Nežinau, kaip jus, bet mane išvargino kraštutinumai. Pasaulio matymas ir mąstymas tik juodai. Arba tik baltai. Negatyvizmas ir pozityvizmas, kaip sako mandruoliai.
Tas amžinas verkšlenimas, kad dangus griūva. Su pasimėgavimu iki koktumo tąsomos po televizijas istorijos. Koks pasaulis baisus ir pasileidęs. Klimatas tuoj sprogs, ašigaliai apsivers. Gamta nyksta. Lietuva išmiršta ir išsivaikšto. Graudu beklausant palieka. Vyriškai, tyliai nuryji gumulą gerklėj. Ir atsidarai dar alaus. Tas šventas garsas. Trakšt, šnypšt. Tu, mano džiaugsme.
Pasaulio pabaigą bylojantis žurnalisto – karatisto balsas. Ar vis tankiai klapsinčios nekaltomis akutėmis, kai springdama meluoja, ponios paistalai. Pedofilai, narkomanai ar homofobai, tykantys mūsų tamsiose primyžtose laiptinėse. Niekadėjų ir sukčių valstybė. Verslininkus ir deputatus – tuos tai visus reikia šaudyti.
O kur dar antibiotikais mintantys mikrobai! Tas baisusis, mus žudantis maistas! GMO, NSO, NATO ir CO! Kokių čia jums įrodymų? Sąmokslai, sąmokslai ir dar kartą sąmokslai! Duonos, žaidimų ir pašalpų! Tamsybė apgaubė mūsų pasaulį. Dėl visko kalti Vakarai ir VSD. Viskas tik blogai, blogyn, blogiausiai ir dar blogiau.
Dabar prašau pozityvumo skaidrę. Klakt. Geri vyrai geroj girioj. Viskas nuostabu, kaip Brežnevo laikais per gegužės demonstraciją. Šviečia saulutė. Čiulba paukšteliai. Sveika, tolerantiška Europa, pilna malonių. Aleliuja.
Senieji Vilniaus stogai. Taurūs verslininkai pavargusiomis, bet geromis akimis. Čia šou žvaigždės risnoja per darganas už Lietuvą. Vietoj maldos apsipilama vandeniu su ledukais. Žilvičiai žaliuoja, jais kūrenamos ekologiškos katilinės dūmuoja – sugrįš LDK didybė.
Problemas išsigalvojo lūzeriai, bambaliniai ir patvoriniai. Dėl visko kalta Rusija ir KGB. Ir valdžia kaip dėl mūsų stengiasi! Šviesus ne rytojus, kaip komunizme. Optimistiška ir džiaugsmingačia ir dabar. Ir visų vabalėlių teisės garantuotos.
Mes pagirti tarp tautų. Drąsūs, stiprūs ir vikrūs. Didieji vaikinai dėl mūsų naktimis nemiega. Apgins, apsaugos ir padės. Reikia tik stengtis visiems patikti. Esam šiuolaikiški, pozityvūs. Viskas gerai irgeriau, irvis geryn.
Štai tokie kraštutinumai. Nieko čia naujo. Praeiti etapai. Būtis lemia sąmonę, kaip sakė vienas barzdyla. Negatyvistai – tai tie, kuriems nepasisekė. Atsidūrę šios gyvenimo fiestos šalikelėje. Jiems negera, nes skauda, kad per mažai turi. Tai ir atsirūgsta pavydo tulžim. Kada kaimynui geriau – ir alus neskanus, ir puta ne balta.
Aišku, dėl to kalti ne jie patys, o visata. Tas išsigimėliškas Vakarų pasaulis. Valdomas iš slaptų centrų, pagal specialias blogėjimo programas. Kad tik greičiau bedugnėn. Vis naujos kompiuterių mirties ir susinaikinimo datos.
O kalčiausia tai Lietuvos valdžia, kurią patys vis išsirenka. Ką bedarytų – kad tikkuo blogiau visiems būtų. Kad ją kur skradžiai su visa biurokratų valstybe! Koks buvau asilas, kai prie bokšto stovėjau! Prie ruso buvo geriau! Galėjai bent į Maskvą parašyti.
Tik va, bėda su pasiūlymais. Kai užduodi vaitotojams leniniškąjį „ką daryti“ – stoja tyla. Geriausiu atveju gauni ariją iš komiškos operetės „Sumažinkit įmokas – padidinkit išmokas“. Ir storą sąrašą, ką šiukštu daryti. Jame praktiškai viskas, ką aplamai galima valdžiai veikti.
Bet štai, žiūrėk, aimanuotojui kas nors kiek nors pagerėjo, užderėjo ar praturtėjo. Ir išlenda saulutė! Negatyvizmas akimirksniu išdulka, gavus gyvenimo saldainių. Pagaliau ir mes kaip per teliką! Tupėk tyliai ramiai, o tai VMI patikrins! Viskas tvarkoj, žmonės, kam nepasitaiko sunkumų, ko čia nosis nukabinot? Linksminkimos ir džiaukimos!
Ne visada ir Marksas teisus. Visuomeninis gyvenimas susideda iš kitų – asmeninių. O mes tokie jau idealistai, tokie kovotojai su kitų nuodėmėmis. Tačiau labai retai, bet pasitaiko negatyvizmoapreiškimų ir ne dėl nuosavo užpakalio. O dėl artimo nelaimių, visuomenės skaudulių. Žmonių skausmo ir nevilties. Net kartais, o siaube – dėl pačios Lietuvos! Čia jau rimta.
Bet apie tai tsss… Dabar skaitom pašnibždom, lėtai ir pianissimo. Tik lūpomis, kaip bažnyčioj vaidindami besimeldžiančius. Jokios konkretikos ir pavardžių. Juk turim šeimas, o šiais laikais – patys žinot… Pagaliau tai pavieniai atvejai, ar ne? Visus pažįstam iš veido ir balso. O ir patys kalti, lindo, kur nereikėjo. Ačiū Dievui, ne jie nulemia pasaulį. O ta tylinti dauguma už jų. Kurios dalimi esam.
O jei tie bambekliai ką laimės, tai garsiai ir narsiai visiems pasakysim, kad seniai taip reikėjo. Juk visada jais tikėjom. Laikėm po kaldrakietai suspaudę špygas už tvarką ir teisingumą. Net pora komentarų išgalvotais vardais už juos kažkur esame parašę.
Dabar vėl garsiai ir drąsiai. Apie linksmuolius pozityvistus. Smagu apie juos. Tai tie, kuriems nuskilo. Kada ne kada dėl savo gabumų, triūso ir genialumo. Bet dažniausiai tai netyčia gavosi. Todėl jiems pasaulis šviesiausias. Labai myli Lietuvą. Problemų ir nelaimingų žmonių nėra. Jų aplamai geriau nematyti.
Tada juk ir galvoti nieko nereikia. Patampi visada teisus ir doras. Niekam neskolingas. Tik runkeliams gali būti blogai ir skaudėti, nors to ir negali būti iš principo. Galvą kyšt į Nidos smėlį – ir nėr nelaimių ir tragedijų! Jokio negatyvo! Valio!
Juokingiausia būna, kai pačiam didžiajam optimistui koks spuogas iškyla. Ar šiaip bent mažutė bėdelė ištinka. Koks pakyla rėkimas, verksmas ir dantų griežimas! Kokie visi aplinkui pasidaro blogi, kalti ir nepažangūs! Ašaringos dejonių paklodės feisbuko narveliuose. Visas pozityvizmas akimirksniu išgaruoja…
Visa tai puikiai supranta valdžia. Ir išmaniai panaudoja, miela malonu žiūrėti. Jei kas norsdėl ko nors rimto pavojingai ima spurdėti – tai jie arba Kremliaus agentai, arba negatyvistai! Tiems juk viskas blogai ir blogai! Palata Nr.6, ko norėt… Lai džiaugiasi, kad bent į ligonines, kur durys be rankenų, nebeuždarom. Mat kažkaip nešiuolaikiška.
Naujausiasmeniu nepatenkintiesiems – patyčių kultūra, paverčianti juos pajuokos objektais. Tai dabarties startuolis. Tyliai laiminamas, švarus, gerai apsimokantis verslas. Talentingų, gauruotų ar praplikusių liokajų tam – nors vežimu vežk.
O viskas, ką galvoja, sako ir daro valdžia, net didžiausios nesąmonės – tai didingos europinės vertybės. Valdžios kritika yra negatyvizmas, pesimizmas ir blogietiškumas. Mes niekada nedarom klaidų. Būkim pozityvūs. Saulė sukasi aplink Lietuvą ir mus. O ar mylit ją jūs?
Ramiau, tuoj pabaiga. Žodis suteikiamas šauniesiems mūsų komentatoriams. Klakt… Tu pats kvailys! Koks šios pasakėčios moralas, rašytojėli? Ko čia negatyvus pilstai ir panikas sklaidai? Kur konkrečiai stovėjai Baltijos kely? Liudininkų asmens kodus prašom! O gal tu už Putiną? Ar nebuvai kartais Garliavoj, reiks tavo profilį peržiūrėti! O gal tu, dvasiškas tėveli, skalūnininkas? O Ukrainoj vaikus kryžiuoja! … Klakt.
Dabar visiškai rimtai. Hanibalas prie vartų. Mūsų silpnybė – ne patrankų ir šarvuočių trūkumas. Ar kad mūsų mažai. Dvi Lietuvos, neapkenčiančios viena kitos ir niekinančios viena kitą.
Sočioji, kurios nemaža dalis kilus pavojui išsilakstys. Ir alkanoji, kurios nemaža dalis savo priešų priešus jau dabar laiko draugais. Sumaišiusi savo valdžią su sava valstybe. Piktdžiugiškais plojimais pasitinkanti bet kokią jos nesėkmę.
Tai organizmo vėžys. Kurį patys sukūrėm dėl mūsų kvailumo, prisitaikymo ir menkystės. Šitiek metų laistėm baime ir abejingumu. Puoselėjom savo gobšumu. Ir toliau talentingai apsimetinėjame esantys sveiki. Vis dar galvojam, kad savaime praeis.
Nėra, broliai ir seserys, jokio pozityvizmo ir negatyvizmo. Yra tiesiog laimingi ir nelaimingi žmonės. Ir nereikia jų priešinti. Manipuliuoti valdžios gudručių ar šiaip prakutusių idiotų išstenėtomis teorijomis ir kvailomis praktikomis. Sumušti kaktomis tikrųjų mūsų priešų džiaugsmui.
Galim kiek nori kišti galvas į smėlį. Pasaulis virptelėjo ir pasikeitė. Apsisprendimo metas artėja. Užteks vaidinti, kad nieko nebus.
Užteks vieniems ant kitų siusti ir vieniems kitus siųsti. Niekinti ir neapkęsti. Tegul žmonės paklauso ir išgirsta. Pažiūri vienas kitam į akis. Ir pamato save ir pasaulį tokius, kokie yra.
Nes niekur nebepasislėpsim. Laikas akmenis mėtyti baigiasi.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.
2015.01.22; 14:19
