Lietuva ir budizmas: kur kas arčiau vienas kito, nei galėtų pasirodyti

Lietuviai, rodydami dėmesį Gruzijai, tuo pačiu rodo ir savo aukštą dvasinę kultūrą. Ją yra pastebėjęs ir žymiausias pasaulio budistas – Dalai Lama XIV, kuris du kartus lankėsi Lietuvoje. Lietuvoje katalikybė praranda populiarumą – tai liudija faktas, kad šiemet į Vilniaus kunigų seminariją stojo tik trys vaikinai. Tuo tarpu budistų Lietuvoje sparčiai daugėja.

Neseniai Dalai Lama, tremtyje Indijoje beveik 50 metų gyvenantis Tibeto budistų lyderis, paragino tarptautinę bendruomenę rūpintis, kad „Kinija sugrįžtų į pagrindinę pasaulinės demokratijos srovę”. „Kinija labai trokšta prisijungti prie tarptautinės bendruomenės. Pasaulio bendruomenė yra atsakinga, kad Kinija sugrįžtų į pagrindinę pasaulinės demokratijos srovę”, – sakė Dalai Lama.

Nobelio taikos premijos laureatas pridūrė, kad pasaulis „neturi izoliuoti Kinijos”, tačiau privalo paskatinti laikytis bendrųjų visuomenės normų ir „užmegzti nuoširdžius draugystės saitus. Tai yra būtina.”

Dalai Lama Lietuvoje yra lankęsis du kartus. Man jį matyti teko kartą. Tai – išties nepaprastas žmogus. Pamenu, būdamas Vilniaus oro uosto VIP salėje, kurioje vyko spaudos konferencija, Dalai Lama sugebėjo pažvelgti kone į kiekvieną žmogų, pamerkti akį, nusišypsoti ar pamojuoti. Šis šviesus žmogus paliko neišdildomą įspūdį.

Budizmas Lietuvoje taip pat daro įspūdį. Kuo labiau domiesi, tuo daugiau įvairių budizmo atšakų atrandi. Apžvelkime jas.

Tikrasis budizmas ir dharma business

Budizmas Lietuvoje turbūt yra mažiausiai pastebimas tikėjimas. Nevartosime žodžio religija, nes giliau su budizmu susipažinę žmonės nelabai mėgsta šį terminą. Iš tiesų budizmas – tai gyvenimo būdas: „Budizmas – mąstymo ir praktikos tradicija, susijusi su Buda Šakjamuniu (tikrasis vardas – Sidharta), gyvenusiu Indijoje VI-V a. pr. Kr. Tradicija pasakoja apie Sidhartos patirtis, atvedusias jį iki nušvitimo. […] Budizmas paplito pasaulyje ir atsirado įvairios jo atšakos – sinhalietiškoji (Šri Lankoje), kiniškoji, japoniškoji, Pietryčių Azijoje, Tibete ir Vakarų Europoje. […] Europoje budizmu pradėta domėtis XIX a. […] Vakarus induizmu ir budizmu sužavėjo teosofai. Iš pradžių labiau domėtasi sinhalietiškuoju (theravada) budizmu, po Antrojo pasaulinio karo susidomėta zen budizmu. […] 7-ajame dešimtmetyje Vakaruose paplito tibetietiškasis budizmas“. Taip rašė religijotyrininkas J.R.Hinnelsas.

Šiuo metu pasaulyje yra apie 400 mln. budistų.

Nors sukurti budistų bendruomenes (sangha) – vienas pagrindinių tikinčiųjų tikslų, Lietuvoje jos egzistuoja tarsi šešėlyje. Žiniasklaida kalba apie Anapilin įšėjusią Jurgą Ivanauskaitę ir Paulių Normantą, o daugiau apie budistus beveik niekas nieko nežino. Kodėl?

Turbūt čia „kalčiausia“ šio tikėjimo filosofija. Nesiafišuoti. Tiesiog tikėti. Praktikuoti. Gyventi kaip budistui. Arba, kaip mokė soto zen mokyklos įkūrėjas Shunryu Suzukis Roshis (1904-1971), tiesiog sėdėti ir tyliai pasiekti nušvitimą.

Tyrinėtojų teigimu, gana sudėtingas, daugybę šventraščių turintis budizmas – tai induizmo reforma. Čia galėtume išvesti analogiją su Martinu Lutheriu, reformavusiu katalikų bažnyčios dogmas.

Paskaičius „aukštuomenės“ kroniką, atrodytų, kad budistais tampa tik Holivudo žvaigždės. Tačiau turime ir savo žvaigždžių. Norisi paminėti bene pirmąjį Lietuvos budistą – neseniai mirusį vertėją Antaną Danielių. Šis žmogus 1972 metais nuvyko į Buriatiją, kur sutiko žymų to meto budizmo mokytoją Bidiją Dandaroną (1914-1974) ir tapo jo mokiniu. Po metų Vilniuje įsikūrė pirmoji (žinoma, pogrindinė) budistų bendruomenė. Dabar jų – keletas. Yra mūsų šalyje ir tibetietiško, ir japoniško, ir korėjietiško budizmo atmainų sekėjų.

Dalai Lama XIV, tibetietiškojo budizmo dvasinis lyderis ir autoritetas, yra pabrėžęs, kad jeigu budizme aptinkame kokių nors teiginių, kurie nesuderinami su patirtimi, tikrove, jais galime nesiremti. Ir pavadino gausybę budizmo (ir ne tik) sektelių terminu dharma business (angl. „mokymo verslas“).

Veikiausiai turėtume remtis šiais žodžiais, kai tik pagalvojame apie budizmą. Tai – itin lankstus, nedogmatiškas tikėjimas bei, žinoma, jo praktika. Tiesa, lietuviai, tapę budistais, imasi vienai seniausių filosofijų primesti savo taisykles, tačiau kažin ar tai galėtume prilyginti autentiškai budizmo dvasiai. Keista, kad Lietuvoje bene populiariausias budistas – danas Ole Nydahlas (gim. 1941 metais Kopenhagoje), buvęs narkomanas, kuris prieš daugelį metų, ieškodamas prieglobsčio, jį rado Himalajuose. Dabar pasaulyje O.Nydahlas turi daug sekėjų. Vargu ar tai tikrasis budizmas. „Nydahlas buvo kaltinamas ne tik militarizmo, bet ir rasizmo, seksizmo ir ksenofobijos skatinimu. […] Tai stebina budistus, kurie nėra O.Nydahlo „Karma kagyu“ mokyklos nariai“ (Lotusblätter 14, Nr. 1, 2000, p. 56-61).

Zen budizmas Lietuvą pasiekė ne pačia originaliausia forma. Turime ne kinų ir ne japonų zenbudistus. Lietuvoje jie atsirado iš Korėjos. Bene žymiausias zen budistas mūsų šalyje – garsus žurnalistas Rytis Juozapavičius. Jis lydi į Lietuvą dažnai atvykstančius korėjietiško zen budizmo mokytojus. Tiesa, jie – ne korėjiečiai, o, pavyzdžiui, amerikiečiai, vengrai. Vilniuje zen budistams gyventi bendruomenėje nėra itin lengva. Daugiau nei dešimtmetį meditavę Valakupiuose esančiame namelyje, kurį patys susitvarkė (prieš tai jis buvo tiesiog lūšna), jie buvo iš jo išvaryti – Savivaldybė pardavė šventyklą vienam verslininkui. Dabar zen budistams tenka glaustis kitoje vietoje.

Mūsų valstybėje budistai – ne pigios muzikos ir kino žvaigždės, o dažniausiai – solidūs žmonės, turintys šeimą, darbą. Dažniausiai tai – prestižinių specialybių atstovai. Naujoji karta, be abejo, ieško ne tokio griežto kaip klasikinis, o naujoviškesnio, europietizuoto budizmo, tačiau tai būtų galima pavadinti mada, o ne tikėjimu.

„Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu ne budizmas. Aišku, nebūčiau daręs tokių nutrūktgalviškų eksperimentų kaip Šekspyro vertimas. Atsirado kažkokia potencija, ir pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ – šios publikacijos autoriui yra sakęs A.Danielius. Ir pridūrė: „Nežinau nė vieno žmogaus, kuris į budizmą pakliuvo labai lengvai – kaip tik, reikia ką nors paaukoti. […] Perskaitęs budizmo etiką aptikau, kad yra vienas principas – viskas, kas nėra smurtas, prievarta, leidžiama. Optimalus režimas – būti ne per daug įsitempusiam ir ne per daug atsipalaidavusiam“.

Bene vienintelis Lietuvoje farmacininkas, gaminantis vaistus pagal tibetietišką receptūrą, kaunietis budistas Donatas Butkus, kuris taip pat kaip ir A.Danielius buvo B.Dandarono mokinys, mano, kad neatsiejama budistinio mąstymo dalis yra ritualas. Pasako jo, požiūris į tibetietiškus vaistus turėtų būti kitoks nei į įprastus, t.y. jų niekada negalima gerti, sakykime, sėdint prie televizoriaus: tam reikalingos specialios apeigos.

Zen budistas R.Juozapavičius pripažįsta: „Zen iš esmės yra dvasinės pratybos, kurios būtinos žmogui, ieškančiam prasmės. Esminį klausimą „Kas aš?“ Buda sprendė sėdėdamas po Bho medžiu šešerius metus, o Bodhidharma oloje meditavo devynerius metus“.

Budistai – laimingesni

Taigi, kaip matome, budistai, kokios pakraipos jie bebūtų, nežada mums jokių laimės receptų, greito nušvitimo, ekstazės, susiliejimo su dievybe ar kitų dalykų, kuriais „prekiauja“ įvairūs NRJ. Todėl budizmas – ypatingas. Tai – individualistinis požiūris į gyvenimą, savęs ieškojimo pratybos. Sunkios, klaidžios, bet teikiančios džiaugsmą.

Įdomi analogija – 2003 metais JAV Šiaurės Karolinos valstijoje esančio metodistų ir kvakerių 1838 metais įkurto Duke’o universiteto mokslininkai iškėlė hipotezę, kad budistai iš tiesų yra laimingi, taikūs ir romūs žmonės, taigi jų mokymas apie meditacijos naudą žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai nesąs propaganda (beje, šio universiteto mokslininkai 2006-aisiais baigė šifruoti žmogaus genomą). Pasitelkę naujausią skenavimo techniką, neurologai nustatė, kad tam tikros budistų smegenų sritys, atsakingos už teigiamas emocijas ir gerą nuotaiką, kartas nuo karto nušvinta, ir nebūtinai vien meditacijos metu.

JAV Wiskonsino universiteto mokslininkų atlikti skenavimai parodė, kad įgudusių praktikuojančių budistų kairioji priekinė smegenų sritis yra aktyvesnė. Ši smegenų sritis atsakinga už teigiamas emocijas, savitvardą ir temperamentą.

Dar vienas tyrimas, kurį atliko Kalifornijos universiteto San Francisco medicinos centro mokslininkas, leidžia daryti prielaidą, kad meditacija ir dėmesingumas gali nuslopinti tą smegenų sritį, kurioje „saugomi“ bauginantys prisiminimai. Nustatyta, kad įgudę budistai, palyginti su kitais žmonėmis, kur kas rečiau patiria šoką, sutrinka, nustemba ar supyksta.

2001 metų visuotinio surašymo duomenimis, Lietuvoje save budistais laikė 408 žmonės. Tačiau kadangi ši filosofija yra labiau individualistinė, manome, kad iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau.

Kaip rašo hab. dr. prof. Antanas Andrijauskas, „Algimantas Švėgžda, Paulius Normantas ir Jurga Ivanauskaitė yra daug sudėtingesni ir reikšmingesni nepriklausomybę atgavusios Lietuvos reiškiniai nei daugelis tai įsivaizduoja Lietuvoje. Tai didžiai autentiški menininkai, kurių kūryba rašoma savo krauju. Platus požiūris į pasaulį padėjo jiems išsivaduoti iš lietuviškojo provincionalumo, nepilnavertiškumo kompleksų, pajusti atsakomybę už skriaudžiamas pasaulyje tautas. Šių menininkų atsisukimas į pasaulinės kultūros vertybes, savitas jų interpretavimas ir siekimas jas įjungti į lietuviškos kultūros fondą liudija apie nepriklausomybę atgavusios mūsų kultūros pakylėjimą į naują raidos etapą. Šie ir jiems artimi žmonės, nepaisant gausių oponentų, gyvenančių senos tautinės ir perdėm supaprastintai interpretuojamos krikščioniškosios mitologijos svaigulyje pasipriešinimo, keičia modernų lietuviškąjį mentalitetą, atveria jam naujas vertybines orientacijas bei pažinimo erdves“.

Abėcėlės tvarka trumpai pristatysime mūsų šalyje veikiančias budistų bendruomenes.

Bonas

Bon (tib. „ritualinis deklamavimas“) – seniausioji Tibeto religija, ankstesnėje formoje primenanti šamanizmą. VII-VIII a., į Tibetą atkeliavus budistams, senasis tikėjimas susimaišė su budizmu. Pagal legendą, bono įkūrėjas – Shenrabas Miwo, kilęs iš mistinės Žang Žungo šalies. Shenrabas Miwo legendose dažnai tapatinamas su Buda arba Lao Dzė. Kai kurie bono sekėjai teigia, kad dvasiniame pasaulyje Shenrabas Miwo buvo Budos mokytojas. Manoma, kad bono mokymui įtakos turėjo senovės Irano (Tazigo) religija zoroastrizmas bei Indijos šivaizmas. Iš pradžių bono mokyme teigta, kad pasaulis – dualistinis, t.y. sudarytas iš gėrio ir blogio, tačiau vėliau buvo perimtas ateistinis budizmo mokymas.

Dabartinis Dalai Lama po ilgai trukusio bono mokymo persekiojimo (daugelis budistų jį vis dar prilygina šamanizmui, todėl nevertina) neseniai jį oficialiai paskelbė penktąja Tibeto dvasine mokykla (kartu su njigma, gelug, kagju ir sakja), tokiu būdu žengdamas „politiškai korektišką“ žingsnį – stengdamasis išsaugoti nykstančią Tibeto kultūrą. Šiuo metu boną praktikuoja maždaug dešimtadalis Tibeto gyventojų, veikia 264 bono sekėjų vienuolynai.

Anksčiau Vakaruose buvo labiau žinomas primityvusis (animistinis) bonas ir gana kraupūs jo ritualai – dievų iškvietimas, piktųjų dvasių išvarymas, kruvini aukojimai (jie vis dar atliekami Nepalo kalnuose). Vėliau sužinota apie XIV amžiuje susikūrusį vadinamąjį naująjį boną, iki šiol klestintį Rytų Tibete.

2003 metais kelerius metus veikianti Lietuvos bono bendruomenė gavo „Tendzin Dardže Ling“ (tib. „mokymo laikytojų klestėjimo šalis“) pavadinimą, kurį suteikė mūsų šalyje apsilankęs tibetietis dvasinis mokytojas Jongdzinas Rinpočė. Jis bono praktikus pašventino į „24 Žang Žungo meistrų mokymą“.

Lietuviai bono praktikuotojai išpažįsta vadinamąją jungdrung bono tradiciją, kurios doktrina ir apeigos ne daug kuo skiriasi nuo Tibeto budizmo mokyklų. Lietuvoje bono sekėjų, kurių yra vos kelios dešimtys, organizacija neregistruota. Veikia jos interneto tinklalapis http://www33.brinkster.com/yungdrung/swastika.htm. Jame gana išsamiai aprašyta bono doktrina, kurios filosofines ištakas galima sieti su budizmu ir teosofija (pvz., tikima, jog senovėje žmonės gyveno 100 000 metų – tai primena J.Blavatskajos teiginius jos parašytame klasikiniame teosofijos veikale „Slaptoji doktrina“).

Dzogčenas

Dzogčenas – senovinė budizmo dvasinė tradicija, išvystyta Indijoje ir Tibete. Dzogčene į pirmapradę nušvitusią būseną žiūrima ne kaip į kažką sukurto ar pasiekto, bet kaip į egzistuojančią nuo pat pradžių. Dzogčeno būsena – mūsų neatskiriama prigimtis ir potencialas. Tačiau, nepaisant to, reikalingas mokytojas, kuris galėtų išaiškinti, tiesiogiai įvesti į dzogčeno mokymus ir juos perduoti.

Lietuvos dzogčeno bendruomenė „Dorželingas“ Teisingumo ministerijoje įregistruota tik 2002 metais, tačiau pradėjo veikti dar 1992-aisiais. Pavadinimą „Dorželing“ bendruomenei suteikė tada mūsų šalyje lankęsis vienas žymiausių pasaulyje dzogčeno žinovų tibetietis Čogjalas Namkhai Norbu Rinpočė (gim. 1938 metais Derge, Tibete). Veikia bendruomenės interneto svetainė http://dorjeling.5u.com/lithuanian.htm.

Teigiama, kad dvejų (pagal kitus šaltinius trejų) metų Namkhai Norbu buvo atpažintas kaip dzogčeno meistro Adzomo Drukpos inkarnacija (atgimėliu, tulku). Po šešerių metų jame atpažinta Butano įkūrėjo ir valdovo Dharmaradžos inkarnacija. Nuo pat ankstyvos vaikystės Namkhai Norbu gaudavo mokymus ir pašventimus iš skirtingų tradicijų meistrų. Aštuonerių metų Namkhai Norbu pradėjo mokytis vienuolyno mokykloje (kitokių Tibete anksčiau ir nebuvo). Joje daugelį metų jis mokėsi budizmo filosofijos, medicinos, astrologijos ir kitų tibetietiškų disciplinų.

1954 metais Namkhai Norbu, kaip tibetiečių jaunimo atstovas, atvyko į Kiniją, joje kurį laiką dėstė tibetiečių kalbą Čengdu Universitete. Būdamas šešiolikos, Namkhai Norbu sutiko savo pagrindinį mokytoją Čangčiubą Dordžę, iš kurio gavo pilną dzogčeno mokymų perdavimą. 1960 metais Namkhai Norbu buvo pakviestas į Italiją, kur dirbo Romos Viduriniųjų ir Tolimųjų Rytų Tyrimo Institute. Nuo 1964 metų užėmė profesoriaus pareigas Neapolio universitete.

Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje Namkhai Norbu pradėjo perdavinėti dzogčeno mokymus europiečiams – iš pradžių Italijoje, vėliau kitose Vakarų šalyse. Jo mokiniai sudaro tarptautinę Dzogčeno bendruomenę, kurios pagrindinis centras yra Italijoje. Šios bendruomenės dalimi yra ir Lietuvos dzogčeno bendruomenė. Jai vadovauja bene didžiausio visų laikų budizmo žinovo Lietuvoje A.Danieliaus sūnus Mantrimas Danielius. 1999 metais Tibeto budizmo bendruomenė įregistruota Kaune. Šiame mieste gyvena vienas geriausių Europoje vertėjų iš tibetiečių kalbos Algirdas Kugevičius (jis verčia kapitalinį Je Tsongkapa Lobsang Drakpa (1357-1419) veikalą „Lam-rim Chen-mo“) bei tibetietiškos medicinos žinovas D.Butkus.

Kalačakra

Lietuvoje yra ir kalačakros (sanskr. kāla „laikas“, chakra „ratas“) tantros sekėjų, kurie nėra registravęsi, tačiau turi savo svetainę internete, joje trumpai pristatomas šis mistinis mokymas. Pilnas bendruomenės pavadinimas – budistinės meditacijos centras „Kalachakra tashi cho tshog“. Jo interneto svetainė – http://kalachakra.puslapiai.lt.

Tantros (sanskr. „tęstinumas, nenutrūkstamumas“) – tai praktikos ir ritualai, slaptos budistinės pasaulėžiūros doktrinos iki pastarųjų laikų buvo nepasiekiamos ir todėl beveik nežinomos Vakarų valstybių gyventojams. Jos buvo studijuojamos tik Tibeto bei Mongolijos vienuolynuose. Ši situacija pasikeitė XX a. viduryje, kai komunistinė Kinija okupavo nepriklausomą Tibetą. Okupantai religinius tekstus barbariškai degino, o pelenus kaip trąšas barstė laukuose.

Siekdami išsaugoti savo unikalią kultūrą, tibetiečiai buvo priversti pasitraukti tremtin. Nuo tada daugybė mokytojų (lamų) tapo žinomi JAV ir Europos valstybėse, kur laisvai galėjo skleisti Budos mokymą. Sprendimą viešai teikti slaptąsias doktrinas priėmė Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama XIV (Lietuvoje jis lankėsi 1991 ir 2001 metais), tokiu būdu norėdamas supažindinti su Tibeto kultūra, religija ir menu kaip galima daugiau pasaulio žmonių. Prieš kurį laiką Lietuvą aplankė kalačakros mokytojas Geshe Dakpa Jampa (gim. 1970 m. Indijoje).

Per tantrų iniciaciją sutelkiama daug įvairius konfliktus slopinančios, ramybę skleidžiančios dvasinės energijos, skirtos taikos palaikymui pasaulyje. Dalai Lama teikia ją visiems norintiems. Pasak tradicijos, šią iniciaciją gavusiems ar joje dalyvavusiems (net ir nepraktikuojantiems tantros) sudaromos sąlygos atgimti dvasingumo citadelėje – Šambaloje, kurios pagrindinis mokymas ir yra tantra.

Pirmoji vieša kalachakra tantra (kalačakros) iniciacija Dalai Lamos buvo suteikta 1971 metais Indijos Bodhgajos mieste didžiulei miniai žmonių. Nuo to laiko Dalai Lama teikė tokias iniciacijas daug kartų, daugelyje šalių. Kalachakra tantra – aukščiausias Budos mokymo lygmuo, nurodantis, kaip pasiekti nušvitimą per vieną žmogaus gyvenimą, nelaukiant daugybės persikūnijimų. Tradiciškai manoma, kad nušvitęs Buda suteikė savo pasekėjams dviejų pavidalų mokymus: atviro dialogo formos sutras, prieinamas visiems norintiems ir tantras – slaptąsias praktikas labiau įgudusiems. Sučandra (Suchandra), legendinės Šambalos valdovas, parnešė gautą iš paties Budos žodinį Tantros mokymą į savo šalį, kur išdėstė jį 12 000 eilučių veikale Paramadibuddhatantra, o taip pat parašė išsamius Kalačakros praktikos komentarus. Deja, originalus Sučandros tekstas sanskrito kalba neišliko. Yra žinomos tik kelios nedidelės jo dalys tibetiečių vertimuose. Todėl, kaip teigia legenda, kito žymaus Šambalos valdovo Manjushri Yasas veikalas Kalachakra Laghutantra (dar žinomas kaip Shri Kalachakra) bei jo sūnaus, valdovo Pundarikos, parašytas komentaras tėvo darbui – Vimalaprabha, tapo esminiais Kalačakros mokymo studijų tekstais. Nemaža dalis šių bei kitų originalių tekstų sanskrito kalba, taip pat daugybė jų vertimų ir komentarų, išliko iki mūsų dienų.

Kalačakros tantra vadinama kontroversiška, nes jos tekste užsipuolamas islamas ir skelbiama pranašystė apie „šventąjį karą“ tarp budistų ir „barbarų“ (sanskr. mleccha). Visgi įsigilinus paiiškėja, kad kalačakros doktrinoje Buda nemokė nieko blogo, priešingai – joje pasisakoma prieš netolerantiškumą, neapykantą, prievartą ir karą, skelbiamą bet kokios religijos vardu.

„Karma kagyu“

„Karma kagyu“ arba Deimantinio kelio budizmo mokykla Lietuvoje įregistruota 1998 metais (Vilniuje ir Šiauliuose, taip pat veikia dar dvi bendruomenės). Ši tibetietiško budizmo mokykla pabrėžia meditacijos svarbą. Lietuvoje – apie 50 „Karma kagyu“ narių, pasaulyje jų – bent keli tūkstančiai. Jie turi savo interneto svetainę www.budizmas.lt/index.php/pageid/178.

Pagrindinis „Karma kagyu“ centrų, kuriems priklauso nemažai jaunimo, tarp kurio yra ir visuomenėje žinomų žmonių, mokytojas – Lietuvą reguliariai nuo 1997 metų aplankantis danas Lama Ole Nydahlas (gim. 1942 m.), budistu tapęs 1968 metais.

Lietuviškoji „Karma kagyu“ mokykla – bene labiausiai vakariečiams pritaikyta ir populiariausia tarp jaunimo budizmo atšaka. Kaip teigiama lietuvių budistų tinklalapyje, jie „siūlo praktiškus ir kasdieniniame gyvenime pritaikomus mokymus. Tai gausybė metodų pasauliečiams ir jogams, kaip vystyti proto turtingumą ir aiškumą ir meditacijoje, ir kasdieninėje veikloje. Deimantinis Kelias šiuolaikiniam pasauliui atveria pačius meistriškiausius Budos metodus“ (www.budizmas.lt).

Pasaulyje yra maždaug 470 „Karma kagyu“ budistinių centrų, kuriems vadovauja Indijoje gyvenantis tibetietis Karmapa Taje Dordžė. Kaip teigia šių centrų atstovai, tai – „demokratiškos grupės, veikiančios nemokamo ir savanoriško darbo, įkvėpimo ir draugystės dėka. Nariai dalinasi pareigomis, t.y veda meditacijas, atsako į klausimus, moko budizmo kitų. Iki šiol Lama Ole jau yra išmokęs apie 30 savo mokinių, kurie keliauja ir moko daugelyje šalių“.

Beje, 2005 m. birželio 24-27 d. daugiau nei 40 šalių maždaug 10 tūkstančių „Karma kagyu“ narių visame pasaulyje meditavo vienu metu, kad žemėje būtų daugiau atjautos ir supratimo. Paskaičiuota, kad šio maratono metu garsioji tibetietiškoji mantra „Om mani padme hum“ buvo sukalbėta daugiau kaip 123 milijonus kartų.

Lama Ole Nydahlas – prieštaringa asmenybė, mėgstanti provokuoti savo pašnekovus. Pavyzdžiui, paklaustas, ar žmogus ką nors praranda tapęs budistu, jis atsakė: „Gali prarasti keletą neurozių ar truputį sumaišties. Tikrai neprarandi įprastos popietinės pintos alaus, neprarandi svaigaus mylėjimosi – jei tau tai patinka“. Pasak dano budisto, „Buda yra mūsų kolega, jis yra tas, kuris mato, kaip viskas vyksta, todėl jis aukščiau dievų ar dar ko nors“.

Lama sako, kad praėjusį gyvenimą buvo tibetietis (tai man asmeniškai Vilniuje yra sakęs pats O.Nydahlas).

Nuo 2004 metų Lietuvos „Karma kagyu“ nariai leido spalvotą žurnalą „Deimantinis kelias“, vėliau pervadintą į „Budizmas.lt“.

„Reiyukai“

Vidinio tobulėjimo centro „Reiyukai“ doktrina remiasi japonų budistų vienuolio Ničireno (1222-1282) mokymu ir jungia savyje Lotoso sutros kultą bei protėvių tradiciją. Ničirenas įkūrė savo mokyklą, kurios pagrindinis mokymas rėmėsi Lotoso sutra. Jis teigė, kad tik šios sutros studijavimas ir daimoku praktika gali suteikti valstybei klestėjimą bei laimę atskiriems žmonėms. Daimoku praktika – tai nuolatinis maldos formulės „Šlovė Lotoso sutros maloningajam Įstatymui“ kartojimas, kuris įveda tikintįjį į slaptingiausias Lotoso sutros tiesas. Ničirenas įrodinėjo išskirtinį savo mokyklos vaidmenį „Įstatymo pabaigos“ amžiuje. Jis reikalavo uždrausti visas budistų bendruomenes, pirmiausia – zen. Už savo veiklą jis dukart buvo ištremtas iš šalies.

Šio judėjimo religinėje praktikoje aptinkamos šamanizmo užuomazgos. Iš „Reiyukai“ išsivystė daugelis vėlesniųjų neobudistinių judėjimų.

„Reiyukai“ įkūrėjai, kaip teigiama lietuviškajame šio NRJ tinklalapyje (www.reiyukai.lt), – Kakutaro Kubo (1892-1944) ir Kimis Kotanis (1901-1971), – buvo giliai susirūpinę žmogaus dvasinių vertybių smukimu to meto pasaulyje. Intensyviai praktikuodami Budos mokymą, jie suvokė, kad sustabdyti šį smukimą galima tik jo mokymo pagalba.

K.Kubo mokėsi ir dirbo Tokijuje. Tapęs prityrusiu dailide, jis specializavosi dirbdamas istorinėse šventyklose. Imperatoriaus rūmų agentas pripažino K.Kubo darbą ir pakvietė jį dirbti imperatoriui. 1919 metais K.Kubo, studijuodamas senovinį budistinių raštų rinkinį, vadinamą Lotoso Sutra (Myoho Renge Kyo) ir rimtai jį praktikuodamas Senzo Kuyo (ryšio su savo protėviais suvokimo ir įvertinimo praktiką), nusprendė, kad socialines žmonių problemas galima išspręsti Budos mokymo, skelbiamo Lotoso Sutroje, pagalba. Tarp daugybės Budos mokymų Lotoso Sutra laikoma viena svarbiausių ir paskutiniųjų, manoma, kad joje Buda atskleidė savo tikruosius ketinimus ir galutinį mokymo tikslą: „O Gėlele Žvaigždynų Valdove, ši Sutra gali išgelbėti visas gyvas būtybes. Ši Sutra gali visas gyvas būtybes išlaisvinti nuo kentėjimo. Ši Sutra gali duoti daug naudos visoms gyvoms būtybėms ir išpildyti jų troškimus. […] Jei nesveikas žmogus išgirs šią Sutrą, jo ligos išnyks, jis niekada nepasens ir niekada nemirs”.

Viena pirmųjų K.Kubo įžvalgų buvo tai, kad Budos mokymas galėjo būti ir buvo neteisingai suprastas ir neteisėtai pasisavintas šventikų ir vienuolių. Todėl jis troško sugrąžinti žmonėms tikrąją jo prasmę, primindamas jiems, kad šis mokymas būdavo efektyviausias tuomet, kai būdavo aktyviai naudojamas kiekvieno žmogaus gyvenime.

Tuometinių K.Kubo idėjų pagrindų 1924 metų lapkritį buvo sukurtas naujasis religinis judėjimas (NRJ) „Reiyukai“ – „Dvasios bičiulių sąjunga“. 1920-1930 metais jis daug dirbo Tokijuje, stengdamasis supažindinti žmones su šiuolaikinio budizmo vizija. 1930 m. liepos 12 d. „Reiyukai“ oficialiai pradėjus veiklą, šio NRJ narių tebuvo vos keletas tūkstančių. K.Kubo tapo organizacijos vyriausiuoju direktoriumi, o pirmąja „Reiyukai“ prezidente buvo paskirta K.Kotani, ištekėjusi už vyresniojo K.Kubo brolio Yasukichio Kubo. 1937 metais Tokijuje buvo pastatytas „Reiyukai“ Centras.

Sunkiais Japonijai Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais „Reiyukai“ idėjos daugeliui žmonių atrodė priimtinos: nuo 1940 iki 1950 metų narių skaičius šioje šalyje išaugo nuo 758 tūkst. iki beveik 1,5 milijono.

Po K.Kubo mirties K.Kotani išplėtė „Reiyukai“ kaip organizacijos, besirūpinančios visuomenės gerove, veiklos akiratį ir sukūrė daugybę jaunimo programų. Jos iniciatyva 1954 metais buvo sukurta „Reiyukai“ jaunimo grupė, o po 10 metų ant Togasos kalno pastatytas jaunimo treniruočių centras „Mirokusan“.

1971 metais, po K.Kotani mirties, „Reiyukai“ prezidentu tapo K.Kubo sūnus Tsugunaris Kubo. „Reiyukai“ idėjos ėmė plisti visame pasaulyje. 1972 metais atidarytas centras JAV, vėliau – kitose šalyse.

Organizacijos mūsų šalyje pradžia – 1996 metai, kai į Lietuvą atvyko tarpreliginio judėjimo, vienijančio 12 skirtingų religijų, vadovas Hiromis Kadzumis Hasegawa. Jis yra sakęs: „Nenoriu užkariauti Klaipėdos su budizmu, man nesvarbu, kokiai religijai priklausote. Mūsų tikslas – sukurti aplinką, kurioje būtų gera gyventi visiems“.

2001 metais Teisingumo ministerijoje įregistruota organizacija Lietuvos budistų bendruomenė „Reiyukai“ veikia Klaipėdoje, Vilniuje. Šiuo metu maždaug 20 pasaulio šalių yra apie 4 mln. „Reiyukai“ narių. Lietuvoje jų – apie 140.

„Reiyukai“ centre Klaipėdoje vyksta jaunimo susitikimai, seminarai, aplinkos valymo, tvarkymo akcijos. Mokoma „Reiyukai“ filosofijos, meditacijos, tradicinių Rytų kovos bei sveikatingumo menų, japonų kalbos, kaligrafijos. „Reiyukai“ rūpinasi Klaipėdos miesto bei pajūrio švara, remia vieną labdaros valgyklą. Palaikomi ryšiai su bendraminčiais Anglijoje ir Japonijoje. „Reiyukai“ dvasinės praktikos, tarp jų – budistinių raštų deklamavimas, – orientuotos į saviugdą, norą tapti geresniam, įkvėpti tuo ir kitus. Pagrindinis „Reiyukai“ tikslas – padaryti pasaulį geresniu kiekvieno žmogaus tobulėjimo dėka.

„Reiyukai“ nariai medituoja deklamuodami budistinius raštus. Teigiama, kad deklamavimas padeda žmogui įgyti proto ramybę ir aktyviai panaudoti pasąmonę, bet, skirtingai nuo kitų meditacijos formų, ši taip pat įtraukia aktyvų mokymąsi iš teksto išminties. „Reiyukai“ tekstas „Žydroji Sutra” paimtas iš „Trigubos Lotoso Sutros“ – trijų budistinių raštų rinkinių. Šis rinkinys remiasi „Lotoso Sutra“ – beveik 2000 metų senumo tekstu, kuris drauge su kitomis dviem sutromis sudaro „Reiyukai“ filosofijos bei praktikos pagrindą. „Triguba Lotoso Sutra“ patvirtina individo sugebėjimą įgyti sąžiningą savęs ir pasaulio suvokimą. „Žydroji Sutra“ pataria mums, kaip, remiantis savo pačių patirtimi, atrasti tiesą arba mokymą, tinkamą mūsų situacijai. Kitaip sakant, ji duoda patarimą, kuris gali padėti mums aiškiau suvokti savo situaciją ir atrasti būdą kaip patobulinti, išspręsti ją. Tiesa nėra kažkas išoriško, ko galima išmokti; jokia sutra, joks guru ar mokymas negali suteikti mums užbaigtos tiesos. Tiesą reikia patirti, ir ją galime pasiekti tik savo pačių pastangų bei veiksmų dėka, teigiama „Reiyukai“ doktrinoje.

„Reiyukai“ praktikoje naudojama sutrumpinta Lotoso Sutros versija, vadinama „Žydrąja Sutra“, nes originalusis kūrinys yra per ilgas kasdieniniam deklamavimui vienu prisėdimu. Sutros deklamavimas užtrunka 30 minučių sėdint ant kelių; nugara visą laiką turi būti tiesi.

„Reiyukai“ tikslas – padidinti žmonių skaičių, kurie gyvena savo gyvenimus remdamiesi sąmoningumu, žinojimu, garbe, kurie stengiasi harmoningai suderinti savo poreikius su kitų žmonių poreikiais, ir kurie siekia savo vystymosi ranka rankon su kitų vystymųsi. „Reiyukai“ nariai teigia, kad kiekvienas iš mūsų yra svarbi didžiulio tarpusavio santykių tinklo dalis, tokio tinklo, kokiu mes darome įtaką kitiems ir esame įtakojami jų. Kai žmonės visame pasaulyje panaudos šias idėjas kaip tarpusavio santykių pagrindą, neišvengiamai keisis ir kiekvieno individo, ir visos valstybės požiūris į socialines, ekonomines bei politines problemas.

„Reiyukai“ nariai teigia, kad Budos mokymas buvo sukurtas tik šventikams ir paprasti žmonės nesugebėjo jo suprasti. Todėl „Reiyukai“ neva patobulino Budos mokymą ir užpildė šią spragą.

„Reiyukai“ filosofija „moko tirti žmogaus galimybių ribas prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą ir pasiryžtant nuolatos save tobulinti, ji skatina žmogų peržengti egzistencijos ribas, siekiant aukštesnio suvokimo lygio. „Reiyukai“ gyvenimo būdas siekia tobulinti savęs suvokimą, kad žmogus galėtų tapti labiau savimi pasitikinčiu, sugebančiu ir norinčiu sukurti tokį gyvenimą, kuris remtusi asmeniniu augimu ir socialiniu sąmoningumu.

Aukščiausias „Reiyukai“ tikslas yra padaryti pasaulį geresniu kiekvieno žmogaus tobulėjimo dėka. Pirmasis suvokimo lygis yra suvokimas, kad savęs tobulinimas yra esminė žmogiškosios būtybės dalis. Antrasis lygis yra suvokimas, kad stiprybė, reikalinga siekiant patobulinti save, slypi savyje – kad yra būdai padedantys žmogui pasiekti jo tikslus ir, kad tie tikslai yra pasiekiami įdėjus atitinkamas pastangas. Trečiasis žinojimo lygis yra supratimas, kokie konkrečiai žingsniai, asmenybei padeda tobulinti savo sugebėjimus. Kiekvienas gali rasti savyje ką nors, ką būtų galima patobulini, bet dauguma žmonių jaučiasi esą patenkinti dabartine savo padėtimi ir nejaučia poreikio vystytis toliau. Kaip ten bebūtų, pokyčiai ir vystymasis sudaro pačią svarbiausią gyvenimo proceso esmę. Tie, kurie deda pastangas, kad nukreiptų šiuos pokyčius teigiama kryptimi ir stengiasi patobulinti save, kasdien pradeda suvokti, kad jie gyvena turtingesnį ir prasmingesnį gyvenimą. Suteikdami savo gyvenimui prasmę, jie peržengia egzistencijos ribą“.

Zen

Japonų kalba zen budizmas arba tiesiog zen – „susikaupimas, mąstymas“. Ši meditacijos praktika, vadinama zazen, kurios pavadinimas kilo iš sanskrito kalbos žodžio dhyana („meditacija“) susiformavo iš budistinių ir daoistinių tradicijų V-VI a. Kinijoje (čan pavadinimu), vėliau paplito Vietname (thiền), Korėjoje (seon), Japonijoje. Nuo XIX a. pabaigos zen tapo populiarus Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. Pasaulyje šiuo metu apie 10 milijonų zenbudistų. Tarp jų – daug intelektualų, menininkų.

Teigiama, kad zen atsirado prieš maždaug 2500 metų, kai Buda savo mokiniui Mahakasjapai pasakė vadinamąjį tylųjį pamokslą, tiesiog parodęs gėlę. 372 metais budizmas pasiekė Korėją, čan Kinijoje atsirado 520 metais, kai iš Indijos į ją atvyko vienuolis Bodhidharma. 552 metais budizmo tekstai pasiekė Japoniją. Apie 1800-uosius jie atkeliavo į Vakarus. 1950 metais zen mokytojas Daisetsu Teitaro Suzukis (1870-1966) pradėjo skaityti paskaitas JAV.

Kaip teigia rašytojas, semiotikas Umberto Eco, „niekur, išskyrus Ameriką, dzenbudizmo „banga“ nepaliko jokių aptarimo vertų pėdsakų meninėje kūryboje“. Jo teigimu, „dzeno mados simbolizuojami kultūros reiškiniai tebegyvuoja Jungtinėse Valstijose ir visur, kur atsiranda neideologinės, su mistika susijusios erotinės reakcijos į pramoninę civilizaciją (net jei tam vartojami haliucinogenai)“.

Pasak U.Eco, knygoje „Dharmos valkatos“ (Dharma Bums) Kerouacas aprašo meditacijos ir absoliučios laisvės siekio kupinas klajones miškais, o savo autobiografijoje pasakoja apie tariamą nušvitimą.

Lietuvoje pirmoji zen bendruomenė susikūrė po korėjiečių zen meistro Seung Sahno (1927-2004) mokinio Do Am Su Nimo vizito į mūsų šalį 1989 metais. Pats Seung Sahnas į Lietuvą atvyko 1991-aisiais. Pirmieji zen budistai mūsų šalyje – kauniečiai. Vėliau susikūrė bendruomenės Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

1992 metais sostinės pakraštyje esančiame Valakupių miške radę apleistą vasarnamį, zen budistai jį išsinuomojo iš Vilniaus miesto savivaldybės ir per daugiau nei metus jį pavertė šventykla – Ko Bong Sa. Deja, 2004 metais ji iš zenbudistų buvo atimta ir parduota vienam verslininkui. Bendruomenė persikėlė į kitas patalpas sostinės Jeruzalės mikrorajone.

S.Sahnas – pirmasis zen meistras iš Korėjos, mokantis šio meno Vakaruose (nuo 1972 metų). Jis atkūrė senovinį Korėjos budistų ordiną „Chogye“ (arba „Chogye chong“, įkurtas 1354 metais), parašė daugelį knygų. Viena jų – „Pelenų barstymas ant Budos“ – 2000 metais išleista ir lietuviškai. Beje, lietuvių kalba pirmoji knyga apie budizmą pasirodė tik 1992 metais. 1997-aisiais išleista prancūzų tyrinėtojo Jeano Boisselier apžvalga apie budizmą „Budos išmintis“.

Vilniaus zen centras priklauso S.Sahno įkurtai tarptautinei „Kwan um“ mokyklai, pasaulyje turinčiai daugiau kaip 60 centrų. Pagrindinis jų – Providance‘o centras JAV.

Vilniaus zen centre vyksta rytinės ir vakarinės praktikos, kelių dienų savaitgalio atsiskyrimai. Kasmet Vilnių aplanko 2-3 zen mokytojai iš Korėjos, Honkongo, JAV ir kitų šalių. Ilgalaikėms zen pratyboms mokiniai iš Lietuvos važiuoja į Lenkiją, JAV arba Korėją, kur vyksta trijų mėnesių atsiskyrimai, vadinami Kyol Che (Kjol Čė). 

Zen budizme budistinė filosofija akcentuojama mažiausiai iš visų Budos mokymo sekėjų bendruomenių. Esminis zen tikslas – meditacijos keliu pasiekti nušvitimą (jap. satori „suvokimas“), tačiau to siekiantis zen  budistas jokiu būdu neturi pamiršti kasdienių darbų.

Nuotraukoje: žymiausias pasaulio budistas Dalai Lama XIV.

2010.03.27