1988–1990 m. Sąjūdžio Seimo nario Bernardo Gyčio Padegimo kalba, pasakyta iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai.
„Mielosios ir gerbiamosios, gerbiamieji ir mielieji, trys mūsų laisvės ir nepriklausomybės viršukalnės stūkso snieguotos metų pradžioje, liudydamos, kad mūsų tautos įsipareigojimas laisvei ir jos siekiams, visada buvo mums svarbesnis už real politikos išskaičiavimus, kai kova atidedama iki kitų, šiltesnių, patogesnių laikų. Anot šiandien visų minimo poeto, balto sniego fone, mes atrodome aukštesni, negu iš tikrųjų esame.
Todėl šiandien mane apima gėdos ir beviltiškumo jausmas, kai mūsų atstovai ne tik neteikia premijų, kaip darė skandinavai mūsų laisvės vedliui prieš 20 metų, bet mūsų rinkti tautos atstovai, real politikos adeptai, bičiuliaujasi su tų laisvės kovotojų smaugikais.
Šiandien tenka pastebėti, kad nors kas metus didesnę Morę deginame, žiema neskuba iš mūsų kiemo, o tie, kurie jau 21 metus mums ilgais žiemos vakarais, mums mažiems seka pasakas, apie šalies energetinį saugumą, gąsdina, kad sekanti žiema bus dar ilgesnė, dar šaltesnė. Nors vakar kovo 10-oji buvo keturiasdešimties paukščių diena, grįžę paukščiai, deja, spiečiasi Nemuno deltoje, ir neskuba į šalies gilumą, kur pašalas neišėjęs nei iš laukų, nei iš mūsų širdžių. Perfrazuojant Šekspyrą, galima pasakyti, kad niekaip nesibaigia mūsų nesantaikos ir nerimo žiema mūsų šalelėje. Kadangi taip elegantiškai pakvietime, man adresuotame, susikeitė raidės ir mano pavardė iš Padegimo, tapo į Pagedimą, ir aš savo subjektyviom pastabom galiu sugadinti šią šventinę nuotaiką, o man šiandien daug sunkiau kalbėti, negu buvo lengva kalbėti per tūkstantinius Sąjūdžio mitingus, prieš 20 metų, aš pasikviečiau vieną kolegą, kuris man padės. Aš labai atsiprašau silpnų nervų žmones, taip pat politinio korektiškumo ir mandagumo vadovėlių autorius, kai kurie čia išsakyti teiginiai pasirodys galbūt per aštrūs ir nekorektiški šiai tribūnai, bet įsiklausykim, ką norime priimkime, ko norime nepriimkime. Tai žmogus, apie kurį aš dabar statau spektaklį ir kuris prieš 80 metų Lietuvoje buvo suniekintas, ignoruotas, neišgirstas, ir iš jos išmestas.
Juozapas Albinas Herbačiauskas. Nesuprantu nei pesimizmo, nei optimizmo, suprasti noriu gryną tiesą, gryną teisybę, reikia būti dvasia tvirtu, kad tiesą provokuotų noru ją regėti. Kada buvome vergai, kada mus smaugėme, buvome idealistai, buvome Rytų Europoje doriausi žmonės, mūsų kūryba Prometėjo tonu skambėjo, o dabar kas? Dabar mes laisvi. Taip, bet be dvasios, tušti žmonės, nuilsę pesimistai, ištvirkę spekuliantai. Seniau mokėjome pasišvęsti, o dabar kaip kiškiai bėgame nuo aukos tėvynės gerovei. Mes, savimeilės isterikai, Lietuvos laisvę pradėjome su entuziazmu statyti, bet taip greitai nuilsome. Į šiltus lizdus, kaip driežai, kaip žalčiai sulindome, pasislėpėme, kiekvienas tik sau, tik sau vienam ropes skutam.
Užtenka tik pamastyti apie mūsų emigracijos klausimą, kad visiškai nusimintum ir rankos nusvirtų. Kas gi dedasi? Ogi mūsų žmonės pas save namie nekenčia darbo, bijosi darbo ir visi, kas tik gali nori iškeliauti Brazilijon, Argentinon, kas svetimose šalyse sunkiausią vergų darbą dirbtų. Darbas Lietuvos naudai, Lietuvos garbei, jau mums bjaurus darbas, darbas Brazilijos naudai, gražus darbas. Didesnės paniekos Lietuvai dar niekas taip žiauriai nepareiškė, kaip mūsų pasiryžę imigruoti žmonės, sodiečiai, inteligentai. Ir ateis laikas, kada Lietuva bus priversta samdyti kinus ir kalmukus ūkio darbams. Lietuva virs kolonizacijos objektu, jeigu mūsų žmonės „mylės“ savo tėvynę. Jeigu pas mus blogos darbo sąlygos, tai galime stengtis bent jas pagerinti. Mes visi privalome būti darbo artistais, žinoti visa ko ribas privalome, kiek laiko pykti, kada atleisti. Kiekvienas valdininkas savo mandagumu daugiau nuveiks, ne kaip …, pedantiškumu.
Mūsų diplomatams patartina nedaryti iš savęs slaptingųjų dalykų kastos, bet visada skaitytis su gyva tautos sąžine. Gana jau tų kovų už valdžią. Nebegalima gyventi tąja gyvenimo sistema, kuri reikalauja, kad vienos tautos luomas arba kuri nors viena tautos partija gyventų ir augtų kito tautos luomo skriauda, vergų niekšingumu. Juk negalima būti laimingu artimo nelaimės sąskaita. Žmogui grąžinkim jo garbę, duotą Kristaus. Tik tada galėsime pradėti atgimimo procesą. Sunki problema artėja. Taip, kaip gyvenosi, jau nebus galima gyventi. Kaip reikės gyventi, kad gyvenimas turėtų kilnią prasmę?
Nemokėjome būti broliais, seserimis (kalbu apie mūsų visuomenę), dabar gal išmoksim broliavimo politikos? Kaip suvaldyti bestiją, kuri apsėdo žmoniją? Ypač lietuviai privalo tais klausimais susirūpinti, jeigu nori būti tauta, o ne kaimene. Baisios nelaimės pradėjo mūsų pasaulį kankinti – ciklonai ir viesulas siaučia visur, miestus ir sodybas naikina. Žemė kas kartą vis nervingiau, pikčiau dreba, žmonės vis daugiau siunta ir nebe žino jau kaip gyventi, kam gyventi. Žemės klimatas keičiasi, gamtoje jaučiama anarchija. Šėtono kultas atsinaujina, auga, plečiasi, užėjo naujų religijų mada. Dabar madingiausia religija – … kultas.
Mažytė tauta – Lietuva rizikuoja prarasti gyvybę. Blogai suprasta ir interpretuota demokratija gali būti baisesnė bestija už… Didžiulis daugtaškis, įrašykime, ką norime. Juk dvasinė kultūra nyksta. Be jos neįmanoma tikra demokratija. Turėsime tik tokią Lietuvą, kokią mes patys sukursime. Lietuvos likimas ne tautų sąjungoje, ne pasaulinės diplomatijos intrigose, bet tik mūsų galvose, mūsų širdyse, mūsų rankose glūdi. Juozapas Albinas Arbačiauskas. Aš tik perdaviau. Ačiū ir atsiprašau, jeigu ką ne taip pasakiau“.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Gytis Padegimas.
2011.03.12
