Lietuvos banko istorijos puslapiai

Neseniai Lie­tu­vos ban­kas mi­nė­jo sa­vo veik­los 90 me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga Tėvynės Sąjungos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų ben­dri­jos Kau­no sky­riaus žmo­nių bū­rys, no­rė­da­mas ar­čiau su­si­pa­žin­ti su lie­tu­viš­kos ban­ki­nin­kys­tės is­to­ri­ja, ap­si­lan­kė Se­na­ja­me Lie­tu­vos ban­ke.

Pa­sta­tą 1924 me­tais su­pro­jek­ta­vo lie­tu­vis, ar­chi­tek­tū­ros pro­fe­so­rius My­ko­las Son­gai­la. Ker­ti­nis pa­sta­to ak­muo bu­vo pa­dė­tas 1925 me­tų pra­džio­je. Sta­ty­ba už­tru­ko tre­jus me­tus. 1928 me­tų pa­bai­go­je jau pa­sta­ty­tus praš­mat­nius ne­ok­la­si­ciz­mo sti­liaus ban­ko rū­mus pa­šven­ti­no pre­la­tas Jo­nas Ma­čiu­lis-Mai­ro­nis.

Pa­sta­to vir­šu­ti­nį fa­sa­dą puo­šia 1926 me­tais ta­py­to­jo ir skulp­to­riaus Ka­je­to­no Sklė­riaus su­kur­ta skulp­tū­ri­nė gru­pė, vaiz­duo­jan­ti dvi vals­tie­tes-ūki­nin­kes, dar­bi­nin­ką ir ka­rį. Tai – že­mės ūkio, pra­mo­nės ir ka­ry­bos ale­go­ri­jos. Oku­pa­vus mū­sų kraš­tą, so­vie­ti­nę val­džią nuo­lat er­zi­no tos gru­pės sky­de esan­tys Ge­di­mi­no stul­pai ir Vy­tis. Pa­ga­liau ne­iš­tver­ta: Kau­no mies­to kom­par­ti­jos šu­lo Ka­zi­mie­ro Leng­vi­no nu­ro­dy­mu ta skulp­tū­ri­nė gru­pė tu­rė­jo bū­ti su­nai­kin­ta.

Ją iš­gel­bė­jo pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs tuo­me­ti­nis Kau­no mies­to pa­min­klų ap­sau­gos vir­ši­nin­kas, ne­se­niai iš­ėjęs Am­ži­ny­bėn, Vy­tau­tas Ku­ge­vi­čius. Su ap­sau­gi­niu tin­kle­liu leng­vai už­tin­kuo­ti tik sky­de esan­tys mi­nė­ti Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liai, ypač gąs­di­nę so­vie­ti­nę par­tok­ra­ti­ją. At­gi­mi­mo pra­džio­je ma­no ini­cia­ty­va jie bu­vo vėl ati­deng­ti.

Ap­skri­tai, tuo­met va­din­ta­me TSRS vals­ty­bi­nio ban­ko Kau­no sky­riu­je – bu­vu­sia­me Lie­tu­vos ban­ke – pa­vy­ko ge­rai iš­sau­go­ti Ne­pri­klau­so­my­bės lai­kų in­ven­to­rių, me­no kū­ri­nius. Pa­vyz­džiui, vi­sai ne­pa­žeis­ta iš­li­ko ban­ko ves­ti­biu­ly­je tos pa­čios dai­li­nin­ko K. Sklė­riaus su­kur­tos skulp­tū­ri­nės gru­pės su­ma­žin­ta ko­pi­ja.

Tai, ži­no­ma, daug pri­klau­sė nuo to me­to va­do­vų po­žiū­rio, pa­trio­ti­nio jaus­mo iš­li­ki­mo dy­džio. Ban­ko va­do­vy­bė ne kar­tą ne­ma­žo­mis pa­stan­go­mis, gal ir ri­zi­kuo­da­ma sa­vo dar­bu bei as­me­ni­niu sau­gu­mu, ne tik su­lai­kė vi­daus grio­vi­mą, bet ir ver­ti­no la­bai ne­si­rek­la­muo­jan­čių ide­a­lis­ti­nio mąs­ty­mo žmo­nių są­ži­nin­gą dar­bą. Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios vie­nuo­lei Te­re­sė­lei Obo­liū­tei, jau da­bar iš­ėju­siai į Vieš­pa­ties na­mus, bu­vo pa­ti­kė­tas la­bai at­sa­kin­gas ir di­de­lio ati­du­mo bei kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­tis ban­ko vi­daus ka­sų ve­dė­jos dar­bas.

Jos bu­vu­sia­me A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gat­vės pir­muo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­to dau­gia­bu­čio na­mo pre­ci­ziš­kai tvar­kin­ga­me bu­to kam­ba­rė­ly­je su­reng­tų pie­tų ar va­ka­rie­nės prie­dan­gos me­tu kar­tu su at­ėju­siais kai ku­riais pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­siais dva­si­nin­kais ap­tar­da­vo­me lai­ko ak­tu­a­li­jas, svars­ty­da­vo­me, kaip iš­nau­do­jant le­ga­lias ga­li­my­bes, veik­liau ža­din­ti žmo­nių šir­dy­se Tė­vy­nės pri­si­kė­li­mo vil­tį, ak­ty­ves­nį do­mė­ji­mą­si ne­su­klas­to­ta Lie­tu­vos is­to­ri­ja, są­mo­nin­gą ti­kė­ji­mą. Vi­sa tai sten­gė­mės re­a­li­zuo­ti per įvai­rius mū­sų ini­ci­juo­tus ren­gi­nius, kraš­to pa­ži­ni­mo eks­kur­si­jas, ro­do­mas skaid­res, pa­skai­tas, pa­ro­das.

To­kiuo­se ren­gi­niuo­se ne kar­tą da­ly­vau­da­vo ir pa­ti Ban­ko sky­riaus va­do­vy­bė, skir­da­vo net au­to­bu­są pa­žin­ti­nei dir­ban­čių­jų eks­kur­si­jai. Pa­lai­kant dar­bi­nį ry­šį su šiuo Ban­ku, at­si­ra­do lyg fi­lia­li­nis ak­ty­vas, ku­rį su­da­rė, be mi­nė­tos T. Obo­liū­tės, vie­tos prof­są­jun­gos pir­mi­nin­kė Al­do­na Gri­gai­tie­nė, Ja­ni­na Sa­mu­lie­nė ir kt., ku­rios kvies­da­vo­si ma­ne va­do­vau­ti eks­kur­si­joms ar da­ly­vau­ti ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Te­ko ben­drau­ti su Ban­ko va­do­vy­be, ku­rios, jau pra­si­dė­jus At­gi­mi­mo ban­gai, pa­pra­šiau ati­deng­ti už­tin­kuo­tus Lie­tu­vos vals­ty­bės sim­bo­lius Ka­je­to­no Sklė­riaus skulp­tū­ri­nė­je gru­pė­je.

Šis pra­šy­mas bu­vo su­tik­tas pa­lan­kiai. Ban­ko sky­riaus val­dy­to­jas vi­siems pa­ža­dė­jo tai pa­da­ry­ti. Žo­dį iš­te­sė­jo: ne­tru­kus bu­vo pa­sta­ty­ti pa­sto­liai ir res­tau­ruo­ta skulp­tū­ri­nė gru­pė vi­so­mis sa­vo žen­klų pras­mė­mis su­švy­tė­jo tar­si svei­kin­da­ma ir ra­gin­da­ma dar­bui pa­ki­lu­sią at­gi­mi­mui Lie­tu­vą. Dar il­go­kai kai ku­rie ban­ko dar­buo­to­jai tą skulp­tū­ri­nę gru­pę va­di­no „Ta­ma­kaus­ko“ var­du…

Vi­sa­da su di­de­le pa­gar­ba pri­si­me­nu bu­vu­sią Ban­ko sky­riaus va­do­vy­bę – An­ta­ną Ju­no­ką ir Vi­dą Zig­man­tą, su­da­riu­sius są­ly­gas mū­sų pa­trio­ti­nei veik­lai. Ta­čiau ne­to­li esan­čia­me Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je ir pa­čia­me mu­zie­jaus vi­du­je par­tok­ra­to di­rek­to­riaus „re­vo­liu­cio­nie­riaus“ Jo­no Apuo­ko-Mak­si­ma­vi­čiaus, pa­tai­ka­vu­sio Mask­vai, ini­cia­ty­va van­da­liš­kai bu­vo su­griau­ti mums bran­gūs so­de­lio pa­min­klai, su­nai­kin­tas Ne­ži­no­mo ka­rei­vio ka­pas, vi­du­je su­nai­kin­ti is­to­ri­niai ir tau­ti­niai sim­bo­liai…

Pa­grin­di­nį ban­ko pa­sta­to įė­ji­mą iš Mai­ro­nio gat­vės pu­sės puo­šia še­šios pus­ko­lo­nės ir ke­tu­ri bron­zi­niai ži­bin­tai. Ves­ti­biu­lis pa­puoš­tas juo­do­mis mar­mu­ro ko­lo­no­mis ir kriš­to­li­niais sie­ty­nais. Ope­ra­ci­jų sa­lė­je lan­ky­to­jams įreng­ti au­ten­tiš­ki krės­lai. Ji su­skirs­ty­ta į lan­ky­to­jų ap­tar­na­vi­mo ka­bi­nas bei ad­mi­nist­ra­ci­nes pa­tal­pas. Sa­lę  juo­sia įspū­din­ga ko­rin­ti­nė ko­lo­na­da.

Rū­muo­se bu­vo įreng­ta la­bai pa­ti­ki­ma An­gli­jo­je pa­ga­min­ta ap­sau­gos sis­te­ma. Sei­fi­nes „Mil­ners“ fir­mos pi­ni­gų sau­gyk­los du­ris, sve­rian­čias per tris to­nas, tu­rin­čias pa­ke­lia­mą til­te­lį, ga­li­ma bu­vo at­ra­kin­ti tik tri­mis skir­tin­gais rak­tais.

Į an­trą rū­mų aukš­tą pa­si­kė­lė­me 1936 me­tais ame­ri­kie­čių fir­mos „Otis“ pa­ga­min­tu ir iki šiol vei­kian­čiu jau is­to­ri­niu lif­tu. An­tro aukš­to ga­le­ri­ja ap­tver­ta bal­to mar­mu­ro ver­ti­ka­lių stul­pe­lių tvo­re­le. Ban­ki­nių ope­ra­ci­jų at­li­ki­mo sa­lės lu­bas juo­sia rit­miš­kai iš­dės­ty­ti ke­so­nai, iš­ta­py­ti mi­to­lo­gi­niais ir is­to­ri­niais mo­ty­vais.

Lan­gų rė­mai ąžuo­li­niai, su bron­zi­niais ap­kaus­tais. Įspū­din­ga po­sė­džių sa­lė su iš­li­ku­siu au­ten­tiš­ku bal­dų kom­plek­tu, pa­ga­min­tu Klai­pė­do­je. Prie pail­go sta­čia­kam­pio sta­lo sto­vi du di­de­li krės­lai, pa­na­šūs į ka­ra­liš­kus sos­tus, ir dvy­li­ka, sim­bo­li­zuo­jan­čių pil­nat­vę, ma­žes­nių krės­lų. Sa­lės lu­bos de­ko­ruo­tos ry­tų or­na­men­ti­kos mo­ty­vais. Jas puo­šia pa­ka­bin­tas dvi­de­šimt me­ta­li­nių ša­kų tu­rin­tis sie­ty­nas. Sie­nos de­ko­ruo­tos šal­tu­mą sklei­džian­čia mė­ly­na spal­va. Šis de­ko­ras, ma­tyt, po­sė­džių me­tu ska­ti­na šal­to, ap­gal­vo­to žo­džio ta­ri­mo nuo­tai­ką.

Tre­čio­jo aukš­to sa­lę puo­šia lu­bos su dan­gų vaiz­duo­jan­čiu frag­men­tu ir 40 elek­tri­nių žva­kių sie­ty­nas. Virš du­rų tri­kam­pia­me ova­le nu­ta­py­tas Ak­ro­po­lis. Sa­lės kai­rė­je pu­sė­je vi­sa­da sve­čius su­do­mi­na bu­vęs Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ro pir­mi­nin­ko bei Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro, mė­gu­sio sa­ky­ti, kad „be ma­nęs nei vie­nai die­nai ne­bū­tų at­si­ra­dus ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va“, elip­sės for­mos dar­bo ka­bi­ne­tas su aukš­tu ku­po­lu, pa­puoš­tu gė­lių or­na­men­ti­ka ir ka­ban­čiu sie­ty­nu.

Ta­me aukš­te A. Vol­de­ma­ras tu­rė­jęs ir aš­tuo­nių kam­ba­rių bu­tą. Bu­vo ir bib­lio­te­ka. De­ši­nė­je pu­sė­je bu­vęs pri­ėmi­mų kam­ba­rys. Jį puo­šia de­ko­ruo­tas pla­fo­nas, kom­po­zi­ci­ja su ta­py­tu Ge­di­mi­no pi­lies vaiz­du, ant il­gos gran­di­nės ka­ban­tis švies­tu­vas ir pa­veiks­las „Me­džiok­lės sce­na“. Prieš­sa­lė­je at­krei­pia­mas dė­me­sys į puoš­nų veid­ro­dį ir į švy­tuok­li­nį gran­di­ni­nį laik­ro­dį su svars­čiais. Tre­čia­me aukš­te bu­vo įreng­tas ban­ko val­dy­to­jo bu­tas.

Vi­sai ban­ko rū­mų ap­dai­lai nau­do­tas na­tū­ra­lus ir dirb­ti­nis mar­mu­ras, grin­dys iš­klo­tos met­la­cho ply­te­lė­mis ir par­ke­tu. Vi­daus ta­py­bi­nį de­ko­rą kū­rė dai­li­nin­kai Vla­das Di­džio­kas, Pet­ras Kal­po­kas ir Ol­ga Du­be­nec­kie­nė-Kal­po­kie­nė. Rū­mus puo­šia Jus­ti­no Vie­no­žins­kio, Juo­zo Mi­kė­no, Pet­ro Rim­šos, Ka­zio Ši­mo­nio, An­ta­no Žmui­dzi­na­vi­čiaus, Jo­no Ši­lei­kos, Ado­mo Gal­di­ko, Jo­no Mac­ke­vi­čiaus, Ka­je­to­no Sklė­riaus dai­lės kū­ri­niai. Vi­si iš­li­kę rep­re­zen­ta­ci­niai ban­ko bal­dai, da­bar tu­rin­tys di­de­lę an­ti­kva­ri­nę ver­tę, pa­gal spe­cia­lų už­sa­ky­mą bu­vo pa­ga­min­ti Kau­ne, tuo­me­ti­nia­me Kos­to Pet­ri­ko bal­dų fab­ri­ke.

Rū­mų prie­sta­to pir­ma­me aukš­te bu­vo įreng­ti še­ši ga­ra­žai, rū­sy­je – vo­nios pa­tal­pos ir skal­byk­los. Ant sto­go te­ra­sos ža­lia­vo so­das.

Pir­ma­sis Lie­tu­vos ban­ko val­dy­to­jas bu­vo ne­pa­pras­tu są­ži­nin­gu­mu bei iš­min­ti­mi gar­sė­jęs Vla­das Jur­gu­tis – ku­ni­gas, eko­no­mi­kos pro­fe­so­rius, dau­ge­lio moks­li­nių straips­nių ir kny­gų ban­ki­nin­kys­tės te­ma au­to­rius, Stei­gia­mo­jo sei­mo na­rys, Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras, Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos pir­mi­nin­kas, dar va­din­tas „Li­to tė­vu“. Jam bu­vo pa­ves­ta or­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos ban­ki­nin­kys­tę. Lie­tu­vos ban­ko val­dy­to­jo pa­rei­gas ėjo nuo 1922 m. rug­sė­jo 28 d. iki 1929 m. spa­lio 31 d.

Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais ka­lė­jo kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je Štut­ho­fe. Bu­vo per­se­kio­ja­mas ir so­vie­ti­nės val­džios. Ne­te­kęs dar­bo Vil­niaus uni­ver­si­te­te, gy­ve­no iš men­kos pen­si­jos. Mi­rė 1966 m. sau­sio 9 d. Vil­niu­je. Pa­lai­do­tas Pa­lan­gos ka­pi­nė­se. Pa­lan­go­je dar iš­li­kęs me­di­nis na­mas, prie ku­rio ant šli­fuo­tos ak­me­ni­nės plokš­tės pa­ra­šy­ta: „Čia 1885 m. gi­mė ir vai­kys­tę pra­lei­do įžy­mus Lie­tu­vos fi­nan­si­nin­kas aka­de­mi­kas Vla­das Jur­gu­tis“.

Ant­ra­sis Lie­tu­vos ban­ko val­dy­to­jas – nuo 1930 me­tų bir­že­lio iki 1938 me­tų rug­sė­jo bu­vo ad­vo­ka­tas Vla­das Sta­šins­kas, iki šio pa­sky­ri­mo dir­bęs Vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ru, Vals­ty­bės kon­tro­lie­riu­mi. Mi­rė 1944 m. ko­vo 11 d. Kė­dai­niuo­se.

V. Sta­šins­ką pa­kei­tė Juo­zas Tū­be­lis. Jis ban­ko val­dy­to­ju dir­bo nuo 1938 m. spa­lio 1 d. iki sa­vo mir­ties – 1939 m. rug­sė­jo 30 d. Ne­se­niai Kau­no is­to­ri­nė­je pre­zi­den­tū­ro­je iš­kil­min­gai bu­vo mi­ni­mos jo gi­mi­mo 130-osios me­ti­nės. Jis 1929–1938 me­tais bu­vo Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas ir Fi­nan­sų mi­nist­ras, 1918 me­tais – pir­ma­sis Že­mės ūkio mi­nist­ras, 1919 me­tais va­do­va­vo Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai, 1923-ai­siais įkū­rė „Pie­no­cen­trą“, „Mais­tą“. Po mir­ties bu­vo pa­lai­do­tas Kau­no Se­no­sio­se ka­pi­nė­se. So­vie­ti­niais me­tais jas su­nai­ki­nus, J. Tū­be­lio pa­lai­kai per­kel­ti į Pa­ne­mu­nės ka­pi­nes.

Pas­ku­ti­nis prieš­ka­rio Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos ban­ko val­dy­to­jas nuo 1939 me­tų spa­lio bu­vo Juo­zas Pa­knys, 1926–1939 me­tais bu­vęs Lie­tu­vos ban­ko val­dy­to­jo pa­va­duo­to­jas.

1919 m. va­sa­rio 26 d. Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės įsa­ky­mu kraš­te cir­ku­lia­vu­si ost­mar­kė pa­va­din­ta auk­si­nu, o jos šim­to­ji da­lis – ska­ti­ku. Ši­to­kius pi­ni­gi­nius vie­ne­tus ma­to­me ir iš­leis­tuo­se paš­to žen­kluo­se. Tais pa­čiais me­tais svars­to­mas sa­vų pi­ni­gų iš­lei­di­mo klau­si­mas. Vy­riau­sy­bės pro­jek­te bu­vo siū­ly­ta lie­tu­viš­ką pi­ni­gą pa­va­din­ti muš­ti­niu, nors tą klau­si­mą svars­tant Sei­me bu­vo siū­ly­ti ir ki­ti pa­va­di­ni­mai – auk­si­nas, muš­tas, ru­gi­nis, do­le­ris, kirp­tu­kas, kal­tas ir kt. 1922 m. rug­pjū­čio 9 d. pri­im­tas Pi­ni­gi­nio vie­ne­to įsta­ty­mas skel­bė, kad Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­liu­ta yra li­tas.

Tai žo­džio Lie­tu­va trum­pi­nys. 1922 m. spa­lio 2 d. ost­pi­ni­giai – auk­si­nai – pra­dė­ti keis­ti į li­tus. Tai bu­vo lai­ki­nie­ji li­to ban­kno­tai, iš­leis­ti su 1922 me­tų rug­sė­jo 10 die­nos žy­ma. 175 auk­si­nai bu­vo kei­čia­mi į vie­ną li­tą. Vie­nas treč­da­lis apy­var­to­je esan­čių pi­ni­gų tu­rė­jo bū­ti pa­deng­tas auk­su, ki­ta da­lis – už­sie­nio va­liu­tos at­sar­go­mis, ver­ty­bi­niais po­pie­riais. Trys mi­li­jo­nai auk­so rub­lių bu­vo gau­ti, kaip ka­ro nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mas iš tuo­me­ti­nės So­vie­tų Ru­si­jos pa­gal 1920 m. lie­pos 12 d. Tai­kos su­tar­tį. Auk­sas bu­vo rei­ka­lin­gas pa­deng­ti apy­var­ton iš­leis­tiems ban­kno­tams.

Nuo­la­ti­niams ban­kno­tams iš­leis­ti pa­si­rink­ta spaus­tu­vė Pra­ho­je. Jie bu­vo spaus­di­na­mi pa­gal dai­li­nin­ko A. Var­no su­kur­tą pro­jek­ti­nį pie­ši­nį ir pa­žy­mė­ti 1922 m. lap­kri­čio 16 d. da­ta. Be­veik tre­jus me­tų cir­ku­lia­vo vien po­pie­ri­niai li­tai ir cen­tai, ku­rie dėl pras­tos po­pie­riaus ko­ky­bės grei­tai su­si­dė­vė­da­vo. 1924 m. bir­že­lio 20 d. pri­im­tas Mo­ne­tų įsta­ty­mas. Nu­ma­ty­ta kal­din­ti ir leis­ti į apy­var­tą pi­ni­gus iš auk­so, si­dab­ro bei va­rio-aliu­mi­nio ly­di­nio. Mo­ne­tų gip­si­nius mo­de­lius su­kū­rė skulp­to­rius Juo­zas Zi­ka­ras, mums ži­no­mas kaip Lais­vės skulp­tū­ros, pa­sta­ty­tos ant Ka­ro­lio Rei­so­no su­kur­to pje­des­ta­lo Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je, au­to­rius.

Mo­ne­tos bu­vo kal­di­na­mos An­gli­jo­je – Bir­min­ge­me  ir Lon­do­ne. 1925 m. va­sa­rio 2 d. į apy­var­tą iš­leis­tos pir­mo­sios mo­ne­tos, pa­kei­tu­sios ati­tin­ka­mo no­mi­na­lo cir­ku­liuo­jan­čius ban­kno­tus. Pa­dau­gė­jus apy­var­to­je cir­ku­liuo­jan­čių pi­ni­gų, nu­tar­ta iš­leis­ti di­des­nio no­mi­na­lo – 500 ir 1000 li­tų ban­kno­tus. Dai­li­nin­kas Vi­lius Jo­man­tas su­kū­rė 500 li­tų ban­kno­to pro­jek­tą, o 1000 li­tų ban­kno­tas spaus­din­tas pa­gal dai­li­nin­ko Ado­mo Gal­di­ko pa­reng­tą pro­jek­tą. Kon­kur­są spaus­din­ti ban­kno­tus lai­mė­jo Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos fir­ma.

At­spaus­din­ti ban­kno­tai bu­vo ge­ros ko­ky­bės. 500 li­tų ver­tės ban­kno­tai pa­si­ro­dė 1925 me­tų rug­sė­jį, o 1000 li­tų ban­kno­tas – 1926 me­tų va­sa­rio 23 die­ną. 1927 me­tais pa­gal dai­li­nin­ko An­ta­no Žmui­dzi­na­vi­čiaus pro­jek­tą spaus­din­ti nau­ji 10 li­tų ver­tės ban­kno­tai, 1928 me­tais pa­gal A. Gal­di­ko pro­jek­tus – 50 ir 100 li­tų, 1929 me­tais – 5 li­tų, 1930-ai­siais – 20 li­tų ban­kno­tai.

1936 me­tais bu­vo pri­im­tas nau­jas Mo­ne­tų įsta­ty­mas. Pa­gal jį mo­ne­tos pra­dė­tos kal­din­ti Kau­ne ak­ci­nės ben­dro­vės Spin­du­lys pa­tal­po­se įsteig­to­je mo­ne­tų ka­lyk­lo­je. Vi­sų kal­din­tų mo­ne­tų mo­de­lių au­to­rius – skulp­to­rius J. Zi­ka­ras, so­vie­ti­niais me­tais pa­ty­ręs ne­pa­pras­tai di­de­lį če­kis­tų mo­ra­li­nį te­ro­rą. Šio­je ka­lyk­lo­je bu­vo nu­kal­din­tos ir daug kam ži­no­mos 10 li­tų ver­tės mo­ne­tos su Vy­tau­to Di­džio­jo at­vaiz­du.

1938 me­tais, mi­nint Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­tį, nu­kal­din­tos 10 li­tų apy­var­ti­nės ju­bi­lie­ji­nės mo­ne­tos su pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos por­tre­tu ir Ge­di­mi­no stul­pais. Ne­ofi­cia­liai Kau­no Spin­du­lio spaus­tu­vės mo­ne­tų ka­lyk­lo­je nu­kal­din­ta 10 li­tų mo­ne­tos auk­si­nė ko­pi­ja. Ji bu­vo įteik­ta pre­zi­den­tui A. Sme­to­nai. Ji sau­go­ma (en­cik­lo­pe­di­niais duo­me­ni­mis) JAV ALKA mu­zie­ju­je Put­na­me.

So­vie­tams oku­pa­vus Lie­tu­vą, sku­biai pra­dė­ta griau­ti vi­sa kraš­to fi­nan­sų, kre­di­to ir pi­ni­gų sis­te­ma. Oku­pan­tai ypač sku­bė­jo už­grob­ti ban­kus. Bu­vo pri­im­tas va­di­na­mas Ban­kų na­cio­na­li­za­vi­mo įsta­ty­mas. Pa­gal jį bu­vo na­cio­na­li­zuo­ti ne tik ban­kai, tau­po­mo­sios ka­sos, bet ir pri­va­čių as­me­nų sei­fai. Na­cio­na­li­zuo­tas Lie­tu­vos ban­kas per­duo­tas So­vie­tų Są­jun­gos vals­ty­bi­niam ban­kui, ta­po tik jo res­pub­li­ki­niu pa­da­li­niu. 1940 m. lap­kri­čio 25 d. gre­ta li­to į apy­var­tą iš­lei­džia­mas so­vie­ti­nis rub­lis.

Vie­nas li­tas pri­ly­gin­tas 90 ka­pei­kų. Taip bu­vo nu­ver­tin­tas Lie­tu­vos tur­tas, api­plėš­ti Lie­tu­vos žmo­nės. Nuo 1941 m. ko­vo 25 d. už­draus­ta li­to cir­ku­lia­ci­ja. Gy­ven­to­jų in­dė­liai, vir­ši­ję 1000 li­tų, bu­vo na­cio­na­li­zuo­ti. So­vie­ti­niams oku­pan­tams pa­si­se­kė už­grob­ti ir bu­vu­sias Lie­tu­vos ban­ko at­sar­gas Šve­di­jo­je. Mask­vos nu­ro­dy­mu įsa­ky­ta su­nai­kin­ti vi­sus iš apy­var­tos iš­im­tus bei esan­čius sau­gyk­lų fon­duo­se li­to ban­kno­tus. Lie­tu­vos ban­ko cen­tri­nio šil­dy­mo ka­ti­li­nės ug­nis su­nai­ki­no per 878 mln. ver­tės įvai­rių ku­piū­rų bank­no­tų. Pra­si­dė­jo iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos žmo­nių su­ėmi­mai, trė­mi­mai, ka­li­ni­mai, žu­dy­nės.

1941 me­tų bir­že­lio vi­suo­ti­nio tau­tos su­ki­li­mo me­tu prieš rau­do­ną­jį oku­pan­tą su­da­ry­tos Lai­ki­no­sios Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mu at­kur­ta Lie­tu­vos ban­ko veik­la, ta­čiau vo­kie­čių ka­ri­nė val­džia ne­lei­do li­to grą­žin­ti į apy­var­tą, o 1943 me­tų ko­vą bu­vo už­draus­ta ir Lie­tu­vos ban­ko veik­la. At­si­dū­rus Lie­tu­vai an­trą kar­tą Mask­vos gniauž­tuo­se Lie­tu­vos ban­kas vėl ta­po TSRS vals­ty­bi­nio ban­ko kon­to­ra, vėl mums bu­vo pri­mes­tas so­vie­ti­nis rub­lis.

At­gi­mus Lie­tu­vai, 1990 m. ko­vo mėn. 1 d. at­ku­ria­mas Lie­tu­vos ban­kas. Tų pa­čių me­tų ko­vo 11-ąją at­kū­rus Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę, pra­dė­ta reng­tis įves­ti ir sa­vus pi­ni­gus. Tai pa­da­ry­ti ne­bu­vo leng­va: di­de­lis truk­dys bu­vo 1990 m. ba­lan­džio 16 d. Mask­vos pa­skelb­ta Lie­tu­vos blo­ka­da. Nu­tar­ta ban­kno­tus spaus­din­ti JAV, o mo­ne­tas – Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. 1990 m. gruo­džio 10 d. įsteig­ta Lie­tu­vos mo­ne­tų ka­lyk­la, pra­dė­ju­si sa­vo veik­lą 1992 metais. 1991-ųjų lap­kri­tį bu­vo pri­im­tas Pi­ni­gų iš­lei­di­mo įsta­ty­mas ir su­da­ry­tas Li­to ko­mi­te­tas.

Grei­čiau įves­ti sa­vus lie­tu­viš­kus pi­ni­gus dar pa­ska­ti­no 1992 me­tų pra­džio­je at­gau­tas iš Pran­cū­zi­jos ir An­gli­jos Lie­tu­vos ban­kui pri­klau­san­tis auk­sas. 1992 m. ge­gu­žės 1 d. į apy­var­tą iš­lei­džia­mi ta­lo­nai, ku­rie iš pra­džių cir­ku­lia­vo san­ty­kiu 1:1 kar­tu su rub­liu. Spa­lio 1 die­ną rub­lių apy­var­ta nu­trauk­ta. 1993 m. bir­že­lio 14 d. Li­to ko­mi­te­to nu­ta­ri­mu „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos na­cio­na­li­nių pi­ni­gų įve­di­mo ir lai­ki­nų­jų pi­ni­gų – ta­lo­nų – iš­ėmi­mo iš apy­var­tos“ bir­že­lio 25 die­ną į apy­var­tą iš­lei­džia­mas li­tas. Lie­pos 20 die­ną nu­sto­ja ga­lio­ti ta­lo­nai. Vie­nas šim­tas ta­lo­nų bu­vo kei­čia­mas į vie­ną li­tą.

1994 m. ba­lan­džio 1 d. li­tas bu­vo su­sie­tas su JAV do­le­riu san­ty­kiu 4:1, o 2002 m. va­sa­rio 2 d. jo su­sie­ji­mas pa­keis­tas į eu­rą san­ty­kiu 3,4528:1.

Nau­juo­sius lie­tu­viš­kus ban­kno­tus kū­rė dai­li­nin­kai Gied­rius Jo­nai­tis, Jus­ti­nas Tol­vai­šis, Rim­vy­das Bart­kus, Ry­tis Va­lan­ti­nas, o mo­ne­tas – skulp­to­rius An­ta­nas Žu­kaus­kas.

Lie­tu­vos ban­kas nuo 1993 me­tų pra­dė­jo leis­ti pro­gi­nes mo­ne­tas. Pir­mo­ji bu­vo nu­kal­din­ta iš va­rio ir ni­ke­lio ly­di­nio de­šim­ties li­tų mo­ne­ta, skir­ta Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no skry­džio per At­lan­to van­de­ny­ną 60 me­tų su­kak­čiai pa­mi­nė­ti. Ją su­kū­rė dai­li­nin­kas ju­ve­ly­ras Pet­ras Garš­ka. 1995 me­tais iš­leis­ta pir­mo­ji po­li­ruo­ta si­dab­ri­nė 50 li­tų mo­ne­ta, skir­ta Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo pen­ke­rių me­tų su­kak­čiai. Jos au­to­rius – dai­li­nin­kas A. Žu­kaus­kas. 1997 me­tais iš­leis­ta ir pir­mo­ji pro­gi­nė auk­si­nė vie­no li­to mo­ne­ta. Ji bu­vo skir­ta Lie­tu­vos ban­ko ir li­to 75 me­tų su­kak­čiai (dai­li­nin­kas R. Ei­dė­jus).

Ne­se­niai iš­leis­tos 2 li­tų ko­lek­ci­nės apy­var­ti­nės mo­ne­tos Birš­to­no, Drus­ki­nin­kų, Ne­rin­gos ir Pa­lan­gos ku­ror­tams įam­žin­ti. Čia pir­mą kar­tą lie­tu­viš­kų me­ta­li­nių pi­ni­gų lei­dy­bo­je pa­nau­do­tas spal­vi­nio spaus­di­ni­mo bū­das – jos iš­leis­tos su spal­vo­tais ku­ror­tų her­bų vaiz­dais. Pir­mą kar­tą mo­ne­to­se įam­žin­ti Lie­tu­vos ku­ror­tai.

Se­no­jo Lie­tu­vos ban­ko iš­leis­tas li­tas jau prieš­ka­ry­je nu­ga­lė­jo vi­sas pa­sau­li­nės kri­zės aud­ras. Lin­ki­me, kad jis at­si­lai­ky­tų ir prieš da­bar­ties vė­jų gū­sius.

Nuotraukoje: pir­ma­sis Lie­tu­vos ban­ko val­dy­to­jas Vla­das Jur­gu­tis.

Laikraštis „XXI amžius”

2013.01.13