Apie žmogų, kurio rankomis Vladimiras Putinas pasmaugė spaudos laisvę Rusijoje ir sukūrė propagandos imperiją
Keista buvusio Rusijos spaudos ministro mirtis
Michailą Lesiną rado negyvą vieno iš pigesnių Vašingtono viešbučių numeryje ir jau kitą dieną Rusijos pasiuntinybė pranešė, kad 57-erių buvusį Rusijos spaudos ministrą (1999-2004) ištiko širdies priepuolis.
Tą patį pakartojo RT bei kiti Rusijos naujienų kanalai, nors Kolumbijos federalinės apygardos policija žadėjo mirties priežastį pranešianti po teismo medicinos tyrimo. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė užuojautą giminėms ir artimiesiems, kai kas paminėjo velionį geru žodžiu, bet dauguma tokių žodžių nerado.
Tikras triukšmas dėl Lesino mirties kilo praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams, kai amerikiečių teismo medicinos ekspertai pareiškė jį mirus nuo galvos traumų (smūgių buku daiktu); sumušimai taip pat nustatyti juosmens srityje, ant rankų ir kojų.
Sužinota, kad prieš mirtį Lesinas jo vardu užsakytame kambaryje gėrė, išėjo dar nusipirkti alkoholio ir į viešbutį sugrįžo gerokai susitaršęs. Greičiausiai pakeliui su kažin kuo susikivirčijo ir kaip reikiant gavo lupti. Bet žiniasklaidoje pasipylė įtarimai, jog Lesiną galėjo nužudyti patys rusai. Pasak sąmokslo teorijų kūrėjų, Lesinas atskrido į Vašingtoną tam, kad užmegztų bendradarbiavimą su JAV slaptosiomis tarnybomis ir atskleistų jam žinomas Kremliaus paslaptis – mainais į Los Andžele, Kalifornijoje, turimo turto neliečiamybę.
Vėl Putinas? Kremliaus šeimininko kritikas rašytojas ir publicistas Viktoras Šenderovičius pastebėjo: Rusijos prezidento Vladimiro Putino tokia reputacija, kad visi garsūs nusikaltimai, įvykdyti šalies viduje ar su ja susiję, vienaip ir kitaip meta jam šešėlį. Tačiau šiuo atveju rimtai kalbėti apie kaulėtą Kremliaus ranką ar dar kokius keršytojus netenka vien dėl to, kad primuštas Lesinas galėjo ir išgyventi – koks jau čia nužudymas (nebent kas norėjo žmogų kaip reikiant pagąsdinti).
Svarstant, kokiais reikalais Lesinas atskrido į Vašingtoną (paprastai jis viešėdavo Vakarų pakrantėje), paaiškėjo, kad jis buvo įtrauktas į Kremliui artimo milijardieriaus ir filantropo Petro Aveno svečių sąrašą ir, jeigu ne staigi mirtis, po kelių dienų būtų dalyvavęs kviestiniuose pietuose prabangiame viešbutyje „Ritz Carlton“. Išeitų, Lesinas, nors praėjusių metų pabaigoje ir pasitraukė iš holdingo „Gazprom-Media“ vadovo pareigų, tebebuvo laikomas savu žmogumi. Atvykęs į Vašingtoną jis ir apsistojo turtuoliams skirtame viešbutyje, o prastesniame atsidūrė tarsi kieno pakviestas slaptai pasimatyti (čia ir esama paslapties).
Žmogus, kuris pasmaugė žodžio laisvę
Michailas Lesinas išniro iš pašėlusių devyniasdešimtųjų, kaip rusai vadina paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai į sovietų nustekentą šalį įleistas laukinis kapitalizmas apsukriems piliečiams atvėrė daugybę galimybių greitai praturtėti. Anot tų, kurie pažinojo Lesiną jaunystėje, išlikus Sovietų Sąjungai šis Maskvos darbininkų rajone augęs vyrukas būtų galėjęs tapti valiutos pardavėju, pogrindiniu verslininku, papulti ant peilio restorane, sėsti į kalėjimą ar tiesiog prasigerti.
Dar Sovietų Sąjungai gyvuojant jis susikrovė šiokį tokį kapitalą platindamas pornografinius filmus, rengdamas KVN (linksmųjų ir išradingųjų klubų) varžytuves ir pirmuosius grožio konkursus. Naujoje Rusijoje jis tapo ministru ir milijonieriumi, bet mirė vis dėlto ne laiku ir įtartinai.
Lesiną vadino Gebelsu, bet tai mažai ką pasako apie ministro asmenybę, nes taip vadino ir kitus šios žinybos vadovus. Daugiau pasako Lesino pravardė „Buldozeris“ – silpnesnius už save jis šalino iš kelio ir trypė. Žurnalistė Jelena Tregubova savo knygoje jį apibūdino kaip žmogų nekaltu vaikų žudiko veidu. Dar Lesiną lygino su vabzdžiaėdžiu augalu, kuris suvirškina kiekvieną ant jo žiedo nutūpusią muselę. Gyvenimo pabaigoje buvęs ministras nuotraukose vis labiau priminė amerikiečių filmuose vaizduojamus gangsterius ir, pasak dar vieno autoriaus, jis būtų geriausiai tikęs „Krikštatėvio“ vaidmeniui, jeigu šis filmas būtų buvęs statomas Rusijoje.
Lesiną iš tikrųjų galima vadinti Rusijos spaudą, televiziją ir radiją užvaldžiusio klano krikštatėviu. Bet teisingiausia jį vadinti žmogumi, kurs pasmaugė Rusijoje žodžio laisvę.
Apie tai kalba nepriklausomi Rusijos žurnalistai. Natalija Rostova: Lesinas buvo vienas iš pagrindinių architektų sistemos, kurioje nepriklausoma žiniasklaida – pirmiausia televizija – neturėjo teisės gyvuoti. Vladimiras Kara-Murza vyresnysis: Reikia kalbėti ne apie tai, nuo ko numirė, o apie tai, kiek blogio jis atnešė Rusijos žurnalistikai. Šis televizijos vedėjas negali buvusiam spaudos ministrui dovanoti už tai, ką jis padarė su mūsų kanalais TBS, TV6, ir už viską, ką patyrė mūsų kolegos.
Žurnalistas Arkadijus Babčenka vardija, ką Lesinas darė ištikimai tarnaudamas Putinui: žudė televiziją, žurnalistiką ir žodžio laisvę, sėjo obskurantizmą (мракобесие), ksenofobiją, agresiją, neapykantą… Ir tai – tik dalis juodų darbų. Kai kurių autorių tvirtinimu, dabar Rusijos televizijos kanaluose 90 proc. kalbančių galvų yra Michailo Lesino ir jo anų dienų bendražygio Boriso Berezovskio augintiniai.
Buldozeris valo kelią Kremliaus parankiniams
1996-ųjų pavasarį televizijos kanalo „TV Novosti“ vadovą ir reklamos specialistą Michailą Lesiną pakvietė į Boriso Jelcino rinkiminį štabą. Čia manyta, kad nugalėti galima tik sužadinus rinkėjų aktyvumą, ir pirmiausia – jaunų žmonių. Per visas televizijas diena po dienos rodė agitacinį klipą: sovietinio NKVD kareiviai miške sušaudo kažin kokius nesiskutusius žmogystas ir skamba rūstus balsas: „Balsuok arba pralaimėsi!“
Kitas rinkiminis šūkis ragino: „Balsuok širdimi!” Tų metų pradžioje Jelciną palaikė tik 2-5 proc. gyventojų, o po kelių mėnesių pirmajame prezidento rinkimų ture jis surinko 35 proc. rinkėjų balsų, netrukus laimėjo antrąjį turą ir vėl tapo Rusijos prezidentu.
Sako, tuos šūkius sumanė ir vaizdus atrinko Lesinas. Jau po Jelcino pergalės imta kalbėti, jog rinkėjai buvo agituojami sovietinio režisieriaus Romano Karmeno filmo „Nežinomas karas“ kadrais, kuriuose NKVD kareiviai sušaudo vokiečių talkininkus, mūsiškai – baltaraiščius. Atrodo, jis jau tada vadovavosi principu, kurį pagarsino vėliau, būdamas dideliu viršininku: Man nesvarbu, ar geras, ar blogas serialas. Man reikalingas reitingas, kad galėčiau jį parduoti.
Vėl išrinktas Jelcinas paskyrė Lesiną prezidentūros ryšių su visuomene valdybos viršininku (sako, pats Lesinas ir pasiūlė įkurti tokią valdybą, bet gali būti, kad tai sumanė prezidento dukra Tatjana Djačenko, kuri irgi plušėjo dieną ir naktį rinkiminiame štabe viename Maskvos viešbučių). Kitų metų rudenį prezidentas pasiuntė uolų tarnautoją į naujas pareigas – valstybinės televizijos ir radijo kompanijos VGTRK direktoriaus pavaduotojo.
1999 metų pavasarį VGTRK priklausantis televizijos kanalas RTR parodė vaizdo įrašą, kur žmogus, panašus į generalinį prokurorą, linksminasi su dviem laisvo elgesio merginomis pirtyje. Kilo didelis skandalas. Generalinis prokuroras Skuratovas apkaltino Putiną, tuometį Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovą: girdi, siekiama sukompromituoti prokuratūrą ir išsukti nuo atsakomybės prezidento reikalų valdytoją Borodiną, kaltinamą ėmus kyšius.
Lesinas vėliau tvirtino, kad parodyti per televiziją kompromatą jam liepusi prezidento dukra Tatjana Djačenko ir jis įvykdęs paliepimą, nors jam tai buvęs siaubingai sunkus sprendimas. Bet vienur kitur šmėstelėjo ir įtarimai Lesiną patį prisidėjus prie šių vaizdų radimosi.
Netrukus po šio skandalo Jelcinas paaukštino Lesiną – paskyrė spaudos ministru (spaudos, televizijos, radijo ir masinio komunikavimo priemonių). Prasidėjo antiteroristinė operacija Čečėnijoje, ir dabar žurnalistai jau negalėjo veikti taip laisvai, kaip per pirmąjį karą. Televizijos, radijo, spaudos atstovai privalėjo gauti leidimą vykti į karo veiksmų zoną, o ministras turėjo teisę bausti tuos, kurie pažeidė žurnalistų elgesio taisykles (du perspėjimus gavęs kanalas galėjo būti uždarytas). Žiniasklaidai pranešimus apie karo veiksmus teikė vyriausybės tam reikalui įkurtas Rusijos informacinis centras.
Žurnalistas Dima Gubinas pasakojo, kaip Lesinas išsikvietė jį, tada pradedantį televizijos laidų vedėją, ir kalbino tapti to centro vadovu. Štai kaip paaiškino, kas per įstaiga kuriama: Vadinant daiktus savais vardais, tai yra propagandos, kontrpropagandos ir dezinfomacijos apie karą Čečėnijoje centras. Todėl kad mūsų nevykėliai generolai, kai trenkia per bobų su vaikais koloną, nežino ką sakyti. O tu privalai neužsikirsdamas pasakyti, kad, dangstydamiesi moterimis ir vaikais, smogikai… Dima atsisakė.
2000 metų sausį Čečėnijoje rusai (greičiausiai – karinė žvalgyba) sulaikė ir ilgiau kaip mėnesį nepaleido radijo stoties Svoboda“ žurnalisto Andrejaus Babickio. Savo reportažuose iš Grozno žurnalistas neslėpė rusų kariškius žiauriai susidorojant su vietiniais gyventojais. Galiausiai žurnalistą iškeitė į du čečėnų nelaisvėn patekusius rusų kariškius – tokių dalykų iki tol nebuvo nei SSRS, nei Rusijoje, bet Putinas, pavadinęs žurnalistą „išdaviku“, tokiems mainams pritarė.
Slaptasis protokolas Nr.6
1996 metų rinkiminėje kompanijoje Jelciją energingai palaikė ir oligarcho Vladimiro Gusinskio holdingui „Media-Most“ priklausantis televizijos kanalas NTV, aprėpiantis ne tik Rusiją, bet ir daug plačiau. Kalbama, NTV žurnalistai rašė Jelcinui kalbas ir iš viso kojomis darinėjo duris Kremliuje.
Gusinskio ir Kremliaus draugystė baigėsi, kai Jelcino administracijos vadovas Anatolijus Čiubaisas ir vyriausybės vicepremjeras Alfredas Kochas pasipriešino naujoms oligarcho užgaidoms. Tada NTV paskelbė, kokie nesąžiningi šie aukšti pareigūnai: paėmė 90 tūkst. dolerių honorarą už knygą, kurios neparašė. Užpykdė Gusinskis ir laikinąjį prezidentą Putiną, kai pasakė, esą šis rinkimuose be NTV paramos nenugalės. Ant Gusinskio užsipuolė Rusijos visuomeninis televizijos kanalas ORT, pavaldus kitam oligarchui, Borisui Berezovskiui, tuo metu Putino rėmėjui.
Karas truko dvejus metus ir dar ilgai po to įsiplieksdavo žarijos.
NTV televizija prigadino daug kraujo Putinui: smerkė karinius veiksmus Čečėnijoje, kritikavo dėl nuskendusio povandeninio laivo „Kurskas“, šaipėsi iš jo laidoje „Lėlės“. Ir visa ši kritika sklido iš holdingo, kuris buvo skolingas vyriausybės kontroliuojamai kompanijai „Gazprom“ daugiau kaip 200 mln. dolerių! (Gusinskis tai laikė atlygiu už paramą Jelcinui).
2000 metų vasaros pradžioje generalinė prokuratūra apkaltino Gusinskį sukčiavimu ir suėmė, o po mėnesio oligarchas pasirašė sandorį dėl holdingo „Media Most“ pardavimo „Gazprom“ (25 proc. akcijų teko „Gazprom media“). Beje, bendrovės „Gazprom“ direktorių tarybai tuo metu vadovavo būsimasis Rusijos prezidentas ir premjeras Dmitrijus Medvedevas.
Šio ūkio subjektų sandorio dalimi tapo ir vadinamasis „Protokolas Nr.6“, kuriame Gusinskiui pažadama, kad pasirašius sandorį bus nutraukta jam iškelta baudžiamoji byla. Ant šio protokolo pasirašė ir Rusijos spaudos ministras Michailas Lesinas. Premjeras Michailas Kasjanovas net išbarė savo pavaldinį už tokią saviveiklą, bet ministrui turbūt labai norėjosi palikti liudijimą apie savo indėlį šioje istorijoje – juk lankė Gusinskį kalėjime ir daug bendravo su laisvėje likusiais artimiausiais oligarcho padėjėjais.
Po Krymo aneksijos JAV atstovų rūmų nariai tarp Putinui artimų valdininkų ir verslininkų siūlė bausti ir Michailą Lesiną. Buvusiam spaudos ministrui priminė kaip tik jo vaidmenį užgrobiant NTV: Asmeniškai grasino NTV kanalo savininkui, kai tas buvo laikomas Butyrkų kalėjime Maskvoje, ir reikalavo perduoti turimų masinio informavimo priemonių kontrolę valstybinei kompanijai „Gazprom“ mainais į sankcijų atšaukimą. Gusinskis vėliau pasakojo, kad pasirašyti sandorį jį vertė vos ne pistoletu grasindami.
Pakeitus NTV vadovus, dalis čia dirbančių žurnalistų dar spardėsi, bet 2001-ųjų balandyje, vieną vidurnaktį, „Gazprom-Media“ atstovai tiesiog pakeitė apsaugą ir ši ėmė leisti į redakcijos patalpas tik naujai vadovybei paklūstančius darbuotojus. Gusinskis paliko Rusiją ir daugiau čia nesirodė. Spaudos ministras taip ir žadėjo: kol Lesinas gyvas, Gusinskis į Rusiją negrįš!
2000-ųjų pradžioje prieš Putiną pasišiaušęs Berezovskis neteko įtakos ORT, bet jam tebepriklausė televizijos kanalas TV6, kur perėjo dalis NTV žurnalistų, nesutikusių dirbti su „Gazprom-Media“ paskirta vadovybe. Šis kanalas buvo uždarytas 2002 metų pradžioje, teismo sprendimu likvidavus steigėjų bendrovę. Nelikus TV-6, žurnalistai įkūrė TBS kanalą, bet ir šis 2003 metų vasarą buvo uždarytas spaudos ministro įsakymu televizijos žiūrovų labui.
Michailo Lesino vadovavimo Spaudos ministerijai metais valstybė ėmė kontroliuoti daugumą federalinių televizijos kanalų. Aš seniai nustojau gėdintis žodžio „propaganda“, – kalbėjo ministras dar 2001 metais. – Mes turime propaguoti Rusiją tarptautinėje rinkoje. O tai atrodome jų akyse kaip lokiai: vaikštom ir riaumojam. 2005 metais Lesinas, jau būdamas Putino padėjėju, dalyvavo kuriant užsienio auditorijai skirtą televizijos kanalą „Russia Today“ (vėliau pasivadino RT, 2014 metais JAV valstybės sekretorius Džonas Keris (Kerry) pavadino šį kanalą propagandos ruporu).
2004-2005 metų televizijos sezono programas aptarinėję apžvalgininkai pastebėjo, kad valdžia, supirkusi daugelį kanalų, ėmėsi keisti jų turinį: valyti visa, kas valdžios požiūriu „nereikalinga“ (Jekaterina Vinokurceva). Atsirado ideologinės priešpriešos: „mūsiškiai-ne mūsiškiai“, „priešai-draugai“, „išdavikai-patriotai“. Pasak apžvalgininkų, vietoj naujienų imama brukti propagandą, žinių laidos („Vremia“, „Vesti“) cenzūruojamos. Televizija nuslėpė tiesą apie įkaitų tragediją Beslane, agitavo už vieną kandidatą į Ukrainos prezidentus ir maišė su žemėmis kitą, šmeižė verslininką Michailą Chodorkovskį. Televizijoje neliko opozicijos balso, aštrių diskusijų, žurnalistinių tyrimų. TV žurnalistai mėgino protestuoti, bet Rusijos televizijos akademija atsisakė pasirašyti jų protestą dėl valdžios šiurkštaus kišimosi į televizijos kanalų programas.
Ne šiaip laikas, o reklamos laikas – pinigai
Michailas Lesinas save išgarsino 1996 metais, kai padarė sukėlusį didelį atgarsį televizijos interviu su savo viršininku – Rusijos prezidentu: Jelcinas pirmąkart viešai prisipažino, kad negaluoja ir ruošiasi chirurginei operacijai. Štai vienintelis žmogus, kuriam prezidentas atvėrė savo ligotą širdį! Kai užsienio televizijos kompanijos panoro šį išskirtinį interviu parodyti per savo kanalus, Lesinas pasiūlė pokalbio įrašą iš jo… pirkti. Kilo tarptautinis skandalas: aukštas valstybės tarnautojas prekiauja kaip koks pradedantis stringeris!
Viskas rodo, kad Lesinas tada gviešėsi į kelis tūkstančius dolerių jau būdamas dolerinis milijonierius. Lesino su bičiuliais apie 1990-uosius įkurta reklamos paslaugų agentūra „Video International“ (dabar karaliaujanti Rusijos televizijos ir radijo reklamos rinkoje Vi pavadinimu) buvo įsteigusi „Maskvos miesto banką“, kuris vieną dieną sprogo, palaidodamas daugybės indėlininkų pinigus. Tyrėjų nuomone, Lesinas&Co milijonus dolerių iš anksto pervedė į JAV, Vokietiją, Kiprą (beje, pinigus į užsienį pumpavo per vilniškį „Litimpex“).
Michailas Lesinas vadinamas Putino pagrindiniu propagandistu. Jis iš tikrųjų pažerdavo ir propagandos, ir demagogijos. Man kategoriškai nepatinka monstro ir laisvos spaudos smaugiko reputacija, – kalbėjo spaudos ministras Michailas Lesinas žurnalistams apie tai, kokį įspūdį daro kai kurie ministerijos veiksmai. – Ministerijos ir mano uždavinys yra sukurti žaidimo taisykles, duoti žiniasklaidai galimybę veikti teisiniame lauke, kad žodžio laisvė atitiktų konstituciją.
Bet ne dėl konstitucijos jam skaudėjo galvą. Štai vieno pasitarimo Rusijos spaudos ministerijoje slapto įrašo ištrauka, kur kalba ministras: Где, б…, бабки? Я зачем вас, козлов, взял в министерство? Бабки рубить! Apytikris neutralaus stiliaus vertimas būtų toks: Kur pinigai? Kam aš jus, ožius, ėmiau į ministeriją? Pinigams daryti!
Laikas, sakoma, yra pinigai, bet Lesino atveju pinigai buvo ne šiaip laikas, o televizijos ir radijo reklamos laikas. Kur tik dirbo – VGTRK, ministru, prezidento padėjėju, visur stengėsi, kad iš Rusijos televizijos ir radijo reklamos paslaugų pyrago kuo didesnis kąsnis tektų jo paties kadaise kurtai ir senų bičiulių vadovaujamai kompanijai „Video International“ (Vi). Lesinas prisidėjo, kad įstatymų leidėjai uždraustų reklamą mokamuose televizijos kanaluose, leistų reklamuoti alų spaudoje, panaikintų draudimą užimti daugiau kaip 35 proc. reklamos rinkos. Holdingui „Gazprom-Media“ Lesinas vadovavo tik kiek ilgiau kaip metus (iki 2015-ųjų), bet, be kitų žygių, spėjo kitam holdingui priklausančią savo globotinę Vi sustiprinti jam valdyti patikėto holdingo, „Gazprom-Media“ sąskaita ir jo nenaudai.
Kremliaus priešininkai, kalbėdami apie Lesiną, žodžių į vatą nevynioja: vienas didžiausių ir kenksmingiausių korupcijos veikėjų (зловреднейших коррупционеров). Vogė viską aplinkui glaudžiausiai veikdamas su likusia Putino mafija. Prisivogta vežė į JAV ir investuodavo (Aleksejus Navalnas).
2014 metų birželyje JAV kongreso senatorius Rodžeris Vikeris (Wicker) kreipėsi į teisingumo ministrą su prašymu patikrinti, ar Michailas Lesinas nepažeidė JAV įstatymų (Foreign Corrupt Practices Act). Mat sužinojo, kad šis Rusijos pilietis, būdamas aukštas pareigūnas, pervežė savo artimus giminaičius į Los Andželą, čia įsigijo kelis namus, kurių bendra vertė yra daugiau kaip 28 mln. JAV dolerių, – ar valstybės tarnautojas galėjo sukaupti tokią didelę sumą šiai nuosavybei įsigyti ir išlaikyti?
JAV senatoriui šiuos duomenis Rusijos opozicijos atstovas perdavė todėl, kad veidmainiška yra varyti propagandą prieš Vakarus ir tuo pat metu turėti namus Kalifornijoje. Jo žiniomis, būdamas Rusijos valstybės tarnautoju Lesinas taip pat įgijo daugelio milijonų vertės nuosavybę Europoje. Beje, Ispanijoje teisėsauga pastaruosius kelerius metus šniukštinėjo, ar kai kurie asmenys ir bendrovės, įsigiję Karalystėje nekilnojamąjį turtą, nėra susiję su buvusiu Rusijos spaudos ministru, ir ketino pradėti oficialų tyrimą.
Būnant Michailui Lesinui spaudos ministru Rusijos spaudos laisvės reitingai pagal „Freedom House“ ėmė smarkiai kristi (žinoma, ne jo vieno pastangomis).
2008 metais Rusija buvo 144 vietoje iš 173 valstybių; 2013 – 148 vietoje iš 179; 2015 – 181 vietoje iš 199.
Nuotraukoje: Vladimiras Putinas ir Michailas Lesinas.
(Bus tęsinys)
2016.03.27; 20:06
