Liūdna “Juodojo Drakono” pabaiga


Print

Europos šalių mitologijoje drakonas – dažniau blogį nei gėrį nešantis mitinis gyvūnas. Tačiau Rytuose kai kurios tautos drakoną laiko gėrį, laimę, turtus nešančiu gyvūnu. Drakono įvaizdžio nesibaimina ir japonai. O kaip Japonijos istorija vertina Juodąjį Drakoną?

Šiuo pavadinimu kadaise buvo pakrikštyta rimta, įtakinga žvalgybinė organizacija, slapta veikusi nuo 1901-ųjų metų iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

“Juodojo Drakono” organizazija buvo įkurta tam, kad padėtų Japonijos vyriausybei Mandžiūrijoje sumažinti Rusijos politinę, ekonominę ir karinę įtaką. Šiaurės Mandžiūrija su Rusija ribojasi ties Amūro upe. Kiniečiai šią upę vadino “Juoduoju drakonu”. Japonai upę vadino Kokiuriu.  Japono Rechei Utidos įkurta slaptoji žvalgybinė organizacija pasirinko “Juodojo Drakono” pavadinimą.

Šis slaptas, įtakingas, žiaurių veikimo metodų nevengiantis klanas buvo įkurtas dar ir dėl to, kad pirmoji oficiali slaptoji japonų tarnyba prarado savo įtaką. Prarado įtaką, nes apie jos veiklą tapo žinoma ne tik pačioje šalyje, bet ir užsienyje. O slaptoji tarnyba, nebetekusi slaptumo, – jau niekam tikusi. Japonas Rechei Utida manė, kad Japonijos nepriklausomybei didžiausią grėsmę kelia būtent Rusija. Šiuos savo argumentus jis grindė tuo, kad jam tekę dažnai buvoti Rusijoje ir rusus jis perpratęs kiaurai.

Netrukus “Juodasis Drakonas” tapo labai įtakinga ir tuo pačiu agresyvi slaptoji organizacija. Į ją dažniausiai buvo priimami jauni japonai, laikantys save šalies patriotais ir mėgstantys vadintis “drąsiaisiais riteriais”. Per pirmuosius keliolika metų  ši organizacija tapo labai skaitlinga. Bet apie jos egzistavimą beveik niekas nieko nenutuokė. Jos nariais buvo net kai kurie to meto Japonijos ministrai ir kariškiai. Pirmą kartą spaudoje apie “Juodąjį Drakoną” užsiminta tik apie 1930-uosius metus.

Įgavusi politinės įtakos “Juodojo Drakono” vadovybė ėmė nurodinėti Japonijos valdžiai, kokius žmones galima skirti į svarbias pareigas, o kokių – ne. Be “Juodojo Drakono” žinios niekas negalėjo tapti ministru ar generolu. “Juodasis Drakonas” taip pat kontroliavo ir visus karo atašė skyrimus.

Pirmuoju Japonijos gynybos atstovu buvo paskirtas pulkininkas Motodziro Akasi. Šio pulkininko kandidatūrą parinko būtent “Juodasis Drakonas”. Pasirinkimas buvo sėkmingas. Pulkininkas pasirodė esąs sumanus, gudrus diplomatas. Pirmoji jo paskyrimo vieta – Rusijoje. Japonijos – Kinijos karo metu, kuris truko 1894 – 1895 metais, pulkininkas dirbo būtent Rusijoje.

Rusijos kontržvalgyba žinojo, jog pulkininkas M.Akasi – Japonijos imperatiškojo Gnkluotųjų pajėgų štabo karininkas. Daugiau apie pulkininką rusai nieko nežinojo.  Ilgainiui pulkininkui M.Akasi buvo suteiktas vadinamojo “atašė keliautojo” statusas. Tai reiškia, kad jis turėjo galimybę važinėti ne tik po Rusiją, bet ir po visas Europos šalis. O tai reiškė, kad jis, lankydamasis Paryžiuje, Vienoje, Londone ar Berlyne, turėjo galimybę bendrauti su nuo bolševikų revoliucijos pabėgusiais vadinamaisiais “baltaisiais” rusais. Japonas M.Akasi mielai mokėjo rusų emigrantams solidžius honorarus už suteiktą vertingą informaciją apie Rusiją.

Pirmaisiais dešimtmečiais “Juodasis Drakonas” rinko informaciją išskirtinai apie Rusiją ir Mandžiūriją. Bet trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis nepaprastai išplėtė savo interesų arealą. Jis buvo pajėgus domėtis politine ir ekonomine padėtimi Korėjoje, Kinijoje, Filipinuose,  Maroko, Turkijoje, Indijoje, Afganistane, JAV, net kai kuriose Pietų Amerikose šalyse.

Trečiąjame dešimtmetyje, kai apie “Juodąjį Drakoną” pasirodė pirmieji vieši pranešimai, žurnalistai labai dažnai šią organizaciją vadino arba Japonijos šešėline Vyriausybe, arba japonų mafija. Beje, “Juodasis Drakonas”, jei tik tai buvo reikalinga žvalgybiniams tikslams, iš tiesų organizuodavo žmogžudystes, nelaimingus atsitikimus, griebdavosi šantažo, grasinimų.

1945-aisiais metais rugsėjo mėnesį amerikiečių generolas Duglas Makartūras oficialiai išvaikė šią organizaciją, liepdamas suimti septynetą svarbiausių vadovų. 1945-aisiais Japonija jau buvo kapituliavusi, todėl amerikiečiai stengėsi savo žinion perimti pagrindines japonų institucijas, galinčias jiems kelti bent menkiausią grėsmę.

Tačiau vėliau paaiškėjo, jog šitaip pasielgdamas amerikiečių generolas mažumėlę apsijuokė. 1945-aisiais “Juodasis Drakonas” ir be amerikiečių išvaikymo buvo praradęs įtaką. “Juodasis Drakonas” jau nebeegzistavo. Beje, du iš generolo suimti numatytų asmenų niekad nepriklausė “Juodojo Drakono” organizacijai. Vienas iš “Juodojo Drakono” lyderių, kurį 1945-aisiais ketino suimti generolo D.Makartūro tarnybos, pasirodo, jau buvo miręs. Vienas itin ištikimas “Juodojo Drakono” organizacijos vadovas nusižudė dar 1943-aisiais metais. Kiti iš įtariamųjų narystės šioje organizacijoje buvo atsisakę gerokai iki 1945-ųjų – iki amerikiečių atėjimo.

Taigi 1901-aisiais įkurtos ir sėkmingai keletą dešimtmečių dirbusios japonų žvalgybinės organizacijos po Antrojo pasaulinio karo nebeliko nė kvapo.

XXX

Labai panašaus likimo sulaukė ir kita panašaus pobūdžio japoniška organizacija. Omenyje turiu 1881-aisiais įkurtą “Juodojo vandenyno” draugiją. Šis pavadinimas parinktas pagal sąsiaurio, jungiančio pačią pietinę Japonijos salą su Korėjos pusiasaliu, pavadinimą. Oficialusis organizacijos įkūrėjas – ponas Kotaro Chiraoka, išeivis iš įtakingos Kiusiu salos samurajų šeimos. Nors būtent jis sumanė įkurti “Juodąjį vandenyną”, tačiau labiau už jį išgarsėjo kitas organizacijos vadovas – Mirsuru Toijama, išeivis iš nekilmingos Kiusiu salos šeimos.

“Juodojo vandenyno” draugija laikoma viena iš pirmųjų japonų slaptųjų tarnybų, kurios informacijos rinkimui pradėjo naudoti slaptuosius agentus. 1957-aisiais metais išleistoje G.R. Stori knygoje “Dvigubas patriotas” ši organizacija vadinama teroriste, užsiimančia, be kita ko, ir žvalgybinės informacijos rinkimu.

Jei “Juodasis Drakonas” pagrindinį savo dėmesį buvo sukoncentravęs į Rusiją, tai “Juodasis vandenynas” daugiausiai šnipinėjo Kinijoje, rinkdamas žinias apie kinų planus bei sumanymus. Japonas M.Toijama asmeniškai rūpinosi, kad svarbi informacija apie Kiniją čia pat būtų pateikta Japonijos armijos vadovybei.

Savo tikslų siekdami “Juodojo vandenyno” atstovai mėgo naudotis viešnamių paslaugomis. “Juodasis vandenynas” valdė skaitlingą prestižinių viešnamių tinklą Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Specialiai apmokytos prostitutės puikiai žinojo, kaip prakalbinti atklystančius aukšto rango politikus, ministrus, karininkais. Beje, užsiimdamas prostitucijos verslu “Juodasis vandenynas” ne tik rinko slaptą informaciją, bet ir turėjo nuolatinių, pastovių finansinių įplaukų į savo kasą. Žodžiu, nebuvo absoliučiai priklausomas nuo Japonijos vyriausybės.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo tiek “Juodasis Drakonas”, tiek “Juodasis vandenynas” prarado savo reikšmę ir sunyko. Apie šias organizacijas teliko gražių, kvapą gniaužiančių legendų. Dauguma japonų pagarbiai vertina savo šalies praeitį.

Nuotraukoje: Japonijos geišos portretas. Tais laikais, kai veikė „Juodasis Drakonas“ ar „Juodasis vandenynas“, geišos buvo plačiai naudojamos žvalgybinei informacijai rinkti.

Lapkričio 26 dieną laikraštis „XXI amžius“ išleidžia dar vieną specializuoto priedo „SLAPTIEJI TAKAI“ numerį.

2011.11.22 


Prisijunkite prie diskusijos