Mįslingomis aplinkybėmis žuvusio VSD karininko Vytauto Pociūno našlė Liudvika Pociūnienė aukštesniajam prokurorui apskundė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl jos vyro mirties. Liudvika Pociūnienė mananti, kad prokurorai neturėjo nutraukti tyrimo, o tik sustabdyti.
V.Pociūno našlė ir jos advokatas reikalauja iš naujo įvertinti parodymus. L.Pociūnienės advokato teigimu, prokurorai ignoravo liudijimą apie pašalinį asmenį, karininko žūties naktį buvusį jo viešbučio kambaryje. L.Pociūnienė teigia, kad duomenų apie pašalinio asmens buvimą V.Pociūno kambaryje esama. Manoma, kad tas asmuo ir galėjo prisidėti prie V.Pociūno žūties.
VSD karininkas V.Pociūnas žuvo 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, esą pats iškritęs iš devinto aukšto viešbutyje Baltarusijos mieste Breste.
Generalinė prokuratūra dukart buvo pripažinusi, kad ši mirtis – nelaimingas atsitikimas. Tačiau teismo nurodymu ikiteisminis tyrimas vis buvo atnaujinamas. Pastarąjį kartą tirta ir nužudymo versija. Tačiau šių metų vasario 1-ąją Lietuvos Generalinė prokuratūra vėl paskelbė neradusi nusikaltimo požymių.
Savo skaitytojams primename, kad 2007-ųjų metų spalio mėnesį Slaptai.lt yra paskelbęs išskirtinį Liudvikos Pociūnienės interviu, duotą žurnalistui Gintarui Visockui. Maždaug prieš šešetą metų parengtą interviu "Liudvika POCIŪNIENĖ: „Vytauto Pociūno žūtis susijusi su jo darbu slaptosiose tarnybose“ publikuojame lygiai tokį, koks jis buvo paskelbtas anuomet – 2007-ųjų metų pabaigoje.
XXX
Liudvika POCIŪNIENĖ: „Vytauto Pociūno žūtis susijusi su jo darbu slaptosiose tarnybose“
(Su neaiškiomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusio VSD pulkininko Vytauto Pociūno našle Liudvika Pociūniene kalbasi „Slaptai.lt“ ir laikraščio "XXI amžius" žurnalistas Gintaras Visockas).
Vos tik įvyko baisioji nelaimė, kai kuriuose leidiniuose pasirodė rašinių, kuriuose labai nepagarbiai atsiliepta apie Vytautą Pociūną. Pavyzdžiui, dienraštis „Lietuvos rytas“ akivaizdžiai ir atkakliai piršo nuomonę, esą dėl mirties kaltas pats VSD karininkas. Suprask, tai buvo ne specialiai užsakyta žmogžudystė, o viso labo nelaimingas atsitikimas. Kaip išgyvenote tą laikotarpį?
Net nežinau, kaip pavyko. Atlaikiau normaliai – tiesiog blaiviai žiūrėjau ir dariau tai, ką galima ir būtina padaryti šioje konkrečioje nepavydėtinoje situacijoje. Iš pradžių nesistengiau ieškoti visuomeninės paramos. Visąlaik maniau, kad privalau ginti savo vyro garbę ir orumą pirmiausia savo pačios, savo vaikų vardu. Dabar iniciatyvos apginti V.Pociūno garbę ir orumą ėmėsi ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, vadovaujamas Algimanto Matulevičiaus.
Aš taip pat nesėdžiu sudėjusi rankų. Šiuo metu tariuosi su savo advokatais, pagal kokius straipsnius, kokiomis procedūromis remiantis efektyviausia reikalauti paneigimų V.Pociūno atminimą pažeminusioje spaudoje. Šiandien akivaizdu, kad viso to negalima palikti likimo valiai, negalima dovanoti tiems, kurie sakė ir rašė netiesą.
Prisipažinsiu, pirmosiomis dienomis buvo ir sunku, ir bjauru. Nė vienas nei minutei, nei sekundei nepatikėjome, kad tai, ką teigia kai kurie leidiniai, yra tiesa, kad tai iš viso įmanoma, ką jie teigia apie žūties kaip nelaimingo atsitikimo aplinkybes. Apšmeižiant V.Pociūno garbę padaryta milžiniška moralinė žala ne tik mano šeimai, ne tik V.Pociūno artimiesiems, bet ir visai valstybei. V.Pociūnas galėjo būti puikus pavyzdys jaunajai kartai, koks iš tiesų turi būti Lietuvos VSD karininkas. Dabar viskas apversta aukštyn kojomis. Juk žmonėms, kurie giliai nesidomi politika, kurie nesigilina į slaptųjų tarnybų veiklos užkulisius, gali visaip pasirodyti.
Kada Vytautas Pociūnas ėmė užsiminti, jog su juo norima susidoroti, jog jį ketinama išsiųsti į diplomatinę tarnybą? Jis atvirai pasidalindavo su jumis savo rūpesčiais?
Jis konkrečiai nieko nėra sakęs. Tik užsimindavo, kalbėjo užuominomis. Pavyzdžiui, sakė šitaip: „Dabar truputį prasčiau, dabar čia mane gali suėsti“. Tačiau jau labai seniai žinojo, kad jį, jo paties žodžiais tariant, norima ištremti. Variantų buvo visokiausių. Į Gruziją, į Kaliningrado sritį, į Baltarusiją – visi variantai buvo blogi. Ypač Gruzijon nenorėjo vykti – labai toli nuo namų, nepriskraidysi. Sakė bandysiantis išsiderėti, kad paliktų bent jau Gardine. Ir labai jaudinosi. Darbas saugume – tai pagrindinė ir vienintelė jo profesija, visas jo gyvenimas. Jis seniai buvo pamiršęs, jog darbe galima praleisti tik 8 valandas. Niekad taip nebūdavo, kad grįžtų namo apie penktą – šeštą valandą vakaro. Jis puikiai suprato, jog į jokią kitą profesiją jis jau neįsigilins, nepasieks bent kiek rimtesnių, akivaizdesnių rezultatų.
Jis išgyvendavo ir tada, kai darbai nejudėdavo į priekį arba judėdavo per daug lėtai. Viršininkas ar pavaduotojas nepasirašo kokių nors svarbių dokumentų, vengia susitikti, ir V.Pociūnas jausdavosi tarsi ne savas. Kiekvienas doras žmogus jaudintųsi, jei būtų stabdomi valstybei reikšmingi darbai. Tokių situacijų paskutiniuoju metu pasitaikydavo labai dažnai. Iš kai kurių jo užuominų suprasdavau, kad kartais jau net tyčiojamasi. Viršininkas mato, kad laikas pasirašyti dokumentą, tačiau vis tiek atsako: dabar susitikti neturiu laiko, turiu kur kas svarbesnių reikalų. Jau būdamas Gardine sykį liūdnai ironizavo: matai, kaip viskas sklandžiai klostosi, kai manęs nėra Vilniuje…
Šiandien žinoma, kad apie nenormalią padėtį, susiklosčiusią VSD, pulkininkas V.Pociūnas yra užsiminęs kai kuriems politikams. Tačiau iš tų užsiminimų nieko doro neišėjo. Informuoti asmenys nesiėmė konkrečių veiksmų. Nepatikėjo, išsigando, nesuprato?
Kai jau buvo išties aišku, jog teks belstis į Baltarusiją, mes abu rimtai svarstėme įvairiausias galimybes. Aš jį raginau ieškoti žmonių, su kuriais būtų galima nuoširdžiai, atvirai pasišnekėti. Jam ne kartą sakiau, kad bandyti šnekėtis privalu – jis turėjo tiek kontaktų. Raginau lengvai nepasiduoti. Sakiau, kad ir aš, jo žmona, galiu su kai kuo atvirai pasišnekėti, bet buvau tikra, kad jo pasakojimas būtų žymiai solidesnis ir įtikinamesnis. Esu užsiminusi, kad galbūt verta eiti pas Artūrą Paulauską, kuris kadaise jam įteikė Vyčio Kryžių. O jis man atkirto – „manai, kad jis savas?“ Pas profesorių Vytautą Landsbergį irgi nenorėjo eiti. Nežinau, kodėl. Gal manė, kad profesorius dabar atitolęs nuo Lietuvos reikalų, o gal manė, kad jis per daug žymus, per daug matomas, kad galėtų konkrečiai padėti. Prezidento Valdo Adamkaus kandidatūra iš karto buvo atmesta. V.Pociūnas manė, jog neprieis prie V.Adamkaus: „Januška jį taip apstatė savo žmonėmis, kad ten tikrai neprasibrausiu, be to, išsyk sukelsiu nereikalingų įtarimų“.
Šiandien akivaizdu, kad V.Pociūnas neturėjo su kuo rimtai, konfidencialiai ir atvirai pasišnekėti apie saugumo problemas. Bet juk tokia situacija – klaiki. Ji rodo, kokia nūnai bejėgė mūsų valstybė, jeigu net nėra su kuo pasitarti dėl problemų pagrindinėje Lietuvos slaptojoje tarnyboje.
Reikėjo, kad žmogus žūtų, – tada buvo atkreiptas dėmesys. Galų gale atsirado papildoma Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto veiklos kryptis – išklausyti liudijimus asmenų, kurie mato VSD būstinėje susikaupusius skaudulius. O juk iki vyro žūties išties nebuvo su kuo pasidalinti savo įtarimais. Kiekvienas pasakojimas tąsyk buvo traktuojamas kaip informacijos nutekėjimas. Jeigu apie tokio pobūdžio pasišnekėjimą anksčiau būtų sužinojęs V.Pociūno viršininkas, tai būtų realus pretekstas atleisti iš darbo, gal net su itin griežtomis bausmėmis. Juk iš darbo atleido net legaliai Seimo NSGK liudijusius saugumiečius. Skirtumas tik tas, kad jie neatsidūrė po velėna, o V.Pociūno šiandien nėra tarp mūsų.
Vis dėlto keista, kodėl žmonės, su kuriais V.Pociūnas prieš mirtį bandė atvirai kalbėti, nesiteikė rimčiau pažvelgti į jo liudijimus.
Taip, man kartais irgi kyla tokios niūrios mintys. Jeigu į neoficialius Vytauto paliudijimus būtų rimčiau pasižiūrėta, gal jis šiandien būtų gyvas. Tačiau aš suprantu ir tuos, kuriems V.Pociūnas papasakojo apie savo įtarimus, pastabas, nuojautas. Jiems galbūt buvo sunku patikėti, jog mūsų VSD koridoriuose dedasi tokie baisūs, kraupūs dalykai. Kai kurie asmenys, kuriuos prieš mirtį informavo V.Pociūnas, labai nuosaikūs. Pavyzdžiui, Julius Sabatauskas. „Kaip taip gali būti?“ – kai kurie iš jų, įtariu, būtent tokius žodžius ištarė, išklausę V.Pociūno versiją. Aš nežinau, ar mano vyras šnekėjo būtent su J.Sabatausku. Kai kas tvirtina, kad šnekėjo. Taigi aš manau, kad tokiuose dalykuose atmetimo reakcija gali būti natūrali.
Tiesiog kai kas, išklausęs V.Pociūno, galėjo pamanyti, esą tam karininkui „stogas nuvažiavo“. Bet egzistuoja ir kita medalio pusė. V.Pociūnas niekad nebuvo panikuotojas. Jeigu jau kalbėdavo, vadinasi, taip ir yra. Jeigu piktinasi, vadinasi, nesipiktinti jau nebeįmanoma. Jį geriau pažinoję žmonės niekad nebūtų pamanę, jog Vytautas pervargo ar sutirština spalvas.
Jūsų vyras tikriausiai yra sulaukęs grasinimų? Dirbant tokiame darbe grasinimų nesulaukti tikriausiai neįmanoma. Nuolatinė įtampa, nuolatinis pavojus – neišvengiamas VSD darbuotojo palydovas.
Taip, jis sulaukdavo grasinančių skambučių. Kaip ir aš. Tačiau jis turėjo labai puikią nuovoką, kurie grasinimai – rimti, o kurie – pilnaties herojų sapaliojimai. Jis labai greitai atskirdavo, kada grasina koks nors nestabilios psichikos asmuo, o kada perspėjama labai rimtai, pačiu aukščiausiu lygiu.
Išvengti grasinančių skambučių labai sunku. Kai kuriose įstaigose viršininkai ne šiaip sau turi sekretores, kurios kontroliuoja, kas ir kodėl skambina. Nei vyras, nei aš tokių sekretorių niekada neturėjome, todėl panašaus pobūdžio dalykus tekdavo patirti savo kailiu. Bet Vytautas niekad pro ausis nepraleisdavo rimtesnės informacijos. Vytautas buvo mažakalbis – toks mažakalbis, kad kartais iš jo net žodį būdavo sunku išpešti. Kartais žiūrėdavome kartu politinę televizijos laidą, aš imdavau komentuoti, o jis atkirsdavo – visai ne taip yra, kaip čia pateikia, arba klausydamas komentarų ištardavo – nesąmonė. Ir tada suvokdavau, kad jis žino nepalyginamai daugiau ir giliau. Tačiau paprašytas bent jau bendrais bruožais pasidalyti turima informacija, griežtai pasakydavo, kad man daugiau žinoti nereikia.
Nemalonumai prasidėjo tuoj po to, kai buvo atstatydintas Prezidentas Rolandas Paksas?
Požymių, jog prieš V.Pociūną kažkas rengiama negero, atsirado tuoj po vadinamojo paksogeito. Iš pradžių vyras buvo gerai nusiteikęs – ne vien dėl valstybinio apdovanojimo. Jis kartą išsitarė: į vietą pastatėme Paksą, dabar dar Uspaskichą pastatysime į vietą, ir aš jau ramia sąžine galėsiu eiti į pensiją. Tačiau labai greitai suvokė, kad kažkokiai gyvatei stipriai užmynė ant uodegos. Ilgai nesuvokė, ką padarė ne taip, kur jo klaida. Jis labai greitai pajuto, jog „jį bandoma pakišti“. O tokioje tarnyboje „pakišti“ labai lengva. Pradėta ieškoti priekabių, nuodėmių, silpnų vietų.
Nieko nerado. V.Pociūnas buvo visiškai švarus. Taigi liko vienintelė išeitis – jį pašalinti. Pirmiausia – išsiųsti į diplomatinę tarnybą. Bet „Achilo kulno“ ieškota labai ilgai ir atkakliai.
Kodėl pirmą sykį mūsų prokurorai net netyrė žmogžudystės versijos?
Pirmą kartą aš buvau labai naivi. Draugiškai, bičiuliškai kalbėjausi su bylą tyrusiu prokuroru. Aš jam vis pabrėždavau, kad V.Pociūno žūties aplinkybėse – dar daug neaiškumų. Vis raginau, kad prokuratūra neskubėtų skelbti išvadų. Man vis maloniai atsakydavo, kad aš turėsiu galimybę išsamiai susipažinti su byla vėliau. Prokurorui ne kartą sakiau, kad dar turiu papildomos informacijos apie incidentą kelyje, klausiau, gal ir tą keistą atvejį kelyje derėtų atidžiau paanalizuoti. Paskutinį vakarą prieš skelbiant tyrimo išvadas dar kalbėjausi su prokuroru telefonu, sakiau, jog tikiuosi, esą išvados nebus paskubomis skelbiamos.
Tačiau jau kitą rytą per radiją išgirdau verdiktą: prokuratūra mano, kad tai – nelaimingas atsitikimas. Taigi mano pagrindinis priekaištas prokurorams, kad šie pirmą kartą nė netyrė versijos, jog V.Pociūno žūtis gali būti susijusi su jo tiesioginiu darbu Lietuvos saugume.
O juk faktų, kurie leidžia įtarti buvus politinę žmogžudystę, esama ne vieno. Tai ir svetimo mikropluošto dalelytės panagėse, ir keisti antspaudai ant palangės, ir neužrakintas viešbučio kambarys. Taip pat esama įtarimų, jog tą naktį pas jį kažkas įėjo į kambarį. Galų gale tas keistas incidentas kelyje…
Žinoma, aš neturiu patirties tokiuose dalykuose. Net nežinojau iš pradžių, kokį advokatą geriausiai pasirinkti. Juk vienus advokatus galima paspausti, kitus – sunkiau arba išvis neįmanoma. Ilgai svarsčiau, gal pasirinkti mažiau žinomą advokatą. Ilgai truko pagalbos paieškos. Tačiau aš vis tik nusprendžiau susikaupti ir pati perskaityti bylą. Kai kas mane atkalbinėjo, kam man tie išgyvenimai. Tačiau aš susikaupiau ir atsiribojau. Skaitydama bylą įsivaizdavau, kad ten tarsi rašoma apie man visiškai svetimą žmogų. Toks nusiteikimas padėjo susikaupti.
Maždaug mėnesį atidžiai gilinausi į visus bylos terminus ir niuansus, analizavau ekspertizių, apklausų duomenis sekundžių, minučių tikslumu. Ir man iš tiesų kilo labai daug esminių klausimų. Kodėl vyro panagėse aptiktos svetimo mikropluošto dalelytės? Ar jos atsirado grumtynių metu, ar atsitiktinai, lengvai perbraukus ranka per drabužį? Kodėl taip keistai išsidėstę antspaudai ant palangės? Ar tai negali reikšti, jog vyras buvo išstumtas, o ne pats iškrito? Kodėl neatliktas kritimo tyrimas?
Dabar jau akivaizdu ir tai, kad kažkas naktį į jo kambarį vis dėlto buvo įėjęs. Man keista ir tai, kad VSD pulkininkas svetimoje, ne itin draugiškoje Lietuvai valstybėje naktį neužsirakino kambario durų. Jis taip niekad nesielgdavo – nebuvo bailus, bet buvo atsargus visur ir visada. Ypač svetimoje šalyje. Svetimose valstybėse mano vyras alkoholio apskritai nevartojo. Gal tik kokio vyno palaižydavo oficialių priėmimų ar furšetų metu, bet ne daugiau.
Keisti ir kai kurie besipainiojančių liudininkų parodymai. Keista ir tai, kad dviejų ekspertizių duomenys nesuvesti į vieną. Vieniems ekspertams pateikti vieni duomenys, kitiems – kiti, tačiau nė vienas ekspertas nėra gavęs visų duomenų. Žodžiu, esu surinkusi daug faktų, kurie leidžia manyti, jog mano vyras vis dėlto buvo nužudytas.
O advokatas Kęstutis Čilinskas, susipažinęs su byla, aptiko dar daugiau šitaip manyti leidžiančių aplinkybių. Incidentas kelyje šiandien net neįtrauktas į mūsų priekaištų sąrašą, kadangi užtektinai tiesioginių įtarimų. Nors, žinoma, irgi labai įtartinas. Sunkusis sunkvežimis su platforma, ant kurios sukrauti sunkūs rentiniai, lenkia lengvąjį automobilį „Rover“ siaurame kelyje, kaip tik tuo metu nuo platformos nurieda sunkusis rentinys ir vos neprislegia automobilio, kurį vairuoja mano vyras. Beje, sunkiosios „platformos“ vairuotojas nepasigenda nuriedėjusio rentinio. Nuvažiuoja net nestabtelėjęs.
Kaip vertinate sprendimą šią sudėtingą bylą perduoti tirti kitiems prokurorams? Jie bus objektyvesni? Kaip derėtų vertinti visuomeninės komisijos sudarymą?
Aš tikiu, kad Lietuvos Generalinė prokuratūra turi užtektinai aukštos kvalifikacijos ir padorių darbuotojų, kurie į VSD karininko žūties aplinkybes pasižiūrės giliai ir nepaviršutiniškai. Taip pat aš tikiu ir visuomeninės komisijos nauda. Tiesa, premjero sudaryta komisija jau nėra visuomeninė. Aš manau, kad ji gali atlikti savo teigiamą misiją.
Pritariu generolui Jonui Kronkaičiui, manančiam, kad visuomeninė komisija turėtų savo dėmesį sukoncentruoti į apšmeižimo viešojoje erdvėje reikalus. Mat „Lietuvos rytas“, aprašydamas V.Pociūno žūties aplinkybes, išties peržengė visas padorumo, sveiko proto ribas.
Tačiau kartu turiu pabrėžti, jog Lietuvoje tokia byla – pirmoji. Neabejoju, kad ją tirti nėra taip paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet juk mums niekas nedraudžia paprašyti partnerių pagalbos. Esame NATO nariai. Kodėl mums nesikreipti pagalbos į amerikiečius ir britus, kurie, be abejo, ne sykį yra susidūrę su panašiais atvejais?
Kol kas pagalbos Lietuva oficialiai neieškojo nei Vašingtone, nei Londone. Ši aplinkybė taip pat verčia suklusti. Lietuva – didelė pelkė. Viena vertus, V.Pociūno žūtis turėjo išjudinti tiek pareigūnus, tiek visuomenę. Ir, be abejo, išjudino, tačiau nepakankamai, neužtektinai. Net po mano vyro žūties iš esmės niekas nepasikeitė. Ir, regis, artimiausiu metu nepasikeis.
Šis interviu buvo paskelbtas 2007-ųjų metų spalio mėnesį tiek portale Slaptai.lt, tiek laikraštyje "XXI amžius".
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Liudvika Pociūnienė, mįslingomis aplinkybėmis žuvusio VSD karininko Vytauto Pociūno našlė.Žuvusio VSD pulkininko Vytauto Pociūno žmona Liudvika Pociūnienė tvirtina surinkusi daug faktų, kurie byloja, kad jos vyro mirtis greičiausiai susijusi su jo darbu slaptosiose tarnybose.
2013.03.24
