Naujųjų metų išvakarėse įprasta svajoti, ką atneš Naujieji metai. Lengviausia atsakyti: pagyvensime – pamatysime. Šitaip teigdamas niekad neprašausi pro šalį. Ir vis dėlto noras nuspėti bent keletą žingsnių į priekį – begalinis.
2015-ieji tikriausiai nebus Lietuvai nei ženkliai geresni, nei akivaizdžiai sunkesni. Nebent Kremliaus diktatorius sumanys „žaliųjų žmogeliukų“ kovinę dvasią patikrinti dar ir Baltijos šalių teritorijose. Tada tikrai nebus paprasta.
O kad Vladimiras Putinas tebelinkęs agresyviai mojuoti karo kirviu, primena naujoji Rusijos karinė doktrina, sukurpta 2015-ųjų išvakarėse. Žinoma, gyvenimiška patirtis byloja, kad negalima tikėti nė vienu Rusijos prezidento žodžiu. Nes šis vadovas begėdiškai meluoja. Meluoja visur ir visada, kai reikia pateisinti savo chuliganiškus žingsnius. Todėl naiviai pasielgtume, jei aklai tikėtume V.Putino pasirašytais dokumentais. Šiandien sukurpė beprotišką doktriną, rytoj galbūt surašys idiotišką variantą.
Beje, 2015-ųjų išvakarėse pasirašytai doktrinai užtenka cinizmo ir agresijos. Tame dokumente melas apverstas aukštyn kojomis, kad atrodytų kaip tiesa ir teisybė. Kiekvienam blaiviai mąstančiam piliečiui aišku: jei Kremlius elgtųsi padoriai, civilizuotai, jei neskriaustų savo kaimynių, nei Gruzija, nei Ukraina, nei Moldova, nei kitos buvusios SSRS valstybės taip atkakliai neieškotų užuovėjos NATO ir ES aljansuose.
Tačiau dabartinis Kremlius pats muša, pats rėkia. Jis nesivadovauja taisykle, jog „per prievartą mielas nebūsi“. Jis tebetiki, jog įmanoma aplinkinius priverst Rusiją mylėti tankų ir raketų pagalba. Jis tebešūkauja, kad visos kaimyninės valstybės priklauso Rusijos įtakos zonoms. Visas „įtakos zonas“ jis neva pasiruošęs ginti „dantimis ir nagais“.
Tad akivaizdu: naujoji karinė doktrina turi propagandinio dokumento bruožų. Ten aiškiai surašyta, kokių žingsnių Rusija norėtų imsis, jei Vakarai neleis jai terorizuoti kaimyninių šalių. Perskaitę naująją Rusijos karinę doktriną Vakarai tarsi turėtų išsigąsti: verčiau leiskime Rusijai elgtis kaip tinkamai, nes priešingu atveju naujas kruvinas karas neišvengiamas.
Bet būtent šis rusiškas agresyvumas ir išduoda propagandinį doktrinos pobūdį. Rusija akivaizdžiai per silpna, kad pajėgtų įgyvendinti visus dokumente numatytus tikslus, nes kiekvienas stiprus smūgis sulaukia … stipraus atoveiksmio. Ypač jei Kremliaus agresyvumas nukreiptas prieš visą Vakarų pasaulį.
Tiesa, naujoji agresyvi Rusijos doktrina Vakarams – net labai reikalinga. Reikalinga vien tam, kad niekad nesusigundytume atšvęst pergalės, „štai dabar jau tikrai esame saugūs“. Vaizdžiai tariant, būtų buvę žymiai pavojingiau, jei Kremlius pateiktų bedantę karinę doktriną. Suprask, nuo šiol nieko nepulsime, su kaimynais gyvensime draugiškai. Ir užmigdęs mūsų budrumą netikėtai mus pultų kaip netikėtai užpuolė Krymą.
Tad rusiškoji karinė doktrina – tarsi sarginis šuo, kuris nuolat amsėdamas neleidžia užmigti.
O kad esama lietuviško noro „atšvęsti pergalę“, byloja per LRT nuskambėję Lietuvos ambasadoriaus JAV ir Meksikai pono Žygimanto Pavilionio perspėjimai. Ambasadorius Ž.Pavilionis primena, jog, gyvendami pavojingai rusenančio vulkano pašonėje, mes atsainiai rūpinamės savo saugumu. Mūsų užsispyrimas neskirti reikiamų lėšų savo gynybai jau įtartinas net nuoširdžiausiems ir stipriausiems mūsų kariniams partneriams – amerikiečiams. Mūsų kariniai partneriai amerikiečiai pagrįstai teiraujasi, kodėl didžiausia finansinė našta – ant Amerikos pečių, o Lietuva, viena iš arčiausiai agresoriaus gyvenančiųjų, nelinkusi karine našta proporcingai pasidalinti.
LRT televizijai ponas ambasadorius teigė: „Vienintelis dalykas, kurio amerikiečiai negali suprasti, kodėl, patys nusiginklavę, prašome amerikiečių mus apginti, kodėl vis dar esame vieni mažiausiai finansuojančių savo gynybą. JAV armija stipri, nes amerikiečiai iš kartos į kartą atsinešė supratimą, jog laisvė nėra duotybė. Ją iš tavęs atims, jeigu jos pats neginsi“.
Lietuva – iš tų valstybių, kuriai labiausiai turėtų būti suprantama gyvenimiškų negandų patvirtinta taisyklė: „laisve nesirūpinantys rizikuoja ją prarasti.“ Tačiau kaip tada suderinti lietuvišką šykšumą skirstant biudžeto lėšas karinėms reikmėms su lietuvišku žinojimu, jog laisvė nėra amžina? Kodėl Estija pajėgi surasti dvejis procentus karinėms išlaidoms, o mes – ne?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.12.30; 04:50
