Apie žmogų, kurio rankomis Vladimiras Putinas pasmaugė spaudos laisvę Rusijoje, ir apie jo sukurtą propagandos imperiją
Buldozeriui grįžus į rinką
Kai Michailas Lesinas tapo holdingo „Gazprom Media“ valdybos pirmininku ir generaliniu direktoriumi (2013-ųjų rudenį), Rusijos televizijos ir radijo rinkoje buvo penki pagrindiniai žaidėjai. Valstybei atstovavo holdingas VGTRK (4 federaliniai kanalai, 5 radijo stotys ir daugiau kaip 80 regioninių televizijos ir radijo kompanijų) ir „Pirmasis kanalas“ (Первый канал), kuriame valstybinėms žinyboms priklauso 51 proc. akcijų.
Privatus sektorius: „Gazprom Media“, Nacionalinė medijų grupė (NMG) „STS Media“ (didžiausias akcininkas — švedų „Modern Times Group“ ir metalurgijos oligarchui Vladimirui Potaninui priklausantis holdingas „Prof Media“.
"Holdingui Gazprom Media“ priklausė trys televizijos kanalai (svarbiausias – NTV) ir penkios radijo stotys, tarp jų ir populiarioji „Echo Moskvy“.
Netrukus po Lesino atėjimo Potaninui priklausantis „Prof Media“ perėjo holdingo „Gazprom Media“ nuosavybėn; holdingas nupirko milijardieriui priklausiusius tris televizijos kanalus, keturias radijo stotis, kitas medijas ir tapo didžiausiu nevalstybiniu spaudos ir televizijos operatoriumi šalyje, tokiu pat galingu, kaip valstybinis holdingas VGTRK.
Atrodo, Rusijos televizijos, radijo ir kitų medijų rinkoje liko keturi žaidėjai. Bet taip tik atrodo. Iš tikrųjų visus holdingus, išskyrus VGTRK, per painias schemas, siejančias įvairias bendroves, grupes, fondus, kontroliuoja bankas „Rosija“. Net ir „Pirmajame kanale“ 25 proc. akcijų priklauso NMG, kurią galiausiai kontroliuoja šis bankas. „STS Media“ per Kipre įregistruotą ofšorinę bendrovę ir vietinę investicijų kompaniją „Abros“ irgi kontroliuoja bankas „Rosija“.
Dėl „Gazprom Media“, tai viešai skelbiama, jog holdingą 100 proc. valdo bankas „Gazprom bank“. Holdingo direktorių tarybai vadovauja „Gazprom“ generalinis direktorius Aleksejus Mileris, Putino draugas, bičiulis ir bendras iš Leningrado laikų; Putinas jį pastatė prie „Gazprom“ vairo dar tada, kai pirmą kartą buvo išrinktas Rusijos prezidentu.
Dalis šio banko akcijų priklauso „Gazpromo“ nevalstybiniam pensijų fondui „Gazfond“, didelę šio fondo akcijų dalį turi valdymo kompanija „Lider“, kurios dalis savo ruožtu priklauso draudimo kompanijai „Sogaz“, o ši pavaldi tai pačiai investicinei kompanijai „Abros“ – taigi galiausiai viską – ir Gazprom Media“ – kontroliuoja tas pats bankas „Rosija“.
Vienintelė su banku „Rosija“ nesusijusi medijų bendrovė – Rusijos valstybinė televizijos ir radijo kompanija VGTRK.
„Gazprom Media“ nupirkus Prof Media“, Rusijos internetinė svetainė newtimes.ru pateikė išsiplėtusios banko “Rosija” kontroliuojamų televizijos, radijo ir kitų medijų imperijos schemą.
Imperiją valdo… sodininkų bendrija
Banko „Rosija“ įkūrimas susijęs su vadinamuoju partijos auksu – Sovietų Sąjungos komunistų partijos aktyvais, kurie kažin kur išgaravo prieš griūnant sovietinei imperijai ir kurių iki šiol nerandama arba nutylima, kur jie atsidūrė. Tačiau žinoma, jog 1990 metais SSKP CK reikalų valdybos viršininkas Nikolajus Kručina sudarė partijai priklausančių ir nuo jos priklausomų bankų sąrašą – į tuos bankus ir buvo karštligiškai sukaišiota dalis partijos pinigų (kita dalis iškeliavo į užsienio bankus). Pagal šį sąrašą SSKP Leningrado srities komiteto įsteigtam bankui „Rosija“ buvo pervesta 50 mln. rublių.
Bankas „Rosija“ tapo viena iš šimtų vietų, kur buvo išslapstyti komunistų milijonai ir milijardai. Viską žinojęs Kručina nusižudė, iššokęs per langą iš savo buto 9 aukšte, tą patį padarė ir dar du paslaptis žinoję CK darbuotojai – taip teigė to meto oficiali versija. Bet banką „Rosiją“ pasiekusių partijos milijonų likimas žinomas.
Žlugus 1991 metų rugpjūčio pučui, Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas įsakė nacionalizuoti komunistų partijos turtą. Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas savo pavaldiniams paliepė banką „Rosija“ pertvarkyti į fondą, kuriame dalyvautų užsienio investitoriai ir kuris padėtų stabilizuoti Leningrado regiono ekonomiką.
Atsakingu už šį reikalą paskyrė merijos Ryšių su užsieniu komiteto pirmininką Vladimirą Putiną – būsimąjį Rusijos prezidentą. Po trijų mėnesių Putinas pranešė įvykdęs nurodymą. Su partijos srities komitetu susiję žmonės ir kompanijos banke buvo pakeisti kitais žmonėmis. Dabar šie žmonės vadinami „Ežero“ kooperatyvo nariais.
Kooperatyvas „Ozero“ (liet. ežeras) – tai sodininkų bendrija 150 km atstumu nuo Leningrado, kurią 1996 metais įkūrė septyni pajininkai, tarp jų Vladimiras Putinas. Kai Putinas ėmė šeimininkauti Kremliuje, kai kurie iš šių sodininkų tapo labai dideliais viršininkais Maskvoje, o kiti liko ten, kur juos prieš penkerius metus atsivedė būsimasis prezidentas, – banke „Rosija“. Vienas iš jų – Jurijus Kovalčiukas.
Kovalčiukas 1985 metais apsigynė fizikos ir matematikos daktaro laipsnį, 1987-1991 metais ėjo Fizikos technikos instituto direktoriaus pirmojo pavaduotojo pareigas. Instituto direktoriui, būsimajam Nobelio premijos laureatui Žoresui Alferovui nepatiko, kad jo pavaduotojas su kitais pavaldiniais garbingoje mokslo įstaigoje ėmėsi kooperatinės veiklos, pavyzdžiui, prekiavo kompiuteriais, bet institutas iš to naudos negavo.
Kovalčiukas su bičiuliais paliko institutą, ėmė atstovauti miesto verslininkams ir taip susibičiuliavo su valdžios atstovu Putinu (beje, iki 1996 metų – banko „Rosija“ direktorių tarybos pirmininku).
2005 metais Jurijus Kovalčiukas tapo banko „Rosija“ direktorių tarybos pirmininku. Dar 1996-aisiais bankui atiteko laikraštis „Sankt Peterburgskije vedomosti“, o 2005-aisiais „Rosija“ be vargo įsigijo televizijos kompanijos „Peterburg“ kontrolinį akcijų paketą. 2008 metais bankas įkūrė minėtąją Nacionalinę medijų grupę (NMG).
Dabar milijardierius Jurijus Kovalčiukas yra pagrindinis banko „Rosija“ akcininkas; savo dalį, tik gerokai mažesnę, turi ir keletas kitų „Ežero“ kooperatyvo narių, taip pat keli Putino giminaičiai.
NMG vadinama brolių Kovalčiukų medijų imperija, bet iš tikrųjų Jurijus Kovalčiukas ją valdo kartu su sūnėnu Kirilu. Šis iki 2014 metų buvo holdingo NMG direktorių tarybos pirmininku, po to tapo holdingo prezidentu, o buvusiame poste jį pakeitė kitas Putinui artimas asmuo – olimpinė čempionė ir buvusi Valstybinės dūmos narė Alina Kabajeva.
Jurijaus Kovalčiuko brolis Michailas – irgi laikomas dideliu Putino draugu – keliolika metų vadovavo gausiai valstybės finansuojamam Kurčiatovo institutui Peterburge. Su brolio ir sūnaus imperija susijęs tuo, kad viename iš jiems pavaldžių televizijos kanalų veda mokslo populiarinimo laidą „Ateities istorijos“.
(Tarp kitko, šis Rusijos mokslų akademijos narys korespondentas – į akademikus jo neišrinko – yra pareiškęs, jog pasaulyje pribrendo technologinės sąlygos išvesti naują Homo sapiens porūšį – „tarnybinį žmogų“, kuris bus ribotos savimonės ir mis pigiu genetiškai modifikuotu pašaru… Žinoma, tai daro Vakarų elitas, o ne jo artimieji čia pat panosėje).
2014-ųjų pavasarį Jurijus Kovalčiukas susilaukė sankcijų, JAV paskelbtų prie Krymo aneksijos prisidėjusiems Rusijos piliečiams, o vieninteliu juridiniu asmeniu, kuriam pritaikytos sankcijos, tapo bankas „Rosija“. JAV finansų ministerija tada pareiškė, kad Kovalčiukas priklauso Putino artimajam ratui ir yra prezidento asmeninis kasininkas. Ir apskritai: Bankas „Rosija“ yra asmeninis Putino bankas, glaudžiai susijęs su siauru artimiausių prezidento patarėju ratu. Paskelbus sankcijas, Putinas banke „Rosija“ atidarė sąskaitą, į kurią jam perveda prezidentinį atlyginimą.
Ko neužmuša propaganda, pribaigia reklama
Po „Gazprom Media“ ir „Prof Media“ susiliejimo medijų rinkos ekspertai stebėjosi: Septyni televizijos kanalai vienose rankose ir 70 milijardų rublių pajamų – tai tiesiog „Mediaset". Iš tikrųjų net 11 iš 17 didžiausių Rusijos kanalų vienaip ar kitaip kontroliuoja bankas "Rosija“, o galiausiai – prezidentas Putinas. „Mediaset“ – tai didžiausia Italijoje komercinė medijų korporacija, pavaldi Putino bičiuliui, buvusiam Italijos premjerui Berluskoniui. Kam toks monstras Rusijoje, kur Kremlius panorėjęs gali uždaryti bet kurį kanalą ar duoti jam pinigų, kad kalbėtų ir rodytų, kaip reikia?
Laikraštis „The New Times” pateikė tokį politologo Dmitrijaus Oreškino komentarą: Valdžia tikslingai ir nuosekliai kuria sistemą, kurioje viskas, kas verta dėmesio – ar tai būtų verslo, ar politiniai aktyvai – užgrobia Vladimiro Putino aplinkos žmonės. Be to, tokių žmonių turi būti mažai, priešingu atveju Putinui būtų sunku juos kontroliuoti.
Medijų rinkos ekspertas Vladimiras Borodinas (praeityje – laikraščių „Izvestija“ ir „Trud“ redaktorius) tada pasakė: Jau anksčiau valdžia nusprendė, kad iš tiesų svarbios masinio informavimo priemonės (o televizija – iš tiesų svarbi masinio informavimo priemonė) turi priklausyti „teisingiems“ savininkams. Nacionalizuoti visą žiniasklaidą turbūt pamanė būsiant nepadoru, o štai pastatyti „teisingus“ žmones – pats tas. Broliai Kovalčiukai Putinui yra absoliučiai savi žmonės, įeinantys į jo artimiausią ratą.
Medijų rinkos žinovai apskaičiavo: Jurijaus Kovalčiuko valdomos medijų imperijos televizijos žiūrovų auditorija pagausėjo iki 60 proc . Be to, naujas milžiniškas holdingas maksimaliai aprėpia skirtingas amžiaus ir socialines grupes, taip pat politiškai aktyvių ir politiškai pasyvių piliečių grupes – taigi kontroliuoja akis ir ausis, kurių anksčiau nepasiekdavo. Žiūrovų auditorijoje padaugėjo jaunesnių žmonių ir vyrų dalis, taip pat prisidėjo viduriniosios klasės atstovų.
Padidėjus žiūrovų ir klausytojų, padidėjo ir šios imperijos pajamų dalis reklamos paslaugų rinkoje – iki 80 proc. O tai reiškia, kad kitiems ši rinka susiaurėjo ir tie kiti patyrė ne šiaip piniginį nuostolį. Suprantama, – sako tas pats Borodinas, – žodžio laisvė galima esant finansinei nepriklausomybei: laisvoji žiniasklaida turi užsidirbti ir save išlaikyti. Bet dabar jų galimybės atsipirkti ir grumtis konkurentinėje aplinkoje dėl rinkos pinigų pastebimai sumažėjo.
Pastebėta ir kitkas. 2013 metų vasarą Strateginių tyrimų centro ekspertai pateikė pranešimą apie tai, jog nauji protesto sąjūdžių reikia laukti regionuose. Vadinasi, federalinė valdžia turi susirūpinti reikalais provincijoje. Gal Kremlius tai išgirdo? Kovalčiuko imperija turi gerai išplėtotą ir sklandžiai veikiantį regioninį medijų tinklą, kuri sustiprino iš „Prof Media“ nupirkti televizijos ir radijo kanalai. Pavyzdžiui, Potaninui priklausiusi radijo stotis „Avtoradio“ aprėpia 1 300 Rusijos ir vadinamojo artimojo užsienio miestų.
2018 metais Rusijoje visur turi būti pereita prie skaitmeninio transliavimo ir tada federaliniai kanalai provincijoje taps pranašesni už vietinius, kurie pastaruoju metu ten pirmauja.
Galiausiai, kaip įžvelgė politologai, paties Putino akyse asmeninio kasininko valdoma žiniasklaida turi svarbų pranašumą net ir prieš valstybinę. Televizijos ir radijo kompanija VGTRK priklauso ir priklausys nuo tų, kurie yra pačioje valdžios viršūnėje, ir kompanijos pozicija gali keistis įvykus permainoms valdžioje. O štai broliai Kovalčiukai priklauso tik nuo vieno žmogaus – Vladimiro Putino. Jeigu dabartinis prezidentas nuspręstų kada nors pasitraukti iš valdžios, televizija vis viena liktų jo valioje.
Apskritai, bet kurioje kitoje valstybėje tokie sandoriai, kai vienose rankose atsiduria ir didžiausias transliuotojas, ir didžiausias reklamos pardavėjas, susilauktų monopolijas tramdančių įstaigų protesto. Juk tam tikrus mastus viršijantys holdingai – tiesus kelias į žodžio laisvės varžymą. Bet Rusijoje įstatymai tokio plėtimosi nedraudžia ir bent jau artimiausiu metu nedraus.
Misterio Lesino pabėgimas
Michailo Lesino vadovaujamo holdingo „Gazprom Media“ žiniasklaida nuo 2014-ųjų pavasario aktyviai varė Kremliaus propagandą informaciniame kare su Ukraina. Tiesa, šiame fronte Lesinui ne viskas ėjosi sklandžiai. 
Antai spalio pabaigoje vienoje liberaliosios radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalisto Aleksandro Pliuščevo pašnekovai papasakoja tiesą apie mūšius dėl strategiškai svarbaus Donecko oro uosto: kas puola, kas ginasi ir kas iš tikrųjų šaudo į taikius gyventojus. Rusijos federalinė ryšių, informacinių technologijų ir masinės komunikacijos priežiūros tarnyba (Роскомнадзор) įžvelgė tame ekstremizmo propagavimą ir įspėjo radijo stotį.
Šerį statė ir kiti, bet labiausiai „Gazprom Media“ vadovą erzino radijo stoties „Echo Moskvy“ liberalumas. Lesinas atleido stoties direktorių ir leido suprasti vyriausiajam redaktoriui Aleksejui Venediktovui, kad tas irgi gali netekti posto. Redaktoriaus ginti stojo ne tik žurnalistai, bet ir į gatves išėję klausytojai – visuomenė. Venediktovas liko, o štai pačiam Lesinui netrukus teko pasitraukti.
Niekas neabejoja, kad Lesiną ir priimti, ir atleisti paliepė Putinas. Daugeliui atrodo, jog savo žodį tarė ir Putino artimiausias draugas Jurijus Kovalčiukas.
Apskritai, medijų rinkos žinovai Michailą Lesiną laikė net ne „Gazprom Media“, o tiesiog Kovalčiuko svarbiausiuoju vadybininku.
Dar 2008 metų pradžioje, kai bankininkas Jurijus Kovalčiukas steigė Nacionalinę medijų grupę, jį konsultavo Lesinas – tuo metu kadenciją baigiančio Putino padėjėjas. Kai Putiną pakeitęs Medvedevas po kiek laiko Lesiną atleido, Kovalčiukas rado jam kėdę vienos iš savo kompanijų direktorių taryboje.
O atleido Lesiną dėl to, kad jis pažeidinėjo valstybės tarnautojo elgesio taisykles, paprasčiau sakant, painiojo tarnybą ir su verslu ir, kalbėta, stengėsi būtent dėl NMG. Šį valstybės tarnautoją reikalo žinovai vadino Rusijos reklamos rinkos šeimininku. Kompanijos „Video International“ akcijas savininkai 2010 metais pardavė holdingui NMG neabejotinai pasitarę su buvusiu steigėju ir bendravaldžiu.
Žodžiu, Putino artimiausias draugas ir Putino, sakykime, ne toks artimas draugas veikė ranka rankon telkdami milžiniškus finansinius ir politinius aktyvus.
Daug spėliota, kokia katė galėjo perbėgti kelią bendražygiams. Iš vieno anoniminio šaltinio sužinome: po to, kai įvyko „Gazprom Media“ ir „Prof Media“ sandoris, išaiškėjo, kad Lesinui kažin kokiu būdu teko 82 mln. dolerių komisinių. Ir tie pinigai turėtų priklausyti Kovalčiukui.
Kalbama, Putinas asmeniškai pareikalavo – grąžinti! Kalbama, Lesinas buvo pradėjęs mokėti šią skolą. Tad padėti jam Vašingtone numirti nebuvo dingsties. (Kadangi ta skola esanti bendra su partneriu, Rafaeliu Akopovu, sąmokslo teorijų kūrėjai turėtų pasižvalgyti, kaip sekasi šitam žmogui).
O gal tos juodos katės, kaip dūzgia tinklai, nė nebuvo? Pajutęs Putino „Titanike“ randantis spragų, buvęs spaudos ministras nusprendė būsiant naudingiausia nušokti ant kranto. Kol visiškai neužkėlė vartų į saulėtąją Kaliforniją, kur jis svajojo dar kaip reikiant pagyventi, paūžti.
Tiesa sakant, Rusijoje tokių nemėgsta – pradedant šalies prezidentu ir baigiant Interneto komentatoriais. Pastarieji nepamiršo, ką spaudos ministras kalbėjo 2001 metais, kai JAV valstybės departamentas pakritikavo Rusijos vyriausybę dėl nepriklausomos žiniasklaidos varžymo – tada jis pavadino Jungtines Valstijas įžūliu policininku ir pažadėjo ministeriją skirsiant pinigų kovai dėl laisvės pačiose Valstijose.
Atsiliepdama į pranešimus apie buvusio spaudos ministro užsienyje sukauptus turtus, viena komentatorė viską pasakė keliais sakiniais. Tikras perliukas, nei pridėti, nei atimti: Kokie jie visi šlykštūs! Iš TV ekrano teigė (Lesinas) aukojimosi ir patriotizmo idėjas. O pats savo šeimą ir pinigus seniai persiuntė į visos Rusijos nekenčiamą … (čia rusų plačiai vartojamas niekinamasis JAV pavadinimas). Be to, ir šita neapykanta didele dalimi yra jo veiklos pasekmė.
Palikimas
„Freedom House“ sudarytame 2015 metų spaudos laisvės reitinge Rusija nusirito į 181 vietą iš 199 ir atsidūrė tarp Etiopijos ir Saudo Arabijos. Šios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ataskaitoje sakoma, kad Rusijos valdžia beveik visiškai kontroliuoja televiziją, radiją ir spaudą, o pagrindiniu naujienų šaltiniu šalies gyventojams yra centrinė televizija.
Iki tol valstybės mažiau kontroliuotoms naujosioms medijoms taip pat gresia suvaržymai, nes vyriausybė ėmėsi papildomų žodžio laisvės apribojimų. Anot ataskaitos autorių, Rusijoje prieš neįtinkančius žiniasklaidos atstovus plačiai naudojama teisminė valdžia ir žurnalistai patys vengia nagrinėti daugelį socialinių ir politinių temų.
Beveik tą patį pakartojo ilgametis rusų televizijos laidų vedėjas Vladimiras Pozneris: tikrąja to žodžio prasme nepriklausomų masinio informavimo priemonių šalyje nėra, nes valdžia, jeigu panorės, gali bet kurią uždaryti.
Senas televizijos vilkas radijo stotį „Echo Moskvy“ pavadino tariamai nepriklausoma, nes 65 proc. stoties akcijų valdo „Gazprom Media“. Neliko žurnalistikos kaip profesijos, yra tik žurnalistai.
Tokioje šalyje nesinori nei gyventi, nei mirti.
Net jeigu tu – buvęs tos šalies spaudos ministras.
(Pabaiga)
Nuotraukoje: neaiškiomis aplinkybėmis Amerikoje miręs Michailas Lesinas.
2016.03.29; 21:06
