O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje 2016-ųjų rudenį?
Kas kurstė nuversti valdžią Juodkalnijoje?
Juodkalnijos aukščiausiasis teismas šalies sostinėje Podgoricoje baudžiamąją bylą dėl kėsinimosi įvykdyti valstybės perversmą rinkimų į parlamentą dieną (2016 m. spalio 16 d.) pradėjo nagrinėti 2017-ųjų vasarą; šis „amžiaus teismu“ vadinamas procesas tebetrunka.
Tarp keliolikos teisiamųjų – du Rusijos piliečiai. Pastarieji teisiami už akių. Juos kaltina Juodkalnijos, Serbijos ir Rusijos teritorijose subūrus nusikalstamą organizaciją ir jai vadovavus; vienas jų kaltinamas pasikėsinimo į aukštą Juodkalnijos vadovybės atstovą kurstymu – už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 10 iki 40 metų. Dar vykstant tyrimui, leidinys „Vijesti“ pranešė, kas žinoma Specialiojoje prokuratūroje: valstybės perversmo kurstymu įtariami rusai Maskvoje „kasdien“ eina į darbą pastatų komplekse, kur įsikūrusi GRU.
Apie sužlugdytą valstybės perversmą juodkalniečiai sužinojo spalio 16-osios rytą, praėjus keturioms dienoms po to, kai buvęs policininkas išeivis iš Kosovo Mirko Velimirovičius pranešė policijai pirkęs ginklų ir kita sąmokslo dalyviams. Buvo sulaikyta 20 Serbijos piliečių, tarp jų buvęs Serbijos žandarmerijos viršininkas Bratislavas Dikičius. Dėl rusų, tai prokurorai laikė juos nacionalistais, veikusiais savo galva. Praėjus mėnesiui, Serbija išdavė Juodkalnijai dar vieną įtariamąjį – žinomą serbų nacionalistą Aleksandrą Sindželičių. Jis sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, teismo buvo pripažintas liudytoju ir apklausiamas nurodė kai kurias prokurorus itin sudominusias apsiimtojo įrodyti sąmokslo aplinkybes.
Sindželičius, be kitų dalykų, papasakojo, kad 2016 metų rudenį jį skubiai iškvietęs į Maskvą „toks Edis“, su kuriuo susipažino 2014-ųjų vasarą, buvodamas Rostove prie Dono (Ukrainos rytuose tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir separatistų pusėje kariavo serbų samdiniai); su rusu jau buvo vieną kartą susitikęs Maskvoje 2015-ųjų pavasarį. Rusas atsiuntęs serbui 800 dolerių kelionei (šią perlaidą prokurorai laiko svarbiu įkalčiu byloje, nes siuntėjas nurodė savo adresą – tą patį, kur… GRU valdos). „Edis“ pasitikęs jį oro uoste ir pravedęs pro pasų kontrolės postą. Dalyvaujant, kaip suprato serbas, dar vienam Rusijos specialiųjų tarnybų atstovui, jam pasakę, kad duodami „dideli pinigai“ Juodkalnijos stojimui į NATO sustabdyti, ir atskleidę „kriminalinio režimo nuvertimo“ planą.
Šiame plane buvo numatyta rinkimų dienos vakare, pasibaigus balsavimui, užimti parlamento ir vyriausybės rūmus, kilusioje sumaištyje nušauti tuometį ministrą pirmininką Milo Džukanovičių ir galiausiai atvesdinti į valdžią Maskvai palankią koaliciją „Demokratinis frontas“, kuri atšauks stojimą į NATO ir iškels sąjungos su Serbiją ir Rusija šūkį. Sindželičius gausiąs pinigų 50 vyrų apginkluoti ir perrengti policininkų uniforma, taip pat turėsiąs sutelkti 500 nacionalistų, kurie dėsis demonstrantais ir Serbijos generolo Dikičiaus vadovaujami padės „policininkams“, vedamiems paties „Edžio“, įsibrauti į parlamentą. Viskas turėsią atrodyti „kaip Belgrade, kai krito Miloševičius“ (2000 metais tuometės Jugoslavijos sostinėje vykusios „buldozerinės revoliucijos“ metu protestuotojai susitarė su policija).
Sindeličiaus parodymais, „Edis“ su „kolega“ spalio pradžioje atskrido į Belgradą ir kontroliavo pasirengimą perversmui. Jis nenustojo veikęs ir sąmokslui iškilus aikštėn – tomis dienomis rusas skambindavo jam itin dažnai. Reikalavo paaiškinti, kas atsitiko, ir svarbiausia – kur ginklai? Paskui pranešė, kad dėl visko kaltas Velimirovičius ir jį „reikia užmušti“. Vieną kartą reikalavo surasti snaiperį ar sprogmenų Džukanovičiui nužudyti („pinigai ne problema“), paskui – pasamdyti žmogų ar kelis, kurie akmenimis išdaužytų „Demokratinio fronto“ langus ir primėtytų vidun butelių su degiuoju skysčiu – kad atrodytų tai padarius ministro pirmininko šalininkus.
Per paskutinį susitikimą viename Belgrado parkų „Edis“ klausė, ar pavyktų rasti 5-6 žmones dar vienai provokacijai: protestuojantiems „Demokratinio fronto“ šalininkams apšaudyti. Šio susitikimo metu rusas pasakęs, kad „su Juodkalnija viskas baigta“. Girdi, susitarta, kad Čečėnija skirs lėšų bosnių bendruomenės labui ir tada ją parlamente atstovaujanti partija, „Bošnjačkastranka“, pereisianti į opozicijos pusę… aplinkybes.
Spalio 24 d. Serbijos policija pranešė suėmusi tris Rusijos piliečius ir paėmusi jų turėtus €122 000, Juodkalnijos policijos uniformas, ginklus. Po dviejų dienų į Belgradą atskrido Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir netrukus po šio vizito suimtieji buvo išsiųsti į Rusiją. Ar šie įvykiai priežastingai susiję – lieka paslaptimi. Gruodžio pradžioje Juodkalnija per Interpolą paskelbė perversmo kurstymu įtariamų dviejų Rusijos piliečių, Eduardo Širokovo ir Vladimiro Popovo, tarptautinę paiešką (2017 m. vasario 23 d. Juodkalnijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl neprisidėjimo prie jų paieškos).
Kur jie apsilankė, ten ramybės neliko
Prieš pat prasidedant „amžiaus teismui“ britų „The Telegraph“ paskelbė nuotrauką, kurioje šie rusai nufotografuoti viename Belgrado parkų. Nurodoma, kad jie „seka žmogų, pasamdytą Juodkalnijos vyriausybei nuversti“. Nuotraukas su šiais ir kitais žlugusio perversmo dalyviais turinti „viena Europos saugumo tarnybų“ (galima neabejoti – Serbijos). TV kanalas „Sky News“ pranešė sužinojęs Vakarų specialiųjų tarnybų atstovų nuomonę dėl šių nuotraukų: „Tai yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos valstybė buvo tiesiogiai susijusi su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.“
Tuo metu jau buvo žinoma, kad „Širokovo“ tikroji pavardė yra Šišmakovas – tai Juodkalnijos prokurorams padėję nustatyti Lenkijos kontržvalgybininkai. 2014 metų spalyje lenkai išsiuntė iš šalies persona nongrata pripažintą Rusijos pasiuntinybės karo atašė padėjėją Eduardą Šišmakovą – po to, kai įsitikino jį esant GRU karininką. Vienas Lenkijos kariuomenės papulkininkis jam pranešinėjo apie kokias nors „nuodėmes“ slepiančius karininkus – tokius paprasčiau užverbuoti. Vėliau, teisiamas, papulkininkis prisipažino gavęs iš Rusijos diplomato 17 tūkstančių zlotų (€5500) atlygį.
Interpolo ieškomas „Popovas“ pasirodė iš tikro esąs Moisejevas – tai nustatę praėjusių metų lapkričio pabaigoje pranešė tų pačių „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjai. Karo inžinierius Moisejevas tapo „Popovu“ po parengimo GRU specialiosios paskirties dalinyje 2009 metais. Nuo to laiko šis „korespondentas“ ir „laivininkystės draudimo agentas“ keliavo po Balkanus, Kaukazą, Rytų Europos šalis. 2014-ųjų pradžioje, prieš žlungant Ukrainoje Viktoro Janukovyčiaus režimui, jis buvojo Odesoje (kiek vėliau, gegužės pradžioje čia įvyko kruvini susirėmimai). Pavasarį jį matė Moldovoje – likus mėnesiui iki šiai valstybei pasirašant asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Jis apsilankė Padniestrės ir Gagaūzijos sričių „sostinėse“ – Tiraspolyje ir Komrate. Moldavijos saugumiečių ir žurnalistų duomenimis, Belcų mieste vykusiame slaptame ES priešininkų pasitarime kalbėta apie „ginkluotą sukilimą prieš valdžią, paskelbiant Moldavijos federaciją su keturiais subjektais: Kišiniovu, Belcais, Komratu ir Tiraspoliu“; šalies pietuose prie maištininkų turėjo prisidėti diversantai, parengti Rostove esančiame GRU padalinyje.
Ar prokurorai įrodys buvus planą „B“?
Paskelbus apie sužlugdytą perversmą, grupė išeivių iš Rusijos (iš viso šioje mažytėje šalyje nuolatinai gyvena iki 7 tūkstančių Rusijos piliečių, iš 4 200 užsienio bendrovių 1/3 priklauso Rusijos piliečiams) paskelbė vietinėje žiniasklaidoje laišką, kad „čia gyvenantys rusai nepritaria kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar tai darė valstybė, ar privatūs asmenys“. Iki šiol ne tik Juodkalnijoje, bet ir toli už jos jos ribų neatmetama „kruvinąjį scenarijų“ galėjus būti parašytą „Maskvos ranka“.
Praėjusių metų spalio pradžioje Juokalnijos aukščiausiame teisme vykstančio proceso metu gynybos pusė pateikė iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą dėl vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje lankymosi Maskvoje. Specialusis prokuroras Milovojė Katničius paprašė atlikti šių popierių cheminę ekspertizę – girdi, raštą „sukurpė GRU“, pagarsėjusi nuodijimais. Tai sužinoję, Maskvoje didžiai pasipiktino. „Sprendžiant iš visko, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija, – Juodkalnijos prokuroras Katničius nusprendė įsitraukti į varžytuves dėl absurdiškiausio kaltinimo Rusijai“. Maskva dar kartą priminė: „Rusijos pusė kategoriškai neigia galėjusi oficialiai prisidėti prie išgalvotų mėginimų organizuoti neteisėtą veikimą“, jai keliami kaltinimai yra niekuo nepagrįsti.
Spalio viduryje Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Juodkalnijoje atsisakyta kaltinimų Rusijai dėl valstybės perversmo organizavimo“. Tyrimui šioje byloje vadovavęs specialusis prokuroras Katničius anksčiau sakė kai kuriuos „Rusijos valstybinius organus“ prisidėjus prie perversmo rengimo, o dabar paskelbė naują pareiškimą: jis niekada nekaltinęs oficialiosios Maskvos. „Aš kaltinau kai kuriuos saugumo tarnybų darbuotojus, GRU agentus ir kai kuriuos kazokus“. „Novosti“ iš 44 komentarų geriausiu pripažino šį: „Protingas sprendimas.“
Spalio 26 d. „Novosti“ atpasakojo tai, ką teismo procese per penkias valandas trukusią apklausą pasakė liudytojas Aleksandras Sindželevičius, teisiamųjų vadinamas „NATO agentu“ ir „provokatoriumi“ (TV ir radijas tiesiogiai transliuoja proceso eigą). Jis nurodė pagrindiniu pučo rengimo organizatoriumi buvus Rusijos pilietį Eduardą Šišmakovą. Liudytojas pakartojo tai, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, kaip antai: 2016-ųjų pavasario pradžioje gavęs iš „Edžio“ žinelę, kad toliau taip tęstis negali –„Juodkalnijoje būtina nuversti valdžią, nuversti Džukovičių, žmonės turi išeiti į gatves“; susitikimo Maskvoje metu „Edis“ kalbėjo, kad Džukovičius turi būti suimtas ir teisiamas, o jį suėmusieji – apdovanoti; Belgrade „Edis“ išdavęs Sindželevičiui keturis kartus po 25000 eurų ir du kartus po 50 000 dolerių ginklams pirkti ir kitoms su perversmo rengimu susijusioms išlaidoms. „Novosti“ priminė specialųjį prokurorą anksčiau kalbėjus apie kai kurių „Rusijos valstybinių organų“ prisidėjimą rengiant pučą, turėjusį sustabdyti šalies stojimą į NATO; Rusija šį kaltinimą kategoriškai neigia.
Praėjusią vasarą Filadelfijoje veikiančio užsienio politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute) pranešime teigiama, kad perversmą rengė „serbų nacionalistai, vadovaujami GRU ir FSB darbuotojų“. Žengiančią per NATO slenkstį Juodkalniją ištiko, kaip pasakė žurnalistams vienas pranešimo autorių, „ne šiaip koks perversmas, o perversmas, palaikomas Rusijos vadovybės“. Ekspertų nuomone, tai buvo pirmas Maskvos mėginimas jėga įgyvendinti savo politinius tikslus už buvusios SSSR ribų. Balkanuose Rusija turi politinių tikslų ir yra pasirengusi imtis prievartos ir slapto veikimo jiems pasiekti. Šis pranešimas patvirtino prieš metus JAV Senato gynybos reikalų komiteto (Committee on Armed Services) posėdyje kalbėta: perversmas Juodkalnijoje buvo Rusijos planas „B“, pradėtas vykdyti po to, kai agitacija prieš stojimą į NATO per žiniasklaidą, socialinius tinklus, Serbų stačiatikių bažnyčią nepadėjo Kremliui čia vykusiuose rinkimuose pasiekti reikiamo rezultato.
Kaip išgaravo 300 metų trukusi draugystė
Ministras pirmininkas Milo Džukanovičius prieš 2016 metų parlamento rinkimus kaltino opoziciją imant Rusijos duodamus pinigus. Žiniasklaidoje rašyta, jog ministro pirmininko priešininkų „Demokratinis frontas“ rinkimų agitacijai („МИ или ОН“) išleido, oficialiais duomenimis, didelius mažytei šaliai pinigus – 850 tūkstančių eurų, gal net daugiau nei valdančioji Demokratinė socialistų partija. Jau tada kalbėta „Demokratinį frontą“ esant sukurtą Rusijos miliardieriaus Olego Deripaskos pinigais… Tarp praėjusių metų pabaigoje JAV teisingumo ministerijos sankcijomis suvaržytų Rusijos piliečių pateko ir buvęs GRU karininkas Viktoras Bojarkinas – Olego Deripaskos padėjėjas; amerikiečiai priminė Kremliui artimui oligarchui, kad 2016 metais Juodkalnijoje jis finansavo partiją, siejamą su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.
Juodkalnija, nedidelė (beveik penkis kartus mažesnė už Lietuvą) buvusios Jugoslavijos respublika, 2006 metais atsiskyrė nuo Serbijos ir Maskva nė kiek neprieštaravo referendume pareikštai juodkalniečių valiai būti nepriklausoma valstybe. Rusijos mijardierius Olegas Deripaska 2005 metais nupirko didžiulę aliuminio gamyklą, nešančią šaliai beveik pusę eksporto pajamų. Juodkalniečiai pripažįsta, kad šio verslininko patarėjų komanda (tarp jų ir pastaraisiais metais patarnavimu Kremliui skandalingai pagarsėjęs amerikietis Polas Manafortas) šalies nepriklausomybės byloje „padėjo gauti reikiamą paramą iš mūsų tarptautinių partnerių“ (sklido kalbos Deripaską taip geidus Juodkalnijos nepriklausomybės, kad dėl pageidaujamai referendumo baigčiai garantuoti nepagailėjo 200 milijonų eurų, kuriuos įteikė asmeniškai Džukovičiui).
Viskas pasikeitė po to, kai Juodkalnijos vadovybė nepritarė Krymo „prijungimui“ prie Rusijos ir prisidėjo prie Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų okupantei. „Vienu metu mes pernelyg atsipalaidavome, rodėsi, viskas padaryta, o po to atėjo jie ir pažadino“, – pasakė 2014-ųjų pavasarį Milo Džukovičius, grįsdamas šalies vadovybės apsisprendimą atkakliau siekti narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Tada vienas Rusijos dūmos deputatas leptelėjo, jog „į NATO įstojusi Juodkalnija taps legaliu Rusijos raketų taikiniu“. Valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ radosi paraginimas nepirkti vyno iš Juodkalnijos, apriboti ten plūstančių turistų ir poilsiautojų srautą (625 tūkstančių gyventojų turinčioje Juodkalnijoje per metus apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių iš Rusijos). 2015 metų pabaigoje Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas oficialiosios Podgoricos varomą politiką (pritarimas sankcijoms, veržimasis į NATO ir ES ir kita) pavadino „išdavyste“.
2015-ųjų pabaigoje Juodkalnija sulaukė NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo oficialaus laiško-kvietimo dėtis prie Aljanso, o 2017 metų vasaros pradžioje oficialiai buvo paskelbta 29-ąja NATO nare. Tai įvyko po to, kai 2016 metų rudenį rinkimus vėl laimėjusi Demokratinė socialistinė partija parlamente sutelkė daugumą, pritarusią šiai narystei. Rusijos užsienio ministerija ta proga prikalbėjo daug piktų žodžių: balsavusieji už narystę NATO tariamos Rusijos grėsmės dingstimi, prisiima atsakomybę dėl pasekmių, kurias sukels išorės jėgos, siekiančios išardyti giliomis istorinėmis tradicijomis pagrįstus draugiškus juodkalniečių santykius su serbais ir Rusijos žmonėmis.
Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas, itin svetingai sutikdavęs visus į Maskvą atvykstančius Džukovičiaus priešininkus, pasakė Juodkalnijos vėliavos iškėlimą viršum NATO būstinės Briuselyje reiškiant „savanorišką oficialiosios Podgoricos kapituliaciją prieš tuos, kurie 1999 metais bombordavo Juodkalniją ir žudė šalies gyventojus“. Viename interviu serbų leidiniui jis kalbėjo, kad su Vakarų patarėjais greitosiomis sumestas parlamento užgrobimo ir ministro pirmininko pašalinimo planas yra piktadarystė, „kelianti niūrių paralelių su Reichstago padegimu, kurį 1933 metais įvykdė nacionalsocialistai siekdami Vokietijoje šviesti hitlerinę diktatūrą“. Leidinys „Pobjeda“ šį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generelinės tarybos sekretoriaus interviu pavadino opozicijai skirtomis „naujomis instrukcijomis iš Maskvos“.
Kremliaus apmokama provokatorių lindynė
Ištisą dešimtmetį Maskva mėgino nuteikti juodkalniečius prieš NATO – ir geruoju, ir piktuoju. 2016 metų lapkrityje Juodkalnijoje apsilankiusį leidinio „Meduza“ korespondentą susiradęs devynis metus gyvenantis rusas pasakė turėjęs reikalų Rusijos pasiuntinybėje ir žinąs, jog 2010–2011 metais kievieną mėnesį pasiuntinybės buhalterija skirdavo po 30-50 tūkstančių eurų „juodkalniečių švietimui“, tiesiai sakant – propagandai prieš NATO varyti. Itin energingai veikta per Serbų stačiatikių bažnyčią, kuriai priklauso 85% juodkalniečių stačiatikių (pasiuntinybė skyrė didelę sumą naujos bažnyčios statybai). Tačiau, pasirodo, įtikinėjimas ir dovanos buvo ne vienintelis būdas „Juodkalnijai Rusijos orbitoje išlaikyti“.
Apie kitą būdą „Meduzos“ pašnekovas išgirdo Rusijos pasiuntinybėje 2011-ųjų pavasarį: „reikia jėga užgrobti valdžią ir perduoti ją opozicijai“. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, tuometis pasiuntinys jam pasakęs, kad jie pradedantys „aktyviąją darbo Juodkalnijoje fazę“, ir pakvietęs prisidėti (žmogus atsisakė – „aš laikausi visiškai priešingos pozicijos“). 2016 metų vasarą Serbijoje įsisteigė „Balkanų kazokų kariuomenė“ su atamanu Viktoru Zaplatinu, jis sakosi oficialiai atstovaujantis „Donbaso savanorių sąjungai, kuri tiesiogiai susijusi su Vladimiru Putinu, o Rusijos kazokų sąjunga nepripažino nei „atamano“, nei jo „kariuomenės“. Kai kas aiškino visa tai esant „tam tikros rūšies folkloru“, tačiau specialusis prokuroras Katničius turėjo galvoje „kai kuriuos kazokus“ būtent iš Zaplatino sutelktų gretų (kai kas tikina, kad tai Ukrainos saugumo tarnyba įspėjo juodkalniečius: savanorius karui Donbase telkę serbai dabar darbuojasi Juodkalnijoje).
2016 metų lapkričio pradžioje Vladimiras Putinas atleido iš pareigų Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) direktorių Leonidą Rešetnikovą, kadaise Balkanų valstybėse šnipinėjusį sovietų saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) agentą. Vieni paskutinių atsargos generolo leitenanto svečių RISI buvo… Zaplatinas su kitais Balkanų „atamanais“, kuriuos jis priėmė likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Juodkalnijoje. Apžvalgininkai prisiminė, ką Rešetnikovas kalbėjo per TV kanalą „Cargrad“: atėjo laikas Rusijai sugrįžti į Balkanus ir padėti jos draugams. Generolas gerai pažįstamas su šio kanalo savininku, „stačiatikiu milijonieriumi“ Konstantinu Malofejevu: juos abu apdovanojo aukščiausiais ordinais į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį įeinančios Serbų Respublikos prezidentas Miloradas Dodikas, išlikęs prezidento poste po rinkimų 2014 metų rudenį; rinkimus akylai stebėjo pusantro šimto kazokų, atsiųstų Malofejevo. Vis dėlto jis labiau žinomas kaip „rusų pavasario“ rėmėjas (finansavo prorusiškas pajėgas Donbase).
2017 metų pavasarį naujienų tarnyba „Reuters“ pranešė, kad prieš JAV prezidento rinkimus Rusijos propagandinės kompanijos planas buvo sudarytas Rusijos strateginių tyrimų institute (nuo 2012 metų valstybines užduotis institutui teikia Rusijos prezidento administracija). „Reuters“ priminė šį institutą įtikinus Rusijos prezidento administraciją projektų „Krymo prijungimas“ ir „Novorosija“tislingumu. Žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ padarė išvadą, kad greičiausiai Rešetnikovas, sumanęs provokacijas Ukrainoje, Moldovoje, Graikijoje (energingai palaikė Aleksį Ciprasą iki jam 2015 metų rudenį tampant ministru pirmininku), pasiūlė prezidento administracijai ir perversmo Juodkalnijoje idėją.
2017 metų pradžioje Rešetnikovas tapo TV kanalo „Cargrad“ stebėtojų tarybos pirmininku. Viename interviu jis pasigyrė, kad 2008 metais, kai tarnavo Užsienio žvalgybos tarnybos analitinio skyriaus viršininku, jie įtikinę šalies vadovybę pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją (kaip žinome, iš Pietų Osetijoje veikusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinių aukščiausiai buvo įvertinta 10-oji GRU atskiroji specialiosios paskirties brigada).
Reuters, Scanpix, LETA, The Insider, Bellingcat nuotr.
2019.01.17; 06:00
