaus Švietėjo vartų, rašyta, šventieji Tiridatas ir Grigalius yra pirmosios krikščioniškos valstybės ir Bažnyčios vadovai.

Šiaip jau laikoma Bizantijos valstybę susidarius 395 metais, Romos imperijai visiškai suskilus. Vikipedijoje aptikus teiginį: 380 metais Armėnijos karalystės pavyzdžiu pasekė ir Roma, reikėtų pripažinti armėnų įtaką ne tik kažin kokiai Kaukazo Albanijai. Kursinius darbus rašantys studentai nurodo Romos imperatoriaus Diokletiano 304 metais išleistą ediktą, pagal kurį savo tikėjimo neišsižadėję krikščionys visi ligi vieno buvo pasmerkiami tortūroms ir kančioms, imperatoriaus Konstantino laišką pavaldiniams dėl tikėjimo pakantumo (Milano ediktas, 313), daro išvadą, kad tik po viso to armėnai galėjo priimti krikščionybę, taškas. Rimtesni šaltiniai, tarp jų ir armėnų, nurodo vis dėlto vėlyvesnę datą: 314 metais Tiridatas III įvedė Armėnijoje krikščionybę kaip oficialią religiją

Šiaip jau krikščionių persekiojimas baigėsi 325 metais, kai Konstantino sukviestas Nikėjos visuotinis susirinkimas išsprendė ginčus ir nustatė pagrindines tikėjimo tiesas;  pats Konstantinas apsikrikštijo tik mirties patale, 337 metais. 380 metais Rytų Romos imperatorius Feodosijus I dalyvaujant Vakarų Romos imperatoriui Valentinianui I Salonikuose pasirašė ediktą dėl tikėjimo „Cunctos populos“, nurodantį visoms tautoms, esančioms jo valdžioje, išpažinti krikščionių tikėjimą pagal Nikėjos susirinkimo nutarimus. Visi kiti laikomi dvasios ligoniais ir bepročiais, kurių laukia ne tik Dievo bausmė, bet ir imperatorių nemalonė. Taigi krikščionybė tapo privaloma ir Armėnijos teritorijoje.

Valstybinė religija… nesant valstybės

Armėnų plokščiakalnis – vienas seniausių Pasaulio civilizacijos židinių. Jau XIII amžiuje iki Kristaus Armėnų kalnyno tautos, priešindamosi Asirijos grobikiškiems puolimams, jungėsi į sąjungas, kurių pagrindu IX amžiuje pr. Kr. susidarė vergvaldiškoji valstybė Urartu, – sakoma neseniai išėjusioje rusiškoje knygoje „Pasaulio šalių herbai ir vėliavos. Azija“ (Гербы и флаги стран мира. Азия). Joje lakoniškai pateikiami faktai apie valstybių istoriją, geografiją. Apie Armėniją pranešama: VI-II a. pradžioje pr. Kr. – Armėnijos teritorija buvo Achemidų ir Seleukidų valdžioje. Nuo I a. – Romos ir Partos kovos objektas, III a. – priklausoma nuo Persijos. 387 m. Armėnija padalyta tarp Bizantijos ir Persijos. Toliau vardijami VII-XV amžiais šalį ištikę kariniai antplūdžiai: arabų, Bizantijos, turkų seldžiukų, mongolų-totorių, Timūro kariaunos. 1639 m. Armėnija buvo padalyta tarp Turkijos ir Persijos. 1826 m. Rytų Armėnija prijungta prie Rusijos (pridursime: 1840-aisiais 12 metų gyvavusi Armėnijos sritis buvo panaikinta ir neliko nė Armėnijos vardo). Dėl vėliavos, tai spėjama vėliavą turėjus Kilikijos karalystę XII-XIV amžiuose, tačiau ji neišlikusi. 1919 m. įteisinta Armėnijos Respublikos vėliava, ji gyvavo 2,5 metų. 1921 m. pradžioje įsteigiama Armėnijos socialistinė respublika…

Išeitų, Armėnijos teritorija iki XX amžiaus pradžios nė nebuvo valstybė, tad ir kalbėti apie valstybinę religiją būtų nei šis, nei tas. (Šiaip jau valstybinė religija – abejotina vertybė, tačiau armėnai gal nori pasakyti: buvo valstybinė religija – buvo valstybė). Kitas dalykas, kad Armėnų apaštališkoji bažnyčia ėmėsi pavaduoti valstybę, kai katoliko sostas 1441 metais buvo grąžintas į Ečmiadziną. Tačiau ši tema reikalauja atskiro pokalbio.

1971 metais Jerevane iš spaudos išėjęs leidinys „Armėnijos mokslų akademijos naujienos“ skaitytojų nepasiekė. Tvirtinama, žurnalą platinti atsisakyta dėl jame išspausdinto Kolumbijos universiteto profesorės (JAV) Ninos Garsoian straipsnio „Armėnija IV amžiuje“. Jame autorė leido suprasti, jog nuo I amžiaus iki Kr. iki 428 metų Armėnija iš tikrųjų buvo Persijos ir Romos-Bizantijos provincija, o ne vieninga valstybė („Didžioji Armėnija“); Romos ir Persijos imperijos ją dalijosi 66 metais pr. Kr., 37-aisiais, 298-aisiais, 387-aisiais… IV amžiaus pradžioje „Armėniją“ sudarė politiniai junginiai šiaurėje – Aršakidų karalystė (sostinė Dvinas), o pietuose – autonominės apygardos (satrapijos). Ir tie, ir kiti  nuo 298 metų atsidūrė  Romos imperijos įtakoje. Amerikiečių profesorė savo straipsnyje griovė dar vieną armėnų istorikų pramaną – kad satrapijos buvo pavaldžios Aršakidų karalystei. Iš tikrųjų pasklidusios pietinės satrapijos mažiau priklausė nuo Romos (pavyzdžiui, buvo atleistos nuo mokesčių) negu karalystė, turėjusi pataikauti ir persams.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Iš profesorės Garsoian straipsnio piršosi išvada, jog pirma (ir gerokai) anksčiau krikščionybę priėmė armėniškosios satrapijos, gal ir netrukus po to, kai ją įteisino imperatorius Konstantinas (313); pats Aršakidų kunigaikštis Tiridatas III irgi galėjo apsikrikštyti, tačiau ne visa didžiulė karalystė su įvairiopos kilmės gyventojais. Taigi neišeina sakyti, kad jis įvedė Armėnijoje valstybinę ir vienintelę religiją – krikščionybę. Neteisus ir armėnų kilmės tapytojas Ivanas Aivazovskis, 1892 metais nutapytą paveikslą pavadinęs „Armėnų tautos krikštas“ (Крещение армянского народа. Григорий Просветитель). Tais laikais, kaip rašė profesorė Garsoian, tautos suvokimo tikrąja prasme nebuvo nei Rytuose, nei Vakaruose. 

Rimtesni krikščionybės istorijos šaltiniai apie armėnus ne visada ir užsimena, antai vienoje chronologijoje nurodoma: Valdant imperatoriui Konstantinui, krikščionybė plito Etiopijoje, Iberijoje (Gruzijoje) ir Indijoje. Iberija yra, Armėnijos nėra. Nori nenori tenka pritarti kai kuriems autoriams, teigiantiems naujosios eros pirmaisiais amžiais Pietų Kaukaze iš esmės gyvavus dvi savarankiškas krikščionių bažnyčias – Albanų ir Gruzinų, nes Armėnų bažnyčia veikė Mažosios Azijos rytinėje dalyje ir Kaukazo pietvakariuose. 

2017.10.27; 03:30